Liaudies vyriausybė. Iš kairės: Matas Mickis, Vincas Krėvė-Mickevičius, Antanas Venclova, Justas Paleckis, Povilas Pakarklis, Ernestas Galvanauskas, Leonas Koganas, Vincas Vitkauskas. 1940 m. birželio 17 d.
V. Krėvės-Mickevičiaus atsiminimų skyrius: „VYRIAUSYBĖS SUDARYMAS“ – tęsinys – 4
Susirinkimas skiriamas dešimtą valandą ryto ministerio pirmininko raštinėje…Atvykau į ministerio pirmininko raštinę anksčiau, negu buvo sutarta – apie devintą valandą. Mane sutiko Mašalaitis, Ministerių Tarybos reikalų vedėjas. Jis man papasakojo, kad Paleckis buvo čion atvykęs dar prieš aštuntą. Pasikalbėjęs su juo, Paleckis paskambinęs į rusų atstovybę, ilgai kalbėjosi telefonu, paskui pareikalavo automobilio ir išvyko, pažadėjęs greitu laiku grįžti.Mašalaitis buvo pateikęs jam atsistatydinimo pareiškimą, kaip jis visuomet darydavo, ministeriui pirmininkui pasikeitus.
– Kodėl norite pasitraukti? – paklausęs jį Paleckis.
– Gal neįtiksiu ponui pirmininkui, – atsakęs jam Mašalaitis. – Gal turite numatę savo žmogų, tinkamesnį sau. Nenorėčiau kliudyti…
– Jokių savų žmonių neturiu, – atsakęs jam Paleckis. – Jei laikotės dėsnio dirbti Nepriklausomos Lietuvos labui, galite pasilikti savo vietoje…
Niekas dar tada nežinojo apie slaptus Maskvos susitarimus su Hitleriu, kurie paaiškėjo tik karui pasibaigus. Todėl, išgirdęs šį Mašalaičio pasakojimą, pagalvojau, kad Paleckis nėra susirišęs jokiais pasižadėjimais bolševikų atžvilgiu ir mano taip, kaip ir mes manome: tikisi, kad laviruodami galėsime išsilaikyti, kol pasibaigs karas, ir tuo išgelbėsime Lietuvą ir jos nepriklausomybę.Lengviau atsikvėpiau, pagalvojęs, kad Paleckio asmenyje turėsime ne priešą, bet bendramintį…
Dešimtą valandą jau buvo susirinkę beveik visi naujosios vyriausybės nariai ministerio pirmininko kambaryje. Mūsų tarpe dar nebuvo vidaus reikalų ministerio M. Gedvilo ir švietimo ministerio A. Venclovos. Mane blogai nuteikė faktas, kad Paleckis visą laiką bėgiojo į raštinę ir iš ten, kaip man pasakė Mašalaitis, kalbėjosi su rusų atstovybe…
Vėliau pasirodė, kad Dekanozovas iš jo pareikalavo atšaukti doc. Vidmantą, numatytą susisiekimo ministeriu. Paleckis, matyti, mėgino priešintis, bet pagaliau nusileido. Jis iššaukė Vidmantą į raštinę, ir tasai atgalios nebegrįžo.Apie tai sužinojome tik vėliau, kai paklausėm Paleckį, jau vykdami į Prezidentūrą priesaikos padaryti, kodėl neina su mumis Vidmantas. Tuomet negalėjome atspėti, kuri buvo Vidmanto atšaukimo priežastis. Tai paaiškėjo tik vėliau, kai bolševikai pareikalavo perleisti jų žinion Lietuvos geležinkelius.Nejaukus, bent man, buvo tasai pirmas suėjimas žmonių, kurie nuo šios valandos turės paimti valdžią. Sakau – paimti, ne perimti, nes jokios vyriausybės, kuri būtų turėjusi mums perduoti savo pareigas, nebuvo. Jaučiausi, lyg kad esu pakasynose kažko brangaus ir artimo, gal ne visai dar užmerkusio akis, bet jau kovojančio su mirtimi, paskutinėje agonijoje.
Mačiau, kad ir kitų nuotaika nebuvo linksmesnė. Visi sėdėjome ir tylėjome. Vienas tik Galvanauskas mėgino visus prakalbinti, bet jutau, kad jo gyvumas buvo dirbtinis. Jis šiuo metu stengėsi laikytis kaip žmogus, kuris moka susivaldyti ir neranda reikalo parodyti kitiems savo tikros nuotaikos…
Kiekvienas gerai supratome, kad nesame vienminčiai, vienos bendros idėjos vardu susispietę į darbą, bet atsitiktinai svetimos jėgos suvesti į vieną krūvą įvairaus įsitikinimo, o gal ir įvairių siekimų žmonės… Visi jutome, matyti, kad nebūsime savo krašto vairuotojai, bet greičiau pastumdėliai, o kai kurių likimas gal jau iš anksto nuspręstas…
Bus tęsinys
