„Dažnai mes labai klystame,vertindami praeities įvykius ne tos pačios praeities, bet dabarties akimis.“[1]- rašė Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis.
1953-1954 metais vyko JAV Kongreso Ch.J. Kersteno komiteto Pabaltijo valsybių okupacijos tyrimai. Vykstant šiam tyrimui JAV lietuvių organizacijos nuolat konfliktavo tarpusavyje dėl to kam vadovauti pristatant medžiagą ir liudytojus. Atrodytų, kad prigulėjo vadovauti Amerikos lietuvių tarybai (ALT), nes jos pastangomis JAV Kongresas nutarė tirti Baltijos valstybių okupacijos ir inkorporacijos į Sovietų sąjungą bylą, tačiau į vadovavimą pretendavo ir Lietuvių laisvės komitetas (LLK), ir Lietuvos pasiuntinybės (LP). Galima tik stebėtis lietuvių, anuomet net valstybę ištikus tragedijai, nevieningumu.
Nevieningumas, skaldymasis, abejotinos tendencingos informacijos sklaida vyksta ir dabar, ypač patriotiškai nusiteikusių asmenybių atžvilgiu. Tai galima pagrįsti istoriko Mindaugo Tamošaičio daugeliu straipsnių juodinančių Vinco Krėvės- Mickevičiaus asmenybę. Pabandysiu atskleisti jo prieštaringas įžvalgas, pritraukiančio dėmesį pavadinimo, straipsnyje „Kontroversiški V.Krėvės-Mickevičiaus parodymai apie 1940m. Lietuvos okupaciją JAV Ch. J. Kersteno komitetui po Antrojo pasaulinio karo“, išspausdintame leidinyje „Genocidas ir rezistencija“, 2004, 2 (16).
„Kritika turėtų būti nešališka ir turėtų išeit iš tų aplinkybių, sąlygų ir to laiko, kuriuose tie įvykiai vyko, bet ne iš to, ką mes dabar žinome“,[2] – rašo Stasys Raštikis. Atrodytų, šie principai turėtų vyrauti istoriko M Tamošaičio rašiniuose, deja galime konstatuoti, kad tai svarbiausias jo įžvalgų trūkumas, gimdantis neobjektyvumą. Straipsnio autorius rašo, kad „visą kaltę organizatoriai tarsi iš anksto suvertė okupantui. (…) Pro pirštus žiūrėta į tuos, kurie minėtu laikotarpiu (1940m.-V.T.) kolaboravo su okupantu, nesigilinta į tokios veiklos priežastis. Tokia Kersteno komiteto laikysena apklaustuosius, tarsi iš anksto, prilygino patriotams. Atskleisti tikruosius pastarųjų darbus nesistengė ir patys JAV lietuvių organizacijų ALT, LLK atstovai, diplomatai.“ Taigi, dabar, praėjus 50 metų po vykusios apklausos, istorikas Tamošaitis ėmėsi revizuoti Kersteno komiteto medžiagą, nukreipdamas savo šališką dėmesį tik į vieną liudytoją Vincą Krėvę. Ar jam tai pavyko? Pabandysiu parodyti jo netikslias, šališkas ir prieštaringas įžvalgas.
Autorius teigia, kad publikuoti šį straipsnį paskatino istoriografijoje esantys netikslumai bei gausi dokumentinė medžiaga, esanti Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA), tačiau jis pasitelkė tik vicekonsulo Aniceto Simučio visą „Pro memoria“[3] (vicekonsulas buvo Krėvės vertėju, apklausiant jį Kersteno komitete), o Lietuvos generalinio konsulo Niujorke Jono Budrio „Pro memoria“ Tamošaitis tik mini ir dar pateikia Stasio Lozoraičio ir V. Krėvės laiškus bei remiasi sovietinių laikų (1978) tyrinėtojos S.Noreikienės knyga „Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti (1929-1940).“ Abejotina ar sovietinių laikų net kultūrinės draugijos tyrinėjimai laikytini dokumentu, nes viskas buvo persunkta komunistų kontroliuojama politine propaganda.
Straipsnio autorių nustebino, kodėl į Kersteno komiteto medžiagą, iš visų Užsienio reikalų ministro V. Krėvės liudijimų, įdėtos tik jo derybos Maskvoje 1940 m. liepos 1-osios naktį su sovietų komisaru Viačeslavu Molotovu. Tačiau ir kitų liudytojų nemažai medžiagos nebuvo paskelbta, kaip rašo tyrinėtojas (Amerikos lietuvis) Tomas Remeikis: „Keletas svarbių įvykių dalyvių ir dokumentų nebuvo atitinkamai įvertinti. Tarp tokių liudytojų – 1940 m. ministro pirmininko pavaduotojo ir užsienio ministro pareigas ėjęs Vincas Krėvė-Mickevičius, finansų ministro pareigas ėjęs Ernestas Galvanauskas, (…) Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgalioto ministro Maskvoje Lado Natkaus-Natkevičiaus išsamios atmenos (pro memoria)“[4], net prezidento Antano Smetonos ir generolo Kazio Musteikio atmenos apie paskutinį posėdį prezidentūroje neįtrauktos į Kersteno ataskaitas.
Kersteno komitetui buvo svarbu įrodyti Lietuvos sovietinės okupacijos faktą, todėl liudytojų apklausa ir dokumentacija turėjo būti nedviprasmiška ir tiksli. Akivaizdu, kad komitetas įtraukė tuos liudytojus, kurie daugiau ir tiksliau žinojo apie tuos įvykius, tarkime, dviejų vyriausybių (Antano Merkio ir „Liaudies“) sekretorius Vincas Mašalaitis. Visiškai suprantama, kodėl Kersteno komitetui buvo labiau svarbus V. Krėvės liudijimas apie derybas Maskvoje.
V. Molotovas kalbėdamasis su V.Krėve atskleidė tikruosius, toli siekiančius, Sovietų sąjungos tikslus. Štai Molotovo žodžiai: „- Verčiate mane pasakyti, ko visai dabar nenorėjau sakyti. (…) Turite pagaliau realiai pažvelgti tikrenybei į akis ir suprasti, kad atskiros mažos valstybės turės ateityje visos išnykti. Jūsų Lietuva, kaip ir kitos Pabaltijo valstybės, neišskiriant ir Suomijos, turės įsijungti į garbingą tarybinių respublikų šeimą. Turėtumėt todėl jau dabar paruošti Lietuvos liaudį tarybinei santvarkai, kuri ateityje bus visur, visoje Europoje įgyvendinta, vienur anksčiau, kaip Pabaltijo valstybėse, kitur vėliau. (…) Esame tvirtai įsitikinę, ir šiandien labiau negu kitu metu, kad genialusis draugas Leninas neklydo, tvirtindamas, jog Antrasis pasaulinis karas padės mums įsitvirtinti visoje Europoje. (…) Ir šį pasikalbėjimą atpasakojau Natkevičiui ir čia pat jį užfiksavome „Pro memoria“[5] – rašo V.Krėvė.
Anaiptol, Tamošaitis įžvelgia, kad „V. Krėvės liudijimas Kersteno komitetui pasirodė kontraversiškas, daug kuo nesutampantis su kitų parodymais. (…) Paradoksalu, tačiau V.Krėvė amerikiečių komitetui ir lietuvių diplomatams tapo susikompromitavusių liudytojų etalonu“,-užbaigia savo niekuo nepagrįstą išvadą autorius. Tamošaitis, pasitelkęs T. Remeikio mintis: „trumpai tariant, Krėvė Mickevičius atsisakė pripažinti, kad jis buvo priverstas įeiti į Liaudies vyriausybę ir teigė, kad jis siekęs tarnauti tik Lietuvai“[6] ir nuo savęs prideda, kad „jo turėta valdžia buvo legali”. Tamošaitis griebiasi drąsos įrodyti, kad V. Krėvė liudydamas Kersteno komitetui melavo. Nors čia pat Remeikio tekste sakoma: „Kaip iš tikrųjų buvo, kol kas įtikinamai negalime atsakyti.“[7] To neįrodo ir autorius savo straipsnyje, o cituodamas politinių opozicionierų – tautininkų, jų spaudos ištaras, mistifikuoja: „Apklausos (parengiamosios diplomatams – V.T) metu nuolat vartotas posakis: „a la Krėvė“, tai yra liudytojas kalba kaip Krėvė, sako netiesą.“ Bet ar tokios oponentų ir spaudos nuomonės gali būti laikomos objektyviais dokumentais?!
Ar galima priversti Krėvę? Manau, kad jis priklauso tokiam psichologiniam tipui, kuris verčiau žus, bet nepasiduos priverčiamas – tai tipiškas jotvingiškas (dzūkiškas) būdas. Kiekvienas susipažinęs su Krėvės gyvenimu ir pažinęs jo kūrinių personažus, pritars, kad Krėvės priversti nepavyks. Tą liudija ir jo sukurti herojiški personažai Šarūnas ir Skirgaila bei laisvai mąstantys etnografiško kaimo personažai Gugis, Lapinas – tai paties rašytojo stiprios ir laisvos dvasios išraiška. „Laisvė yra akščiausia vertybė, giliausiai įsismelkusi į Krėvės galvojimą ir jo kūrinių potekstę“,[8]- rašo Albertas Zalatorius.
Antra vertus, Stalino emisaro Vladimiro Dekanozovo planas buvo Lietuvos inkorporacijai į Sovietų sąjungą suteikti teisėtumo iliuziją, todėl bet kokia prievarta būtų sužlugdžiusi šio plano vykdymą. Jo planui sutrikus – kai prezidentas A. Smetona po Maskvos ultimatumo, išeidamas atostogų, pasitraukė į Vokietiją, tik šiuo atveju Dekanozovas grasindamas reikalavo A. Merkį skubiai sugrąžinti prezidentą iš pasienio zonos Kybartuose. V. Krėvės ir E. Galvanausko atsiminimuose rašoma, kad Krėvė buvo sovietų emisaro Dekanozovo įkalbinėjamas tapti „Liaudies“ vyriausybės vicepirmininku ir užsienio reikalų ministru, o pirmiausia jam įeiti į vyriausybę pasiūlė, einantis prezidento pareigas A. Merkys, kuris vėliau priėmė jų priesaiką. Krėvei pareiškus, kad jis nesutiks, jeigu finansų ministru nebus paskirtas E.Galvanauskas, sovietų emisarui teko nusileisti. Taigi, apie tokią pačią patekimo į „Liaudies“ vyriausybę procedūrą Krėvė ir pasakojo Kersteno komitetui, ką paliudija A. Simučio „Pro memoria“. Galime daryti išvadą, kad jokios prievartos nebuvo, o ir negalėjo būti, todėl Krėvė ir liudijo Kersteno komitetui, jog niekas jo nevertė. O kas dėl vyriausybės legalumo, tai Krėvė taip manė iki derybų su V. Molotovu, nes ir prisiekęs buvo l. e. prezidento pareigas A. Merkiui, ir jo nusiteikimas buvo dirbti vis dar eventualiai nepriklausomai Lietuvai. Visa tai patvirtina ir patyrusio politiko E. Galvanausko sutikimas dirbti šioje vyriausybėje, tikintis, kad greit prasidės Vokietijos ir Sovietų sąjungos karas ir, galbūt, sovietai nesiims Lietuvos greito nepriklausomybės demontavimo.
Tad pažvelkime į A. Simučio „Pro memoria“. Krėvės parodymų įžangoje vicekonsulas rašo: „Jis pasirodė vienu iš savotiškiausių liudininkų dalinai dėl to, kad daugelį detalių (įvykių datas ir asmenų pavardes) yra pamiršęs, o ypatingai dėl savotiškų pažiūrų į tą laikotarpį, kai jis kaipo užs. reik. ministeris ėjo ir Ministro pirmininko pareigas.“ Iš tikrųjų apklausa vyko 1953 m. rugsėjo 21d., kai Krėvei buvo 71-eri metai, o po devynių mėnesių jis mirė. Tačiau Tamošaitis niekur nepaminėjo, kad jo kai kurie atsakymai galėjo nesutapti su Ministrų kabineto sekretoriaus Vinco Mašalaičio liudijimu ne tik dėl sutrikusios atminties, bet ir dėl to, kad Krėvė negalėjo žinoti tiek, kiek žinojo Mašalaitis būdamas ir A. Merkio, ir kažkurį laiką „Liaudies“ vyriausybių sekretoriumi. Tą skaitome J. Budrio „Pro memoria“[9], kurioje jis aprašo, kad birželio 15 d., po Maskvos ultimatumo, A.Merkio kabinetas posėdžiavo iki 16 d. ryto, o apie 5val. ryto paskambino Pozdniakovas ir padiktavo būsimos „Liaudies“ vyriausybės narius.
Bet juk V. Krėvė to negalėjo žinoti, nes į vyriausybę buvo pakviestas tik birželio 16d., o davė sutikimą ir prisiekė 17 d. Ir iš tiesų, A. Simutis atpasakoja Krėvės liudijimą, kad po priesaikos A. Merkiui, Kabineto darbo posėdis vyko septintą valandą vakare Prezidentūroje, pas Justą Paleckį, „bet profesorius neatsiminė, kas jame buvo svarstyta.“ Paklausus kuriame posėdyje buvo svarstomi trys svarbūs klausimai: Konkordato su Vatikanu nutraukimas; Pervedimas Lietuvos sienos saugoti rusų sargybiniams; ir Sovietų valiutos įvedimas į Lietuvą. „Čia profesorius kategoriškai pareiškė, kad tie klausimai nebuvę svarstomi pirmuosiuose posėdžiuose“- pradžioje rašo Simutis, tačiau tolimesniame tekste papildo, kad „pakeitus juostelę ir tęsiant apklausinėjimą toliau buvo įrašyta, kad profesorius gerai neatsimena, bet mano, kad tų klausimų svarstymas buvo atidėtas.“ Krėvės atsiminimuose šie klausimai aptariami, tik neminimas laikas kada jie svarstyti, išskyrus konkordato su Vatikanu nutraukimą, kurį nutraukęs, Krėvei būnant Maskvoje, vidaus reikalų ministras Mečislovas Gedvilas.
Krėvės užsimiršimą patvirtindamas, E. Galvanauskas atsiminimuose rašo, kad pirmasis Kabineto posėdis vyko birželio 17 d. vadovaujant Paleckiui, kuris posėdžio metu išeidavo į kitą kabinetą skambinti į Sovietų pasiuntinybę, o jam grįžus į posėdį, paprašė, jog būtų papildomai įtraukti į dienotvarkę anksčiau minėti klausimai. Vėliau, po dar vieno pasikalbėjimo telefonu su sovietų atstovais Paleckis pareiškė, kad jis paveda Ministro Pirmininko pareigas eiti V. Krėvei-Mickevičiui, o jis pats išvyko į Prezidentūrą. Toliau pirmininkaujant prof. V. Krėvei-Mickevičiui, „iškelti trys klausimai buvo apsvarstyti ir dėl jų kilo karštų ginčų. Visi jie buvo atmesti.“[10]
Po dviejų dienų (birželio19 d.) Maskva sutiko su Galvanausko pasiūlymu neįvesti rublio kursavimo šalia lito. Toliau skaitome: „Kiek liečia kitus du klausimus: (…) santykių su Vatikanu klausimas buvo atidėtas, o kiek liečia rusų (Sovietų) sargybinius ties siena, šis reikalas buvo rusų įvykdytas nesiskaitant su Min. Kabineto nutarimu šį klausimą atmesti“. Galvanauskas taip apibūdina Krėvę: „Vyriausybės žmogus, kuriam reiškiau pasitikėjimą, su kuriuo pasikeisdavau nuomonėmis buvo Krėvė-Mickevičius. (…) Tai daugiau jausmo žmogus, rašytojas… Su manim jis buvo atviras, nesivaržydamas jis man sakydavo: „nesuprantu“, tarytum mažas vaikas klausdavo mano patarimų ir tai būdavo beveik kasdien. (…) Krėvė-Mickevičius iš Maskvos grįžo parblokštas, nes, matyt, jis turėjo geras viltis ir patyrė nusivylimą.“[11]
Simutis „Pro memoria“ rašo: „paklausė, kam esą priklausęs valstybėje aukščiausias autoritetas, kai profesorius buvęs marionetinės vyriausybės galva. Į tai profesorius kategoriškai atsakė, kad aukščiausioji valdžia priklausiusi jam pačiam ir kad jam Dekanozovas jokių reikalavimų nestatęs. (…) Ar profesorius nemano, kad tuo metu Maskvos gubernatorius Lietuvoje buvo Dekanozovas? Ir čia profesorius atsakė neigiamai, bet nenuginčijo, kad Dekanozovas, nors tiesiogiai į jį spaudimo nedarė, tą galėjo daryti per prezidento pareigas einantį Paleckį“.
Galima teigti, kad iki derybų su V. Molotovu Maskvoje, Krėvė jautėsi valdžios autoritetu. Visas šis liudijimas rodo, kad Krėvė pasakojo taip, kaip jis tada galvojo ir suprato, o ne taip kaip praėjus po 13-os metų, turėdamas naujos informacijos, apklausos metu, žinojo. Savo atsiminimuose Krėvė aprašo tik vieną Dekanozovo spaudimą, kai Krėvė tik-ką grįžęs iš Maskvos pasipriešino Seimo rinkimų įstatymo greitam priėmimui. Apie Sovietų atstovų įtaką ir nurodymus vyriausybei per „prezidentą“ Paleckį rašo ir E. Galvanauskas: „Jis (Paleckis-V.T.) man anuomet padarė įspūdį, kad jo būdas per silpnas pareikšti pačiam ar apginti savo nusistatymus. Paleckis buvo labai paklusnus Pozdniakovo įrankis – gal jam brangiai kaštavo moraliai. Iš viso, jis pasirodė be charakterio. Man tai sunku buvo suprasti. (…) Paleckio parėdymai buvo ir raštu, tačiau jis pats iš Pozdniakovo parėdymus tegaudavo žodžiu. Taigi, Pozdniakovas valdė be dokumentų – tai lietė jo santykius su vyriausybe Kaune.“[12] Simutis daro išvadą: „Nežiūrint profesoriaus priešingų tvirtinimų, iš detalaus klausinėjimo vis tik išryškėja, kad profesorius, kaip valdžios galva nebuvo suverenas, kad jis veikė Dekanozovo spaudimo įtakoje, nors tas ir buvo daroma per Paleckį.“
Paklausus: „Koks buvo Tamstos su Molotovu pasimatymo tikslas? – Svarbiausias mano kelionės tikslas, atakė profesorius, – buvo prašyti Molotovą, kad sudraustų Lietuvoje raudonosios armijos sauvaliavimą. – Kuom tas sauvaliavimas pasireiškė? – paklausė p. Allen. – Konfiskacijomis ir valdininkų bei žmonių terorizavimu.“- atsakė Krėvė. Kažkodėl Tamošaitis šį tikslą įvardijo, kaip keistu, tačiau tai buvo teisybė, panašiai, tik plačiau, Krėvė rašė atsiminimuose bei liudijo E. Galvanauskas.
Į klausimą, kodėl rusai panorėjo, kad Krėvė įeitų į marionetinę vyriausybę, jis atsakė: „Manau, kad dėl to, jog jie norėjo Užs. Reikalų Ministeriu turėti Vakarų kultūros žmogų. Be to, aš Lietuvoje buvau labai populiarus ir žinomas, kaip profesorius ir kaip rašytojas.“ Tamošaitis interpretuodamas Simučio „Pro memoria“ stebisi, kad Krėvė save pavadino „Vakarų kultūros žmogumi“, o A. Merkį – „artimu bičiuliu“.
Net paviršutiniškai peržvelgus Krėvės gyvenimą ir kūrybą tenka teigti, kad jis yra Vakarų kultūros žmogus. Kaip antai, Krėvei laisvė yra kaip aukščiausia vertybė, pati geidžiamiausia egzistencijos forma persmelkianti visą jo kūrybą. Laisvės vizijos žavesį Krėvei stiprino romantinė literatūra, Friedricho Nietzsches (Frydricho Nyčės) filosofija, Ibseno dramos, o tai Europos kultūros požymiai, vien tik jo biblinė apysaka „Dangaus ir žemės sūnūs“ daro jį krikščioniškos Vakarų kultūros žmogumi, jau neminint jo draugystės su Europos šalių kultūros žmonėmis: šveicaru Alfredu Sennu, amerikiečių poete Lydia Noble, poetu Konstantinu Balmontu (gyvenančiu Prancūzijoje) bei teisininku Mykolu Riomeriu.
„Krėvė visuomet pasižymėjo savo įsitikinimų ir nusistatymų pastovumu, – rašė Vladimiras Šilkarskis 1952 metais laiške Vytautui Mykolaičiui, – mūsų partingumo apnuodytais laikais jis aukštai laikė laisvos asmenybės vėliavą. Jis klausė tik iš širdies plaukiančio balso.“[13] Kas dėl Krėvės artimo bičiulio A. Merkio, tai Tamošaičiui tenka priminti, kad prie Tautininkų sąjungos sukūrimo, jos programos paruošimo dar 1924m. aktyviai darbavosi pastarieji minimi du draugai, o Krėvė rašo, kad „Merkys buvo senas mano pažįstamas dar iš studentavimo laikų.“[14]
Krėvė savo mąstymu ir kūryba buvo patriotiškas tautos savigarbos ugdytojas, savotiškas tautininkas, tačiau organiškai nepritariantis autoritarinei valdžiai, su tuo susijusi ir jo kritika prezidento A. Smetonos paskutiniųjų metų valdymui. „Krėvė buvo vienas iš nedaugelio mūsų rašytojų – ir, ko gero, pats pirmasis, – kuris negalėjo besąlygiškai pripažinti jokio autoriteto. Bet koks kultas ar paklusnumas jam atrodė svetimas žmogaus prigimčiai“,[15]- rašo A. Zalatorius.
P. Allen paklausus, „kad Tamsta priklausėte kokiai tai sovietų draugiškumo organizacijai, panašiai kaip kad Amerikoje veikianti Soviet-American Friendship Society.“ Krėvė atsakė: „Aš tokiai organizacijai priklausiau, bet ji nebuvo prokomunistinė, o tik buvusio Užsienio Reikalų Ministerio Stasio Lozoraičio raginimu susikūrusi organizacija. Joje nebuvo nė vieno komunisto. Profesorius nebeatsiminė organizacijos pavadinimo, bet priminus, kad tai buvo Draugija Sovietų Tautų Kultūrai Pažinti, jis pasisakė buvęs jos vicepirmininku.“ (Toliau tekste – Draugija). Akivaizdu, kad Krėvės atmintis jau buvo sušlubavusi, o kas dėl asmeninės S. Lozoraičio iniciatyvos įsteigiant šią organizaciją, rašytojas galėjo supainioti su užsienio reikalų ministro 1935 metais organizuota profesorių kelione į Sovietų sąjungą. Dėl šios organizacijos įsteigimo netenka abejoti, kad ji buvo steigiama inicijuojant ir finansuojant Užsienio reikalų ministerijai, o šios ministerijos struktūrose S. Lozoraitis dirbo nuo 1926 m. Gal tada bus aiškiau, kodėl V. Krėvė laiške S.Lozoraičiui vis tik teigė, kad Draugija buvo steigiama S. Lozoraičio raginimu.
Tamošaitis Krėvės veiklą Draugijoje išpučia, kaip labai svarbų Kersteno komitetui, pasitelkdamas nežinomo žurnalisto J. Mašioto straipsnį, 1951 m. paskelbtą JAV lietuvių laikraštyje „Laisvoji Lietuva“, kurio melagingas mintis paneigė pats Krėvė savo atvirame laiške, atspausdintame tame pačiame laikraštyje.[16] Ar galima istorikui M. Tamošaičiui pasitikėti laisvos spaudos nuomonėmis ir tuo remiantis po 50-ies metų įrodinėti, kad Krėvė melavo? Šioje vietoje istorikui galima priminti, kad tuo metu sovietų agentų JAV buvo gan nemažai (du buvo įsitaisę JAV Prezidento administracijoje), viena iš jų veiklos sričių buvo skleisti gandus, spausdinti užsakomuosius melagingus straipsnius, kiršinti lietuvių organizacijas ir jų narius ir tokiu būdu jas skaldyti.
Tokiu tinkamu taikiniu galėjo būti V. Krėvė, buvęs marionetinės „Liaudies“ vyriausybės narys, bet vėliau, 1942 m. rugpjūčio 30 d. kartu su keletu buvusių „Liaudies“ seimo narių, savo viešais pareiškimais pasmerkę Sovietų okupaciją, o jų viešo susirinkimo priimta Rezoliucija atskleidę ir įrodę neteisėtus okupantų veiksmus. Beje, čia tenka pabrėžti, kad Krėvė viešu pareiškimu ir priimta Rezoliucija atskleidė Sovietų tikruosius nusikaltimus tada, kai Rytų fronte pergalingoji Vokietija jau buvo triuškinama. Akivaizdu, kad pareiškėjai, o ypač Krėvė, kalbėdamas ir rašydamas tiesą apie sovietų nusikaltimus, rizikavo savo ateitimi, matyt, Krėvei Lietuvos interesai ir tiesa buvo svarbiau. Tačiau Tamošaitis šią Rezoliuciją vadina „antisovietiniu atsišaukimu“, tai tikras sovietinių laikų ir kosmopolitų terminas. Ar kartais šio termino naudojimas neparodo iš kur randasi šis tendencingas, šališkas Krėvės politinės veiklos vertinimas, jo patriotiškos asmenybės juodinimas.
Krėvės apklausą Kersteno komiteto narys p. Allen užbaigė paklausdamas: „Ar daugiau tos draugijos narių buvo Tamstos vadovaujamoje vyriausybėje? – Ne,“ – atsakė Krėvė, matyt užmiršdamas Povilą Pakarklį. Tamošaitis minėtame straipsnyje rašo, kad „V. Krėvė klaidingai nurodė, jog nė vienas, priklausęs Draugijai, neįėjo į Liaudies vyriausybę“ ir toliau klaidingai nurodo J. Paleckį, Antaną Venclovą, tačiau Paleckis nebuvo Krėvės vadovaujamos vyriausybės narys, jis buvo paskirtas prezidentu, o A.Venclova, tapęs švietimo ministru, niekada nebuvo Draugijos narys. Krėvė suklydo tik dėl teisingumo ministro P. Pakarklio, nes jis gan trumpai 1939 m. buvo išrinktas į Draugijos valdybą kandidatu, matyt, profesorius jį užmiršo.
Galima daryti išvadą, kad V. Krėvė ne dėl blogos valios, bet dėl atminties sutrikimų liudijo netiksliai dėl to atsirado prieštaravimas Mašalaičiui, tačiau ar tai jau labai svarbu, kada tie trys minėti klausimai buvo svarstomi. Vargu ar vien dėl šito galime teigti, kad V. Krėvė melavo? Vicekonsulas A. Simutis apibendrindamas rašo: „Viską persvarsčius reikalas taip baisiai neatrodo. Žinoma, būtų buvę daug gražiau, jei profesorius būtų liudijęs, kad vis tik jis nesijautė esąs vyriausybės galva ir kad Dekanozovas buvo tikrasis Lietuvos gubernatorius.“
Taigi, vicekonsulo „Pro memoria“ tokių įžvalgų Krėvės adresu, kaip M. Tamošaičio, švelniai tariant, tendencingame straipsnyje nėra. Tačiau kaip jau minėjau, jis liudijo taip, kaip tuo metu jis jautėsi ir pats suprato, būdamas apie dvi savaites, iki išvykimo derybų į Maskvą, tos vyriausybės vadovu. Vėliau jis atsistatydino, bet buvo išleistas atostogų ir aktyviai vyriausybės veikloje nedalyvavo, nes komunistai juo nepasitikėjo, tačiau formaliai jo neatleido iki “Liaudies”seimo sušaukimo, nes dar reikėjo priedangos, sovietų daromiems teisiniams ir politinius nusikaltimams pridengti prieš tautą. Išnagrinėjus vienintelį Krėvės liudijimo Kersteno komitetui dokumentą, vicekonsulo A.Simučio „Pro memoria“, darau išvadą, kad Vincas Krėvė nemelavo.
Toliau Tamošaitis remiasi Lietuvos pasiuntinio JAV Povilo Žadeikio 1949 m. vasario 26 d. laišku E. Galvanauskui ir cituoja, kad „kai kurie dalykai apie Lietuvos krizę jo (V.Krėvės – V.T.) paskojime nesiderina su pasakojimais kitų asmenų, (…) Pavyzdžiui, mes tebeturime dvi ar tris versijas apie įvykius birželio 12-15d. 1940.“ Tačiau ką galėjo rašyti Krėvė apie birželio 12-15d įvykius ir buvusią vyriausybę, jeigu jis šios vyriausybės nariu nebuvo. Vadinasi, jo mintys apie tų dienų įvykius ir turėjo skirtis nuo kitų liudytojų, kurie dirbo su Merkiu, kaip V.Mašalaitis ir E. Galvanauskas.
Arba vėl, Tamošaitis stebisi, kodėl Krėvė savo atsiminimuose „Vyriausybės sudarymas“ publikuotuose 1950 m. žurnale „Nemunas“ (JAV) neigiamai nušvietė A. Smetonos paskutiniųjų metų valdymą. Tačiau autorius, kaip istorikas turėtų žinoti, kad paskutiniuoju prezidento ir tautininkų autoritariniu valdymu buvo nepatenkinti ir krikščionys demokratai, ir liaudininkai, o tauta buvo nusivylusi Lenkijos ultimatumo priėmimu ir kt.
Ar ne dėl to 1941m. birželio 23 d. Laikinoji Lietuvos vyriausybė visiškai atsiribojo nuo Smetonos valdymo principų ir jo valdininkų. Dėl šių atsiminimų paskelbimo susipyko „Nemuno“ žurnalo vyriausiasis redaktorius Liudas Dovydėnas (buvęs „Liaudies“ seimo narys) su redakcijos nariais, tautininkais Vincu Rasteniu ir Broniu Raila. L. Dovydėnas gynė V. Krėvės atsiminimų objektyvumą ir turėjo tam pagrindą, nes dalyvavo tuose įvykiuose, tačiau autorius jo necituoja, o V. Rastenis, būdamas opzicijoje Krėvei, pyko, kad atsiminimai būdami „nuostabiai klaidingi“ buvo paskelbti „Nemune“. Tamošaitis, palaikydamas Rastenio nuomonę, cituoja tik bendro pobūdžio, o ne faktines mintis, tuo demonstruodamas koks jis šališkas ir tolimas nuo objektyvumo.
Vienpusiškai aprašinėdamas JAV lietuvių spaudos polemiką autorius siekia sumenkinti Krėvės atsiminimų autentiškumą ir teisingumą, tačiau visa tai tik autoriaus, nutolę nuo istorinės tiesos, interpretacijos. Cituoja žurnalistą B.Railą (anksčiau buvusį trečiafrontininką ir kultūrbolševizmo skleidėją, vėliau perėjusį pas tautininkus), tačiau mes žinome, kad jis buvo priešininkas Krėvei dar Lietuvoje, kai tarp jų vyko diskusija dėl žurnalo „Literatūra“ arba kai tik-ką atvykęs į JAV, 1945 m. Raila paskelbė straipsnį „V. Krėvės tragedija. Lietuviškas Lavalis ar bolševikų mauras?“, pavadinęs Krėvę kalobarantu, kaip matome, jo nuomonė 1950 m. dar buvo nepasikeitusi. Tiesa, tenka pastebėti, kad Raila dėl šio straipsnio vėliau rašytojo atsiprašė, beje, kaip ir dėl polemikos apie žurnalą „Literatūra“. 1963 m. vasario 27 d. straipsnyje „Dirigentai ir iškamšos“ Raila prisipažino klydęs, priskirdamas šio žurnalo leidybą ir redagavimą Krėvei, štai jo žodžiai: „Šio žurnalo leidėjas buvo profesorių draugija „Universitas“, o rašydamas tada dar nežinojau, kad iš tikrųjų žurnalą paeiliui redagavo Korsakas ir Cvirka.“[17]
Krėvės atsiminimus palaikančiųjų JAV lietuvių, Vytauto Mykolaičio, Konstantino Žuko, Liudo Dovydėno ir kt. Tamošaitis necituoja, o vadina juos advokatais, lyg tai Krėvė būtų kuo nors nusikaltęs. Tendencingai ir šališkai aprašydamas Krėvės atsiminimų vertinimą iki Kersteno komiteto apklausos, Tamošaitis elgiasi ne kaip istorikas, kuris turėtų cituoti įvairias nuomones ir remiantis dokumentine medžiaga atskleisti istorines aplinkybes. Žodžiu, jo straipsnis, pateiktas naudojant tik Krėvei opoziciškos spaudos ir oponentų nuomones, panašus į kryptingo propagandininko rašinį. Tačiau kyla klausimas, kam, praėjus 50 metų, to reikia?
Šiame rašinyje, kaip ir ankstesniuose, Tamošaitis daro absurdiškas išvadas, kurių niekuo neįrodo, kaip antai: „V.Krėvė sąmoningai klaidingai nurodė ne tik Draugijos atsiradimo aplinkybes…Savo liudijimuose ir daugiau kaip dešimtmetį rašytuose atsiminimuose V. Krėvė niekur neįvardijo asmeninių glaudžių ryšių su Sovietų pasiuntinybe Lietuvos respublikoje. Deja, apie kitą aktyvią prosovietinę veiklą, (…) V.Krėvė nieko neužsiminė. Lietuvos saugumas tai gerai žinojo ir, kaip Antrojo pasaulinio karo metais, nurodė buvęs prezidentas A. Smetona, V. Krėvę įtarė esant sovietų agentu.“ Tokias istoriko skleidžiamas mintis, nepagrindžiant dokumentais, tenka vadinti falsifikacija ir šmeižtu.
Kaip žinome, sovietų agentai pirmosios nepriklausomybės metais gandų būdu lengvai suformuodavo jiems reikalingą nuomonę apie aukštus Lietuvos valdžios pareigūnus, ypač jie griebdavosi gabių, Lietuvai nusipelniusių, asmenybių šmeižto. Tokia suformuota nuomonė pasiekdavo ir prezidentą A. Smetoną, gal dėlto paskutiniaisiais metais vyko dažna vyriausybių kaita. Apie tai byloja vienas pavyzdys, aprašytas S. Raštikio atsiminimuose.
1939 metų pabaigoje, jau vykstant karui ir Sovietų sąjungai grąžinus Lietuvai dalį Vilniaus krašto, Smetona atleido iš kariuomenės vado pareigų generolą S. Raštikį, kuris per penkerius metus buvo modernizavęs kariuomenę pagal to meto lygį (jis buvo mokęsis Vokietijos Karo akademijoje), buvo populiarus ir gerbiamas tautoje. Vietoje Raštikio prezidentas paskyrė generolą V. Vitkauską, kurio brolis už ryšius su bolševikais buvo 1919 m. sušaudytas, galima įžvelgti, kad labai organizuotas, veiklus ir populiarus kariuomenės vadas S. Raštikis Maskvos būsimiems okupaciniams planams netiko, nes galėjo pasipriešinti sovietų kariuomenei, todėl kažkieno buvo įpirštas V. Vitkauskas.
Kada A. Smetonos dukterėčia, S. Raštikio žmona, nuėjo pas dėdę prezidentą pasiskųsti, kodėl atleistas jos vyras, tai prezidentas Smetona „metė man atvirą kaltinimą: – Tavo vyras bolševikas.“[18] O kai 1940 m. birželio 15 d. Maskvos ultimatumu pareikalauta A. Merkio vyriausybės atstatydinimo, A. Smetona pasiūlė Maskvai S. Raštikio (kaip prezidento laikomo bolševiku) kandidatūrą sudaryti naują vyriausybę, tačiau Maskva atsisakė. A. Smetonos mėtymasis tokiomis frazėmis: „Krėvę įtarė sovietų agentu“, „Raštikis – bolševikas“, rodo kaip sovietų agentai ar kiti priešininkai sukurpdavo melagingas nuomones apie patriotiškus, nusipelniusius asmenis, nes vienam valdžios asmeniui – autoritetui lengva įteigti, tai autoritarinės valdžios padarinys. Stebėtina, kad istorikas M. Tamošaitis šias Smetonos ištaras naudoja kaip dokumentus savo abejotinoms įžvalgoms apie V. Krėvės veiklą pagrįsti.
Belieka pacituoti Vinco Krėvės laiško (1948 m.) poetui Jonui Aisčiui sarkastiškus žodžius: „Vokiečiai norėjo mane sušaudyti, rusai paskelbė „liaudies priešu“, o lietuviai apspjaudė. Nieko sau likimas.“
„De mortuis nil nici verum“- sako romėnai, – apie mirusį arba nieko, arba teisybę.
[1] Stasys Raštikis „Kovose dėl Lietuvos“, II dalis, 1956, Lituanus, p. 413.
[2] S. Raštikis. Ten pat, p. 413.
[3] Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos generalinio konsulato Niujorke fondas 658,ap. 1, b. 1, l. 130-133.
[4] Tomas Remeikis. „Pabaltijo valstybių okupacijos tyrimai JAV ir V.Krėvė-Mickevičius“, Kultūros barai, 1999, nr. 9, p. 65-71.
[5] Vincas Krėvė. Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė (Atsiminimai), Vilnius, Mintis, 1992, p. 62, 63.
[6] T. Remeikis. Ten pat, p. 67.
[7] T. Remeikis. Ten pat, p. 67.
[8] Albertas Zalatorius. Literatūra ir laisvė, Baltos lankos,1998, p. 271.
[9] T. Remeikis. Ten pat, p.68.
[10] E. Galvanauskas. „Nepriklausomybės paskutinių dienų agonija“, Kultūros barai, 2001, nr. 11, p. 71.
[11] E. Galvanauskas. Ten pat, p. 74.
[12] E. Galvanauskas. Ten pat, p. 72.
[13] A. Zalatorius. Ten pat, p. 272.
[14] V. Krėvė. Ten pat, p. 42.
[15] A. Zalatorius. Ten pat, p. 272.
[16] Plačiau žr.: V. Turčinavičius, „Kai istorikas sako ne visą tiesą“, Kultūros barai, 2006, nr. 3, p. 21-23.
[17] Br. Raila. Versmės ir verpetai, Bostonas, 1970, p. 153.
[18]S. Raštikis. Ten pat, p. 678.
