KNYGOS TURI SAVO LIKIMUS, – sakė romėnų dramaturgas Terencijus. Beveik visi XX a. pirmoje pusėje sukurti Vinco Krėvės tekstai, dar autoriui gyvam esant, buvo ne kartą perleisti. Šie tautiškai reikšmingi kūriniai tebėra įdomūs ir šiuolaikiniam skaitytojui, ieškančiam tautos dvasios šaknų ir siekiančiam pažinti lietuvių pasaulėjautos savitumą. Didžiausio XXI a. leidėjų susidomėjimo sulaukia šie laiko patikrinti Krėvės kūriniai: „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (pirmasis leidimas – 1912 m.), dramos „Šarūnas. Dainavos kunigaikštis“ (pirmasis leidimas – 1911 m.) ir „Skirgaila“ (pirmasis leidimas – 1925 m.), taip pat apsakymų rinkinys „Šiaudinėj pastogėj“ (pirmasis leidimas – 1921 m.). Šiuose kūriniuose Krėvė meniškai perteikė XX a. pradžios lietuvių tautinio atgimimo idėjas, siekdamas atvaizduoti „milžinų sielą – senovinę Lietuvą“[i].

VISI KNYGŲ PERSONAŽAI TAIP PAT TURI SAVO LIKIMUS. „Kai rašai veikalą, tai rodosi, kad su tais žmonėmis gyveni, o kada baigi, tai rodosi, kad atsisveikinai amžinai su gerais pažįstamais, su kuriais čia buvai ir kurių jausmais gyvenai“[ii], – sakė Krėvė. Knygų personažai prikeliami naujam gyvenimui kiekvieną kartą, kai susitinka su naujais skaitytojais. Šioje virtualioje parodoje eksponuojami Krėvės padavimų, apsakymų ir dramų personažai tokie, kokie jie atgijo mokinių vaizduotėje. Krėvės kūrybos įkvėpti, mokiniai sukūrė tikrą Dvasios milžinų galeriją.

Baigiamajam šios parodos pristatymo žodžiui labai tinka paties KRĖVĖS MINTYS APIE SAVO KŪRYBĄ. Įsiklausykime! „Kai pradėjau kurti, tai buvo pirmoji Lietuva, ir aš niekados negalvojau, kad aš dirbu dėl garbės arba kad pasižymėčiau kaip rašytojas, nes tuomet ir skaitančiosios visuomenės Lietuvoj buvo nedaug. Bet man kilo noras tada atgaivinti tą senovės Lietuvą, o ypač kada man tekdavo susitikti dar universitete su kitų tautų studentais, kurie kalbėdavo apie savo didingą praeitį. Man tada kilo noras parodyti, kad mūsų praeitis yra didingesnė, negu kitų. Ir tada norėjau atkurti tą senąją Lietuvą, kuri viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai šioji kryžiuočiams teikė pagalbą. Lietuva ne tiktai nesužlugo, nenusileido, o sužlugdė tą kryžiuotį, kuriam Europa nešė pagalbą. O kita ranka Lietuva užkovojo didesnę pusę šios dienos Rusijos. Norėjau parodyti, kad kovose, mirtinose ir žūtbūtinėse, ji pasidarė didžiausia ir galingiausia valstybė, kad ji atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa. Aš galvojau, kad jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai siela. Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą – senovinę Lietuvą. Ne tam, kad aš čia pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas, pajustų savigarbą: kad mes esame ne menkesni, o esame geresni už daug tautų, kurios šiandien save laiko didžiomis. Jei mes nesame didelė tauta šiandien, tai todėl, kad mes kelis amžius kraujuose plukdavome, kad mūsų žiedas, mūsų jaunimas, mūsų tautos praeitis per ištisus du šimtus metų guldė savo galvas, ir todėl mes tapome maža tauta. Bet esame didvyriška tauta ir savo siela galingi. Aš tik šitai turėjau galvoje, kurdamas „Dainavos šalies padavimus“, „Šarūną“, „Skirgailą“ ir kitus. Man buvo tik ši viena idėja. […] Visuomet mano tikslas buvo – dirbti Lietuvai ir dėl Lietuvos[iii].


[i] „Žodis Lietuvai“ [Vinco Krėvės kalba, pasakyta 1952 m. spalio 19 d. Filadelfijoje, švenčiant 70-metį], Vincas Krėvė-Mickevičius. Rašytojo 70 metų sukaktis, Chicagos lietuvių literatūros draugijos leidinys, 1953, p. 186.

[ii] Ten pat, p. 184.

[iii] Ten pat, p. 185–187.

Muziejus

Vinco Krevės - Mickevičiaus

memorialinis butas - muziejus

Tauro g. 10-1, Vilnius