Fotografija paimta iš Isabelle Chandavoine knygos „Prancūzmetis Lietuvoje ir kas po to“ (išleido „Žara“, 2003). Lietuvos centrinio valstybės archyvo fotografija.

Iš Vinco Krėvės-Mickevičiaus atsiminimų

Rašytojas atsiminimus parašė gyvendamas 1947–1954 m. JAV, Filadelfijos mieste, profesoriaudamas Pensilvanijos universitete.Jau žinomas rašytojas, diplomatas V. Krėvė 1920 m. iš Baku grįžta į Lietuvą, o 1922 m. išrenkamas visuomeninės karinės organizacijos Lietuvos šaulių sąjungos pirmininku.

„Apie Klaipėdos atvadavimą“

Klaipėdos kraštas, vadinamas Mažoji Lietuva, buvo atskirtas pagal Versalio sutartį nuo Vokiečių Reicho ir turėjo atitekti Lietuvai. Bet Lietuva tada buvo alijantų, kuriems vadovavo Prancūzija su Ž. Klemanso priešakyje, nemalonėje. Klemanso dėjo visas pastangas priversti Lietuvą susidėti su Lenkija į vieną valstybinį vienetą. Lietuvos tuometinei Vyriausybei teko sunkiai kovoti su šiuo Prancūzijos prievartavimu ir patirti daugel skriaudų. Viena iš tokių skriaudų buvo ir nenoras Klaipėdos kraštą prijungti prie savo kamieno – Didžiosios Lietuvos. Klaipėdos kraštas buvo Prancūzų okupuotas. Jį valdyti buvo paskirtas gubernatorius prancūzų pulkininkas Petisnė, labai nepalankiai Lietuvos atžvilgiu nusiteikęs, kaipo didelis lenkų draugas.Vyriausybė turėjo pakankamai žinių ir įrodymų, kad Klemanso rengiasi prijungti šį kraštą prie Lenkijos: neva tai turėjo būti priemonė paspausti lietuvių Vyriausybę nusileisti ir įsijungti į Lenkijos valstybę. Jei toji spaudimo priemonė nebuvo įgyvendinta tuojau, tai tik dėka Anglų ministerio pirmininko Loido Džordžo, kuris nemėgo lenkų ir nelaikė naudinga jų naudai, skriausti mažą Lietuvą.

Bet pavojus buvo didelis ir tuo susirūpinusi buvo Lietuvos Vyriausybė, kurios priešakyje tuomet buvo Ernestas Galvanauskas. Jam pasisekė išjudinti ir dalį lietuviškos Klaipėdos inteligentijos ir įkalbėti prisidėti į kovą už Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos pagreitinimą.

Kai mūsų Vyriausybė gavo iš Paryžiaus aliarmuojančias žinias, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos pakibo ore, jai pasisekė sulipdyti iš pačių klaipėdiečių, inteligentiškesnių lietuvių, delegaciją, kuri turėjo vykti Paryžiun ir pareikšti, kad jie, kaipo klaipėdiečiai, reikalauja, kad jų kraštas gautų galimybę susijungti su savo lietuvišku kamienu – Didžiąja Lietuva. Priešakyje tos delegacijos buvo Simonaitis ir Stikliorius.

Sugrįžus delegacijai iš Paryžiaus į Kauną ir padarius pranešimą Vyriausybei, jos nariai buvo pakviesti į Šaulių sąjungos būstinę pasidalyti atvežtais iš Paryžiaus įspūdžiais. Delegacijos nariai papasakojo, kad jiems buvo duota nedviprasmiškai suprasti, kad Klaipėdos kraštas nebus sujungtas su Lietuva, nes pastaroji dar nesusitvarkė. Kad Klaipėdos kraštas gaus savistovumo statusą ir patsai valdysis Lenkų ir Prancūzų prižiūrimas.

Šiame pasikalbėjime iš Šaulių sąjungos valdybos dalyvavau aš, Klimaitis, Šaulių sąjungos ginkluotų jėgų viršininkas, prof. Vailionis ir prof. Graurokas. Buvome visi gerokai pritrenkti ir nusiminę. Nepamenu kuris mūsų – Vailionis ar Graurokas – pareiškė, kad klaipėdiečiams nieko kito nelieka, kaip ginkluotu sukilimu pasipriešinti Prancūzų vyriausybės klastai. Ji inspiravo ir organizavo lenkus Vilniaus kraštą užgrobti, dabar nori dar lenkams atiduoti ir Klaipėdos kraštą.

Kol jie kalbėjosi su mumis, nė žodžiu neprasitarė delegacijos pirmininkas Simonaitis. Jis mane nuteikė gana nepalankiai ir savo išvaizda, ir savo laikysena. Stambus vyras, griežtų veido bruožų man atrodė, kad jis yra greičiau vokietis negu lietuvis.

Simonaičio pasakyta kalba buvo maždaug tokio turinio. Jis netikįs Klaipėdos krašto kultūrine veikla, ir jei tokia galimybė išsivystytų, – jos pasisekimu. Klaipėdos krašto lietuviai per ilgus amžius siela suvokietėjo, tapo net praktiškesni ir didesni materialistai negu vokiečiai. Su šia nuotaika reikia skaitytis. Be to, krašte yra stiprios vokiečių ir suvokietėjusių lietuvių politinės organizacijos, su kuriomis klaipėdietis priprato skaitytis, ir jei jos nepritars, tai nepritars ir klaipėdietis, net ir būdamas prisiglaudimo prie Didžiosios Lietuvos idėjai palankus. Klaipėdietis, kaip ir Reicho vokietis, yra disciplinuotas ir paklusnus valdžiai, o kol [kas] toji artimiausia valdžia, kurios dar linkęs klausytis, yra Reicho vyresnybė. Į dabartinę padėtį žiūri kaipo į laikiną padėtį, ir kas jį laikinai valdys – prancūzas, lenkas ar didžlietuvis – jam vis tiek, nes jis yra įsitikinęs: vėliau ar anksčiau jis grįšiąs į Reicho prieglobstį, kuriame jis jautėsi neblogai, netgi turėjo tam tikras privilegijas, kurių neturėjo paprastas Reicho ūkininkas. Jis, Simonaitis, pritaria sukilimo organizavimui ir manąs, kad kitu atveju Lietuvos reikalas bus prakištas. Tik organizuoti sukilimą ir jį įvykdyti turi Šaulių sąjunga savo jėgomis, savais Didžiosios Lietuvos žmonėmis, suprantama, viską atliekant klaipėdiečių vardu.

Organizuodami tokios rūšies „klaipėdiečių“ sukilimą, neturime užmiršti, kad, be vokiškų politinių organizacijų, kurios gali net ginklu pasipriešinti, Klaipėdos krašte yra keli šimtai vietinės ginkluotos policijos, kuri yra Prancūzų žinioje, jų komisaro Petisnė rankose. Todėl pirmiausia Šaulių sąjunga turi šiuo reikalu susitarti su Reicho vyriausybe ir gauti iš jos pritarimą. Jeigu tai pasisektų, nei vokiškos politinės organizacijos nepajudėtų, atbulai, nors ne viešai, bet paremtų, nei policija neparodytų pasipriešinimo norą.

Vokiečiai šiandien jaučiasi pažeminti, pikti, dega neapykanta nugalėtojams, ypač Prancūzams, ir, jo manymu, sutiktų su tuo ir įsakytų, kad nei tos organizacijos, nei policija nesikištų į konfliktą tarp sukilėlių ir prancūzų. Vokiečiai, jo manymu, tai padarytų, be kitų sumetimų, vien iš noro įgnybti prancūzus ir sudaryti jiems nemalonumų. Nenorįs kalbėti kitų vardu, jis turįs pareikšti, kad patsai neatsisako ir neatsisakys prisidėti prie drąsiausių Šaulių sąjungos sumanymų tuo atveju, negalvodamas apie pasėkas.

Po Simonaičio prakalbos ir kiti delegacijos nariai pareiškė, kad jie irgi neatsisakys bendradarbiauti su šauliais, ir jei tikrai atsiras reikalas, dės pastangas pritraukti bent į reprezentatyvinį organą visas geriausias Klaipėdos krašto intelektualines jėgas.

Tuo mūsų bendras posėdis pasibaigė. Atsisveikindami pareiškėm padėką klaipėdiečių atstovams ir pasižadėjom, kad juos painformuosime apie mūsų sumanymus Klaipėdos reikalo atžvilgiu.

Mus visus stipriai paveikė Simonaičio kalba ir čia pat nutarėm neatidėlioti reikalo ir pradėti ta kryptimi veikti.“

(Bus tęsinys)

Muziejus

Vinco Krevės - Mickevičiaus

memorialinis butas - muziejus

Tauro g. 10-1, Vilnius