Povilas Pakarklis. Nuoroda į fotografijos šaltinį: http://www.mab.lt/povilo-pakarklio-vaidmuo/
Grįžęs iš Maskvos, pirmiausia pasikviečiau ministerį E. Galvanauską, su kuriuo drauge aptarėme padėtį. Išvados buvo liūdnos. Maskvos siekimai aiškūs: inkorporuoti Lietuvą į SSSR sąstatą, panaudojant tas pačias „demokratines“ priemones, kurias panaudojo inkorporuojant lenkišką Gudijos dalį, tai yra – pagaminti iš savųjų žmonių „Seimą“, panaudojant klastą ir prievartą, kuris kreiptųsi į Maskvą su „prašymu“ priimti kraštą „į socialistinių tarybinių respublikų šeimą“. Vienu žodžiu, panorės čia suvaidinti tokią pat komediją, kurią suvaidino, prijungdami lenkiškąsias sritis. Todėl dabar svarbiausias mūsų uždavinys – trukdyti visais įmanomais būdais rinkimų į Seimą paskelbimą.
Nėra dar reikalo nusivilti, nes gali netikėtai atsitikti ir Maskvai nenugalimos kliūtys.
Jei negalėsime ilgai atidėlioti ir visgi būsime priversti rinkimus paskelbti, tuomet gyvas bus reikalas neišleisti iš savo rankų balsų suskaitymo kontrolę. Į mano pastabą, kad pasilikdami toliau Vyriausybėje būsime vėliau laikomi komunistų pagalbininkais Lietuvos nepriklausomybei sužlugdyti, Galvanauskas atsakė:
– Kada eina klausimas Lietuvos gelbėjimo, nėra reikalo kreipti dėmesio į tai, kas ir ką apie mus manys arba kalbės.
Čia pat iš Galvanausko sužinojau, kad, man esant Maskvoje, Gedvilas, laikinai einąs ministerio pirmininko pareigas, pasiskubino nutraukti draugiškumo sutartis su Latvija ir Estija, o taipogi pranešti Popiežiaus nuncijui, kad ne tik yra nutraukiamas konkordatas, bet ir diplomatiniai ryšiai su Vatikanu. Visa tai buvo padaryta be Ministerių Tarybos žinios.
Galvanauskui išėjus, tuojau paskambinau Gedvilui ir pareikalavau atvykti pas mane neatidėliojant.
Kai netrukus atvyko, trumpai jį painformavau apie tai, ką buvau išgirdęs Maskvoje iš Molotovo, ir paklausiau, ar žinojo apie Maskvos sumanymus anksčiau – tada, kai į minią kalbėjo, kad Tarybinės Sąjungos valdžia nemananti kištis į Lietuvos vidaus reikalus nei kėsintis keisti josios vidaus santvarką.
Kiek pasvyravęs pasakė, kad tuo metu jis buvo tvirčiausiai įsitikinęs, kad tokis iš tikrųjų yra Maskvos nusiteikimas Lietuvos atžvilgiu. Kai jis ėjęs į vyriausybės sąstatą, jis buvo patikintas, kad jokie Lietuvoje vidaus pakeitimai nenumatomi ir Tarybinės Sąjungos vyriausybė, padidindama savo pajėgas, nori tik apsaugoti Lietuvos savistovumą ir jos neutralitetą, nes vokiečių vyriausybė būtų galėjusi tinkamu momentu okupuoti Lietuvą ir priversti ją dalyvauti kare, ypač jei tas karas netikėtai būtų nukreiptas prieš Tarybinę Sąjungą. Ta prasme jis ir buvęs savo kalbą suredagavęs, ir jos tekstas buvęs aprobuotas Lietuvos komunistų partijos centro ir net Dekanozovo, kuris panorėjo iš anksto susipažinti su tuo, kas bus pasakyta.
Tik dabar, man jau į Maskvą išvykus, patyrė, kokia linkme pakrypo Lietuvos reikalai. Manąs, kad paskutinėmis dienomis turėjęs įvykti kažkoks susitarimas tuo reikalu tarp Maskvos ir Vokietijos ar gal net tarp Maskvos ir sąjungininkų, Vokietijos priešų, kurie ta auka panorėjo atitraukti Maskvą nuo Berlyno… Prisiminiau sau Britų atstovo žodžius ir pagalvojau, bene turi Gedvilo samprotavimai tam tikro pamato. Kaip senas komunistas, skundėsi toliau Gedvilas, jis patekęs į tokią klampynę, jog jam belieka tik ar iš proto išsikraustyti, ar nusišauti, ar laukti, kad jį kas našautų.
Jis beveik kasdien yra komunistų partijos prievartaujamas, verčiamas vykdyti tokius parėdymus, kuriems visai nepritariąs arba nesuprantąs jų tikslingumo. Iš jo komunistų partija reikalauja atleisti iš pareigų valdininkus, kurie, jo nuomone, neturėtų būti atleidžiami, ir jų vieton skirti tokius, kurie visai toms pareigoms neatitinka.
Kas dieną ateina pas jį verkiančios moterys dėl pašalintųjų ar Saugumo departamento suimtųjų. Jis negalįs pakęsti jų ašarų ir padėti joms esąs bejėgis… Negalįs ir pasitraukti iš savo pareigų, nes tuo atveju komunistų partijos disciplina yra griežta, ir apleidęs savo atsakingą vietą komunistas yra laikomas sabotažininku ir partijos išdaviku. Nors buvau nusiteikęs griežtai pasikalbėti su Gedvilu, bet, išgirdęs jo nusiskundimus, pamaniau, kad tikrai jis atsidūręs dar didesnėje klampynėje negu aš, neatsargiai pasišovęs darbui, kuriam neturėjau nei pasiruošimo, nei patyrimo. Jutau, kad man trūksta jėgų grumtis šiuo momentu su juo…
Išėjus Gedvilui, rengiausi namo. Iš Ministerių Tarybos raštinės paskambino p. Mašalaitis, kad beveik jau ištisa valanda laukia ten manęs liaudininkų delegacija. Prašo juos priimti arba pranešti, kada galėtų būti priimti. Atsakiau, kad tuojau atvyksiu ir delegaciją priimsiu. Buvau net nusidžiaugęs, manydamas, kad gal nors su šita partija užsimegs glaudesni ryšiai, kurie šiuo laiku tiek man reikalingi. Beveik visus delegacijos narius pažinojau ir jų ištikimybe Lietuvai neabejojau.
Delegacija atėjo reikalauti, kad 1) greičiausiu laiku būtų paskelbti rinkimai į Seimą ir 2) atkurtas senas, Smetonos laikais panaikintas rinkimų į Seimą įstatymas.
Nors mačiau, kad delegacija buvo nusiteikusi karingai ir jos reikalavimai buvo pareikšti tokiu tonu, kuris negalėjo sukelti mano sieloje draugiško pasitikėjimo, visgi nutariau atvirai su delegacijos nariais pasikalbėti ir išaiškinti jiems padėtį, į kurią pateko mūsų reikalai. Paaiškinęs Maskvos siekimus, pasakiau, kokios, mano nuomone, rūšies Seimo galim susilaukti ir kuriam reikalui pasistengs jį Maskva išnaudoti. Pareiškiau, kad tokioms aplinkybėms susidėjus turėtume priešintis kiek įmanydami Seimo rinkimams. Mačiau, kad mano žodžiai delegacijos narių visai neįtikino ar gal net nepatikėjo tuo, ką jiems pasakiau. Jie dar pakartojo savo reikalavimus ir pareiškė įsitikinimą, kad tik Seimas ir jo parinktoji vyriausybė sugebės tinkamai sutvarkyti Lietuvos reikalus ir apsaugoti jos savistovumą.
Dviem trims dienoms praslinkus, sužinojau iš p. Glovackio, kad ir komunistų partijos centras, ir Maskvos atstovybė jau turėjo tiksliausias žinias apie mano pasikalbėjimą su šia delegacija. Delegacijai išėjus, p. Mašalaitis pasakė man, kad buvo skambinęs teisingumo ministeris Pakarklis ir prašęs sušaukti šiandien vakarą Ministerių Tarybos posėdį, nes jis turįs skubiu ir svarbiu reikalu padaryti Tarybai pranešimą. Pasakiau, kad esu po kelionės pavargęs ir apie Ministerių Tarybos posėdį pakalbėsime rytoj, o p. Pakarkliui liepiau pranešti, kad neleisiu posėdyje kelti jokių klausimų, su kurių esme nesu iš anksto supažindintas.
Nuvykau namo. Pavalgęs ir šiek tiek atsilsėjęs iškviečiau prof. Vl. Šilkarskį, kuriam papasakojau apie Molotovo kalbą, surašiau pagrindinius rusų užmačių dėsnius ir paprašiau, kad nueitų pas prof. Joną Strauchą ir paprašytų jį tuojau apie visa tai painformuoti Vokiečių atstovybę. Vis dar maniau, kad Maskvos sumanymai ne su Vokiečių žinia yra daromi ir, be abejo, Berlynas turės į tai reaguoti, ir gal reaguoti mūsų krašto naudai. Pavakarę Šilkarskis sugrįžęs pranešė, kad Strauchas viską yra atlikęs kaip prašiau. Vokiečių atstovybei mano parvežtos žinios buvo visiškai netikėtos. Čia pat Straucho akivaizdoje jos buvo perduotos į Berlyną.
Laukiamo reagavimo iš Vokiečių pusės neteko susilaukti. Kai kelioms dienoms praslinkus Hitleris kalbėjo, nei vienu žodžiu nepaminėjo nei apie Pabaltijo valstybes, nei apie padėtį, kuri ten susidėjo, neprasitarė nei vienu žodžiu. Tada tikrai supratau, kad viskas daroma yra su Berlyno palaima. Tuo labiau kad kitą dieną atėjo į Užsienio reikalų ministeriją Vokiečių atstovas Cechlinas ir pareiškė, kad toliau jis nieku Lietuvai padėti negali ir negalės toliau priešintis Maskvos reikalavimui sutikti, kad siena tarp Vokietijos ir Lietuvos būtų aklai uždaryta.
Liepos 5 dieną, man atvykus į Ministerių Tarybos raštinę, tuojau čia atsirado ir teisingumo ministeris p. Pakarklis. Jis atsinešė su savimi jau paruoštą naują rinkimų į Seimą įstatymo projektą ir pareikalavo, kad dar šį vakarą būtų sušauktas Ministerių Tarybos specialus posėdis šiam projektui apsvarstyti ir priimti. Paklausiau, kieno pavedamas paruošė šį projektą. Aš nesu jam pavedęs, taigi kas? Gal Ministerių Taryba, man nesant Kaune? Kodėl norįs, kad jis būtų svarstomas skubos keliu?
Atsakė, kad projektą paruošęs savo iniciatyva, žinodamas, kaip nekantriai laukia Lietuvos liaudis naujų Seimo rinkimų. Negalima gi dar ilgiau tvarkyti krašto reikalus smetoniškais metodais. Pavarčius projekto puslapius, pastebėjau rusicizmų aibę. Supratau, iš kur atsirado p. Pakarklio uolumas.
– Matai, p. ministeri, pirmiausia yra daug svarbių reikalų, kurie laukia eilės, antra – buvau jums pavedęs paruošti Spaudos įstatymo projektą, ir esate man pažadėjęs atlikti jį pirmoje eilėje ir iki šiol nesate jo dar atlikęs. Be to, šis projektas, matyti, yra atliktas labai skubiai, nes paruoštas tokiu žargonu, jog nieku būdu taip kaip yra negali būti pateiktas svarstyti. Kai ištaisysite, atsiųskite jį man susipažinti. Tada atspausdinsime reikiamą skaičių egzempliorių ir pasiųsime Ministerių Tarybos nariams su juo susipažinti. Tik tada bus galima kalbėti apie laiką, kuriuo turėsime jūsų projektą svarstyti.
Pakarklis aiškinosi, kad jis esąs pasinaudojęs rusų į Aukščiausiąją Tarybą rinkimų įstatymu, todėl ir atsiradę jo projekto tekste skoliniai, kuriuos jis pasistengsiąs pašalinti dar šiandien.
– Be reikalo, p. ministeri, naudojaisi svetimu įstatymu, kai yra mūsų senasis, Steigiamojo Seimo paskelbtasis rinkiminis įstatymas. Turėsi tamsta savo projektą suderinti su juo. Kai viską atliksi, tada pakalbėsime apie paskyrimą specialaus posėdžio jį apsvarstyti. Skubėti nėra reikalo.
Pakarklis pareiškė, kad jis manąs atbulai: rinkimai į Seimą yra skubus reikalas. Išlyginti tekstą jis galįs dar šiandien.
Nesileidau į tolimesnius pasikalbėjimus ir neradau reikalo atvirai su juo kalbėtis, nes man jau buvo aišku, iš kur vėjas papūtė. Tik pareiškiau, kad apie tai savo nuomonę pareikšiu, kai gausiu iš jo ištaisytą projekto tekstą. Be to, jis turėtų būti suderintas su Steigiamojo Seimo išleistu įstatymu. Nuvykau į Užsienio reikalų ministeriją. Ten suradau manęs belaukiantį Latvijos atstovą p. Seją. Labai buvo susidomėjęs, kokias žinias esu parsivežęs iš Maskvos. Kai jam pasakiau, kokis likimas gaminamas visoms Pabaltijo valstybėms, nenorėjo patikėti. Latvijos ir Estijos vyriausybės iki šiol buvo maniusios, kad tik Lietuvai dėl josios strateginės padėties gresia sunkios okupacijos pavojus, bet ne jų kraštams. Jis man tai dabar atvirai pareiškiąs.
Tikinti, kad jis ir jo vyriausybė klysta, nenorėjau, bet ir be mano tikinimo jis pakeitė iš dalies savo nuomonę, kai jam kiek plačiau papasakojau apie savo pasikalbėjimus su Maskvos pareigūnais. Susirūpinęs pasiskubino išeiti, sakydamas, kad tuojau turi viską pranešti savo prezidentui ir vyriausybei.
Buvau nutaręs tą pačią dieną pasimatyti su Paleckiu. Neturėjau supratimo, ar jam jau yra žinomi Maskvos siekimai ir nusiteikimas Pabaltijo valstybių atžvilgiu, ar dar nėra painformuotas. Maniau, kad turiu apgalvoti, kaip turėsiu su juo kalbėti. Bet buvau tiek pavargęs, jog galva visai atsisakė veikti.
Bus tęsinys
*Tekstas iš Kaune leidžiamo žurnalo „Nemunas“ (1989. Nr. 5. P. 33–39). Plačiau apie šio teksto publikacijos parengimą žr. jos pratarmėje „Krėvė – lemtingų įvykių liudininkas“, išspausdintoje tame pačiame „Nemuno“ numeryje (p. 32). Šiuos atsiminimus Krėvė irgi siūlė „Aidų“ redaktoriui, bet jie dėl kažkokių priežasčių nebepasirodė.
-
Mečislovas Gedvilas. MELC archyvo fotografija. Nuoroda į fotografijos šaltinį: https://www.vle.lt/straipsnis/mecislovas-gedvilas/#gallery1
-
Vincas Krėvė-Mickevičius. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus fotografija.
