Lvovo universitetas. Universities.guru intenreto svetainės nuotrauka

1904 m. jaunuolis Vincas išvyksta į Kijevą studijuoti, kai tuo metu dauguma lietuvių mokėsi Sankt-Peterburgo ar Maskvos universitetuose. Kaip rašo literatūrologas prof. Albertas Zalatorius „Peterburgas ir Maskva dvelkė imperiniu šalčiu“, o Kijevas „žavėjo romantine skriaudžiamos tautos aureole, kokia supo ir Lietuvą“. Kijevo universitetas  buvo susijęs su anksčiau uždarytu Vilniaus universitetu: čia buvo pervežtos knygos, čia XIX a. dirbo keletas profesorių iš Vilniaus. Vincą viliojo ir Ukrajina – kaip nacionalinio atgimimo židinys.

Vincas Krėvė – Kijevo universiteto studentas.
V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus nuotr.

Jis įstojo į Istorijos-filologijos fakultetą, jo studijų pagrindinė kryptis lyginamoji kalbotyra – specialybė tik ką atsiradusi Vakarų ir Rusijos imperijos universitetuose. 1908 m. užbaigdamas Kijevo universitetą Vincas parašo mokslinį darbą „Indoeuropiečių protėvynė“, už kurį Profesorių taryba įteikia jam aukso medalį.

Sanskritologas  vokiečių kilmės prof. Fridrichas Knaueris pakviečia Vincą Mickevičių  pasilikti universitete ir siekti mokslininko karjeros. Vincas pasilieka Kijevo universitete ir pradeda rašyti disertaciją „Budos ir Pratjekabudos žodžių kilmė“, kurią apsigina 1913 m.

1905 m. Rusijoje  vykstant revoliucijai, Kijevo universitetas buvo uždarytas ir Vincas Mickevičius išvyksta tęsti studijų į Lvovo universitetą (tuomet Austrijos-Vengrijos imperija), čia jis atsideda literatūros, estetikos ir ypač du semestrus filosofijos studijoms. Rašytojo mokytojas etnologijos moksluose Kijevo ir Lvovo universitetuose buvo prof. M. S. Gruševskis, turėjęs didžiulę įtaką Vinco idėjų, pasaulėžiūros susiformavimui. Kaip rašo dr. Lina Kastanauskaitė: „Jų gyvenime daug paralelių: abu buvo eserai, masonai, indoeuropeistai, etnologai, kraštiečiai, abu tarybiniais metais tapo akademikais ir jokiose politinėse situacijose jiems neteko nusileisti iš mokslo elito viršūnių“.

Slava Ukrajinai!

Vladas Turčinavičius, 2022 04 09

***

Vytautas Mykolaitis

IŠ MANO PAŠNEKESIŲ SU VINCU KRĖVE

IV. [Krėvės pasakojimų fragmentai]

„Krol“

1905 metais kilus neramumams Rusijoje, – kartą pasakojo Krė­vė, – ir į tą sąjūdį įsitraukus studentams, Kijevo universitetas buvo uždarytas. Tais pačiais metais aš įstojau į PPS partiją [Lenkijos so­cialistų partiją]. Nenorėdamas nustoti laiko, padaviau prašymą leisti man išvykti Austrijon[1], į Lvovo universitetą su mano gaunama sti­pendija. Gavęs tokį leidimą ir aprūpintas PPS rekomendacija Pil­sudskiui [Juozapas Pilsudskis-Giniotas, PPS pirmininkas], išvykau Lvovan. Ten nuvykęs, kreipiausi į Pilsudskį, norėdamas gauti jo pa­tarimų įsikūrimo reikalu. Radau jį sergantį, gulintį lovoje, mat, buvo nušalęs. Pas jį pagyvenęs tris dienas, nusikėliau į išsinuomotą kamba­riuką ir, žinoma, tuojau pradėjau studijuoti.

Lvovo PPS partijos nariai Pilsudskį vadindavo „Krolem“ [karaliu­mi]. Pasirodo, šitą titulą jis gavo pasipasakojęs, kad burtininkė iš jo rankos išpranašavusi, jog jis būsiąs „Krolem“. Turiu pastebėti, kad Pil­sudskis gana gerai kalbėjo lietuviškai.


[1] Iki I pasaulinio karo vakarų Ukraina su Lvovu priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai.

Muziejus

Vinco Krevės - Mickevičiaus

memorialinis butas - muziejus

Tauro g. 10-1, Vilnius