Paryžius apie 1920 metus. Fotografijos šaltinis: brewminate.com.
Iš Vinco Krėvės-Mickevičiaus atsiminimų
Rašytojas atsiminimus parašė gyvendamas 1947–54 m. JAV, Filadelfijos mieste, profesoriaudamas Pensilvanijos universitete. Jau žinomas rašytojas, diplomatas V. Krėvė 1920 m. iš Baku grįžta į Lietuvą, o 1922 m. išrenkamas visuomeninės karinės organizacijos Lietuvos šaulių sąjungos pirmininku.
„Apie Klaipėdos atvadavimą“ – antra dalis
Likę vieni, tarėmės, kas daryti. Visų trijų manymu, aš turėjau eiti pas ministerį pirmininką painformuoti jį apie mūsų su klaipėdiečiais susitikimą ir iš čia kilusį sumanymą inscenizuoti krašto ginkluotą sukilimą. Kapitonas Klimaitis tuo reikalu turėjo nueiti pas krašto apsaugos ministerį Sližį.
Išklausęs mano pranešimą, p. Galvanauskas pareiškė, kad šiuo metu jis kalbės kaip Galvanauskas, o ne kaip ministeris pirmininkas. Jis visai sutinka su tuo, kad šiandien Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos klausimas yra tikrai katastrofiškoje padėtyje. Jis būtų seniai išrištas lenkų naudai, kaip yra nusistatęs lenkų apsuptas Klemanso. Lenkai moka veikti per moteris, per gražias moteris, kurioms vyrai, ypač senyvi, kaip Klemanso, nepajėgia atsispirti. Jei lenkų sumanymas neįvykdytas, tai tik todėl, kad tam priešinasi anglų ministeris pirmininkas Loidas Džordžas, kuris neapkenčia lenkų. Bet tikėtis, kad jis pagaliau nenusileis Klemanso, negalima.Jis, kaip Galvanauskas, nuoširdžiai tam reikalui pritaria, bet kaip ministeris pirmininkas turi pasiinformuoti pas Prezidentą ir pasitarti su savo kolegomis Ministerių Tarybos nariais.
Jis gali dar šiek tiek pažadėti, kad stengsis remti mūsų sumanymą. Su Prezidentu jis pasikalbės neatidėliojant, o su ministeriais ryt vakarą, kada bus Ministerių Tarybos posėdis, į kurio dienotvarkę šis klausimas bus įtrauktas. Paprastai posėdžiai baigiasi apie vienuoliktą valandą nakties, todėl prašo maždaug šiuo laiku ateiti pas jį į raštinę, ir tada jis jau galės mums pranešti Ministerių Tarybos nusistatymą. Tuo mano pasikalbėjimas pasibaigė.
Kapitonas Klimaitis, sugrįžęs iš Krašto apsaugos ministerijos, pareiškė, kad jam pasisekė rūpimu reikalu pasikalbėti su Sližiu ir viceministeriu Papečkiu.Sližys griežtai priešingas, kad Šaulių sąjunga kištųsi į politikos reikalus. Kol jis yra krašto apsaugos ministeris ir atsako už Lietuvos saugumą, jis neprileisiąs, kad Šaulių sąjunga, esanti jo priežiūroje, turėtų vykdyti panašios rūšies avantiūras.
Papečkys gi yra palankiai nusiteikęs ir ministerio nusistatymą linkęs yra aiškinti nepalankia nuomone ir nepasitikėjimu Šaulių sąjungos vadovybe, ypač jos pirmininku Krėve. Bet mano, kad jam, Papečkiui, pasiseks nuteikti ministerį palankiau.Vienuoliktą valandą vakaro mes buvome jau ministerio pirmininko laukiamajame kambary. Ministerių Tarybos posėdis dar nebuvo pasibaigęs, ir mums teko palaukti apie pusvalandį, kol pradės skirstytis.
Buvome pagaliau pakviesti į posėdžių salę, kur mūsų laukė, be ministerio pirmininko E. Galvanausko, dar Sližys, krašto apsaugos ministeris, p. Lipčius, Vidaus reikalų ministerijos atstovas, ir p. Klimas, užsienio reikalų viceministeris.Mums įėjus, prabilo Galvanauskas, kuris, pabrėždamas, kad jis kalba Ministerių Tarybos vardu, pareiškė:
1. Ministerių Taryba nėra vieno nusistatymo dėl Klaipėdos krašto išvadavimo sukilimo keliu, todėl už šios rūšies įvykius nesiima atsakomybės ir palieka visą reikalą Šaulių sąjungos iniciatyvai.
2. Jei įvykiai iššauktų politinius nesusipratimus, Lietuvos valstybei pavojingus, iniciatoriai ir tariamo sukilimo vykdytojai gali būti suimti ir patraukti teismo atsakomybėn, kaip nusikaltę sauvališkumu ir drumstę Klaipėdos krašto ramybę.
3. Kadangi Šaulių sąjungos Tarybos narių skaičiuje yra atsakingi žmonės, Seimo nariai, tai Šaulių sąjungos vadovybės sumanymas turi būti vykdomas be Tarybos žinios, kad, politinėms komplikacijoms iškilus, įtarimai ir atsakomybė už žygį, ypač jeigu jis nepavyktų, nekristų ant Seimo.
4. Vyriausybė kol kas negali Šaulių sąjungai suteikti paramos nei ginklais, nei lėšomis, nei sumanymo padengti išlaidas, – vis to atsargumo dėlei.Suprantama savaime, kad Vyriausybė visas išlaidas padengtų, jeigu žygis pasisektų ir Klaipėdos krašto reikalai galutinai pakryptų Lietuvos naudai.Mes, tai yra aš ir kapitonas Klimaitis, sutikome pasiimti visą atsakomybę, jei mūsų žygis nepasisektų ir sukeltų pavojingas Lietuvai komplikacijas. Sutinkame su tuo, kad oficialiai Šaulių sąjungos Tarybos posėdžiai nebūtų šaukiami ir tokiu būdu nebūtų įpainioti Seimo nariai (Dr. Staugaitis, Sleževičius, Krupavičius ir dar kiti trys, kurių pavardžių dabar neprisimenu).
– Mums labai gaila, – pareiškiau aš gal visai nereikalingai, – kad mūsų Vyriausybės nariai tiek neryžtingi, jog atsisako mums padėti net ginklų ir šovinių suteikimu.Matyti, dėl šio mano pareiškimo pasijuto užgautas p. Sližys, ir todėl į jį tuojau reagavo šiuo būdu: jis neabejojąs, kad sumanymas išėjęs iš p. Krėvės, kuris įsivaizduojąs esąs Šarūnas. Jei aš sutikau toleruoti šią jo avantiūrą minėtomis sąlygomis, tai tik todėl, kad manau, jog ta jo sugalvota avantiūra tuo ir pasibaigs. Bet, mano manymu, būtų buvę, geriau leisti man tuojau pašalinti jį iš Šaulių sąjungos vadovybės, kaipo asmenį, kurio galvoje gali kilti ne viena dar pavojinga valstybei mintis.
Atsakiau lygiai griežtai, rodos, pavadinau bailiu, kuris nėra ir negali būti kraštui naudingas, sėdėdamas Krašto apsaugos ministerijoj. Sližys įsižeidė ir vos nekilo susikirtimas, kuris galėjo turėti tragiškas pasekmes.Nuramino visus Galvanauskas, pareikšdamas, kad jis nepritariąs Sližio žodžiams, nes jei mūsų Valstybės kūrėjai, savanoriai ir kiti garbingi šiandien Valstybės gynėjai nebūtų griebęsi rizikingų žygių, šiandien neturėtume nepriklausomos Lietuvos. Jis nepritariąs ir Krėvės išsišokimui, nes ministeris Sližys ne bailumu vadovaujasi nepritardamas Šaulių sąjungos sumanymui, bet atsargumu ir susirūpinimu dėl galimų to žygio pasėkų, jei jis nepasisektų. Todėl Ministerių Taryba ir yra nutarusi, kad Vyriausybė išvengtų galimų komplikacijų, taip elgtis, kad jos niekas neturėtų pamato įtarti ją organizavus žygį į Klaipėdą. Nereikia užmiršti, kad turime reikalą su karo laimėtojais, tapusiais pasaulio likimo sprendėjais ir dargi dėka lenkų pastangų mums labai nepalankiais.
Tuo mūsų pasitarimas su Vyriausybe baigėsi ir mes apleidome ministerio pirmininko buveinę nelabai jaukios nuotaikos, galima pasakyti, beviltiškai nusiteikę dėl mūsų sumanymų.
Su mumis išėjo ir p. Lipčius. Visi trys užėjome į mano Šaulių sąjungoje kambarį pasidalyti nuotaikomis, sukilusiomis dėl nevykusio Vyriausybės nusistatymo.Ponas Lipčius papasakojo, kad mūsų sumanymui labiausiai priešinosi p. P. Klimas, bijodamas ne tik komplikacijų su Antantės vyriausybėmis, bet net galimą lenkų ginkluotą įsikišimą numanydamas. Jį palaikęs Sližys, kaip jis manąs, ne tiek dėl atsargumo, kiek asmeniškai nusiteikęs prieš Šaulių sąjungos pirmininką, įrodinėdamas, kad toks žmogus, kaip Krėvė, netinka rimtam žygiui, kur reikia parodyti daug atsargumo ir rimties, o ne avantiūriškų nuotaikų.
Galvanauskas gynė sumanymą kiek išgalėdamas, jį palaikęs Papečkys, kuriam pagaliau, Sližiui atsisakius, buvo pavesta turėti reikalų su Šaulių sąjunga, kol jai vadovauja Krėvė, ir kilusius Šaulių sąjungos reikalus tvarkyti.
Kitą dieną universitete susitikau su A. Smetona, kuris irgi buvo Šaulių sąjungos Tarybos narys. Tuomet su Smetona mane jungė labai artimi draugiški santykiai. Jį aš tuomet labiausiai gerbiau, kaipo vieną iš protingiausių Lietuvos vyrų. Mano pastangomis jis tapo universiteto dėstytoju ir ėjo čia savo pareigas su visu rimtumu. Santykiavome ne tik asmeniškai, bet ir šeimomis. Nebuvo dienos, kad Smetona, grįždamas iš universiteto, neužeitų pas mus arba kad aš neužeičiau pas jį į namus.Universitete aš jam išpasakojau visus liečiančius Klaipėdą reikalus, mūsų sumanymą ir Vyriausybės tuo reikalu nusistatymą. Ypač pabrėžiau, kad dabar svarbiausia kliūtis – tai lėšų sumanymui vykdyti stoka. Smetona atsakė man, kad jis šiandien nieko negali pasakyti ir savo nuomonės šiais klausimais pareikšti, bet jam atrodo, kad Vyriausybė protingai pasielgusi, norėdama pasilikti nuošaliai. Jis pagalvosiąs, apsvarstysiąs viską ir dar šiandien vakarą man pasakysiąs, ką jis manąs.
(Bus tęsinys)
-
LR ministras pirmininkas (1919–1920; 1922–1924) Ernestas Galvanauskas. Fotografijos šaltinis: lt.wikipedia.org.
-
Prancūzijos ministras pirmininkas (1906–1909; 1917–1920) Žoržas Benžamenas Klemanso (Georges Benjamin Clemenceau). Fotografijos šaltinis: lt.wikipedia.org
