Berlynas apie 1920 m. Fotografijos šaltinis: https://www.tip-berlin.de/english/100-years-greater-berlin-1920-time-travel-photos/?fbclid=IwAR1F-Z48PyJcxSWweOvajewc4dT6JLLEvAb51bnIuy-EcY_tSKmiE9U7dr4

Rašytojas atsiminimus parašė gyvendamas 1947-54 m. JAV, Filadelfijos mieste, profesoriaudamas Pensilvanijos universitete.Jau žinomas rašytojas, diplomatas V. Krėvė 1920 m. iš Baku grįžta į Lietuvą, o 1922 m. išrenkamas visuomeninės karinės organizacijos Lietuvos šaulių sąjungos pirmininku.

„Apie Klaipėdos atvadavimą“ – ketvirta dalis

Išėjome iš kavinės tokiu laiku, kad Sekto (generolas Hans von Seeckt) būstinėje būtume lygiai pirmą valandą. Kai įėjome į Karo ministeriją, mane pagavo kažkoks baimės ir nepasitikėjimo jausmas. Būdamas aštuonioliktais metais Lietuvoje, kada ten šeimininkavo vokiečiai, buvau pripratęs žiūrėti į kiekvieną vokiečių kariškį kaipo į pavojingą žmogų, iš kurio kiekvienu momentu turi laukti nemalonumų. Važiuodamas per Vokietiją ir Berlyne nebuvau dar matęs nė vieno uniformuoto kariškio ir tik dabar vėl pamačiau ir negalėjau nusikratyti to savo jausmo. Be to, rūmų didumas ir puošnumas slėgė mane. Kokios nykios mūsų Krašto apsaugos ministerijos patalpos, palyginus su šiomis. Kovoti su savo jausmais nebuvo laiko, nes porai minučių praslinkus buvome nuvesti pas Sektą.

Mus pristatė ir atrekomendavo pulkininkas Kovalčykas – mane kaipo Lietuvos šaulių sąjungos pirmininką, o Dziūvę, nežinau, ar tyčia, ar per nežinojimą, kaipo Sąjungos ginkluotų jėgų viršininką. Jis trumpai pasakė, kokis reikalas mus čia atvedė.

Sektas užsirūkė cigarą ir pastūmėjo dėžę į mūsų pusę siūlydamas.

– Aš klausau, – pratarė generolas.

– Kalbėk tu. Tu, kaip kariškis, geriau sugebėsi kariškiui reikalą išaiškinti, – tariau lietuviškai kapitonui Dziūvei.

Sektas klausė jo atidžiai. Baigus Dziūvei kalbėti, Sektas atidėjo cigarą į šalį.

– Galite būti ramūs, – pratarė Sektas. – Nei vienas vokietis nei vieno šūvio į jus nepaleis. Mums svarbu, kad Lietuva taptų stipri ir atsispirtų spaudimui susijungti su Lenkais. Tokiu atveju Rytprūsių padėtis taptų labai sunki. Tik aš noriu padaryti Jums vieną pasiūlymą. Praneškite Jūsų vadovybei, kad, Klaipėdą užėmus, dėl Klaipėdos statuto derėtųsi su mumis, o ne su Antante. Aštuonių dešimčių milijonų tauta, darbšti, energinga, disciplinuota, sugebės greitai nusikratyti Versalio taikos varžtų. Mums Klaipėdos kraštas neturi nei ekonominės, nei politinės reikšmės, o Lietuvai svarbu turėti šį uostą ir Klaipėdai svarbu susilieti su Lietuva, kaipo jos užnugariu. Jei jūs susitarsite dėl jos statuto su Antante, mums tasai susitarimas jokios juridinės reikšmės ateityje neturės ir Reichas vėliau gali pareikalauti atgal. Kitas dalykas, jei susitarsite su mumis. Vokiečiai riteriška tauta, davusi žodį, visuomet jo laikosi, ir todėl sutartis su ja apsaugos Jus nuo staigmenų. Mes sutiksime suteikti Rytprūsių lietuviams tokias pat kultūrines teises, kokias gaus iš Jūsų Klaipėdos vokiečiai…

– Gal mums dar nepasiseks Klaipėdą paimti.

– Pasiseks, tik neatidėliokite, kad lenkai neįsikištų, o prancūzai nesipriešins. Nors jie palaiko lenkus, bet dėl jų nepanorės aukoti nei vieno savo kareivio. Taigi neužmirškite pranešti savo vyriausybei, ką čia Jums pasiūliau. Jai mes dar turėsime kitų pasiūlymų, Lietuvai ir Reichui naudingų.Tai pasakęs atsistojo, atsistojome ir mes. Atsisveikinę išėjome. Prieš išeidamas aš dar kartą kreipiausi su pastaba.

– Su ginklais mums ne kaip…

– Šiuo atveju negaliu jums padėti. Tikiuosi, kad šį reikalą sutvarkysite be mūsų žinios ir pagalbos…

Tuo ir baigėsi pirmasis mūsų pasimatymas su Sektu. Išėjome su pakelta nuotaika, nes buvo prašalinta svarbiausioji kliūtis, kurios labiausiai bijojome. Norėjome tą pačią dieną, nieko nelaukiant, grįžti Kaunan, baigti greičiau pasiruošimus. Bet ukrainiečiai sulaikė mus, suruošę vakarienę. Atsisakyti negalėjome. Vakarienė buvo suruošta Aglonos viešbutyje. Be mūsų trijulės, dalyvavo Jurevičius su savo šefu ir du vokiečiai. Vieno pavardė buvo Milleris, kito pavardės nebeatmenu dabar.

Vakarienės metu patsai Milleris pasiteiravo, ar netrūksta mums ginklų. Pasisakėm, kokia padėtis yra. Ginklų užtenka, bet blogai, kad jie nevienodi. Milleris pareiškė, kad galėtų patarpininkauti. Jam yra žinomi žmonės, kurie labai pigiai gali mums parduoti net porą tūkstančių šautuvų ir keliolika lengvųjų kulkosvaidžių, labai pigiai, net su atsilyginimu ne iš karto, bet ratomis, dalimis. Jam padėkavojome labai širdingai už tokį tarpininkavimą ir čia pat pavedėm derybas tuo reikalu vesti kap. Dziūvei.

Po vakarienės grįžę apie dešimtą valandą aš ir Klimaitis susidėjome daiktus ir išvažiavome Kaunan tą pačią naktį. Berlyne pasiliko tik kap. Dziūvė užpirkti ginklus. Kadangi, mūsų nuomone, p. Milleris greičiausiai bus pakištas Karo ministerijos asmuo, turime smarkiai derėtis, kad gautume kiek galima pigiau ir daugiau ginklų.

Pargrįžę sušaukėme pasitarti visus, kurie buvo informuoti. Dalyvavo prof. Vailionis, A. Smetona, Vidaus r. min-jos depart. direktorius Lipčius ir šaulių tiekimo skyriaus viršininkas Lipčius(!). Buvo pakviestas ir kunigas J. Vailokaitis. Pažadėjo ateiti, bet neatėjo.

Padarėme išsamų pranešimą apie laimingai atliktus darbus. Teko čia aptarti šiuos klausimus: surasti tinkamą vadą, ne iš Šaulių sąjungos tarpo, geriausia būtų kurį klaipėdietį kariškį; suorganizuoti „sukilimo komitetą“ iš klaipėdiečių tarpo, kuris neva vadovautų sukilėliams, Klaipėdos gyventojų krašto vardu kalbėtų ir, jei teks derėtis su okupantais prancūzais, tasai vestų derybas; pranešti apie vokiečių vyriausybės nusiteikimą ir pageidavimus, pareikštus Sekto lūpomis; išdirbti žygiavimo planą.

Vadovauti žygiui buvo numatyti kandidatai Čaplikas ir, jam nesutikus, Variakojis. Abu pasižymėję kovose su lenkais kariškiai, esantieji dėl nesusipratimų su vyriausybe atsargoje; pavesti kap. Dziūvei vykti į Klaipėdą ir ten organizuoti iš Klaipėdos krašto veikėjų „Sukilėlių Tarybą“. Dziūvei į pagalbą Lipčius pasiūlė žvalgybos valdininką Polovinską, kuriam Vidaus reikalų ministerijos buvo pavesta rinkti reikalingas žinias apie Klaipėdos krašto žmonių nuotaikas ir apie tam tikrus asmenis, kurie būtų naudingi Lietuvai, ir apie tuos, kurie galėjo būti pavojingi. Jis ten seniai darbuojasi, turi pažinčių su vietiniais lietuviais intelektualais ir galės suteikti apie kiekvieną tinkamas žinias. Kad lenkai nepradėtų nerimauti dėl mūsų pasiruošimo, paskleisti žinią, kad šauliai ruošiasi pulti Vilniaus kraštą. Jų būrius grupuoti Panevėžyje, kitą grupę didesnę Šiauliuose ir trečią, atsargos dėlei, Marijampolėje. Kalbėtis su ministeriu pirmininku Galvanausku buvo pavesta man, o padaryti pranešimą viceministeriui Papečkiui pavesta kap. Klimaičiui.

Visi buvome geros nuotaikos ir kupini vilties, kad žygis turi pasisekti. Smetonos nuomone, Sekto žodžiai, kad prancūzai nepanorės panaudoti prieš sukilėlius savo kariuomenės dalinio, o pasiųs Petisnė žinioje esamus vokiečių žandarus, yra neabejotinai teisingi, bet dabar tų žandarų netenka bijoti.

Dar nebuvome gavę progos pasimatyti nei su Galvanausku, nei su Papečkiu, kai gavome nuo Dziūvės telegramą, kad „baldai nupirkti, supakuoti ir pakraunami į vagoną“. Kilo naujas klausimas, kaip gauti tuos „baldus“, kad dėžės su jais nebūtų atidaromos muitinėje.

(Bus tęsinys)

Muziejus

Vinco Krevės - Mickevičiaus

memorialinis butas - muziejus

Tauro g. 10-1, Vilnius