Fotografijos šaltinis: www.stadtmarketing.eu

Kadangi vokiečių Gestapo susidomėjimas Krėve ir toliau nemažėjo, tai jis po dviejų ar kiek daugiau mėnesių, palikęs Bliūdžiaus sodybą, apsigyveno Aukštojoje Panemunėje pas dukterį, o nakvoti eidavo pas pulkininką Konstantiną Žuką. Čia Krėvė gyveno iki 1944 m. liepos mėnesio, ligi pasitraukimo iš Lietuvos.Ta pačia proga noriu pridurti, kad 1941 m. vokiečiams užėmus Vilnių, Krėvė buvo įskųstas Zagorskio, savo laiku patyrusio daug gero iš jo, bet dėl mūsų saugumo policijos viršininko ir kitų pastangų, po 4 dienų Krėvė buvo paleistas.

II. Austrijoje

Atvykęs į Vieną 1944 m. rugpjūčio pabaigoje, radau Krėvę čia gyvenantį jau antrą mėnesį, kukliame kambarėlyje, gautame per gerus žmones. Nors Krėvė turėjo ir labai sunkių išgyvenimų savo tremties pradžioje, bet, kaip visuomet, jis nesiskundė ir nieko piktu žodžiu neminėjo. Sparčiai sunkėjant gyvenimo sąlygoms ir didėjant pavojams, pirmoje rugsėjo pusėje Krėvė su žmona išvyko į Wiener Neustadt pas dukterį ir žentą, o aš su šeima išvykau į Landshutą Bavarijoje. Iki susitinkant su Krėve šitame krašte, ryšį palaikėme laiškais.

1944 m. spalio 9 d. Krėvė man rašė: „Mes gyvename šiandien antras mėnuo Wiener Neustadt, kur vienoje įmonėje dirba mano žentas ir duktė. Miestelis nemažas, senas, savo gatvėmis labai primena Vilnių, kad kartais net užsimiršti, jog nesi Vilniuje. Čia yra keliolika lietuvių, kurie dirba ten, kur ir mūsų vaikai. Netoli nuo čia (8 km) yra lietuvių stovykla. Su ten gyvenančiais irgi dažnai susitinkame. Čia įsikūrėme kiek geriau nei Vienoje, o ir žmonės čia kiek geresni ir mandagesni negu Vienoje.“1944 m. spalio 19 d. Krėvė rašė: „Mes manėme čia gyventi iki karo pabaigos, bet Wiener Neustadt yra Vengrijos pasieny ir čia darosi tvanku. Su dideliu pasigailėjimu turėsime gana skubiai iš čia išvykti ir kol kas nežinome, kur vykti. Dovanokite, kad pasiteirausiu, ar jūsų apylinkėje negalima būtų rasti galimybės įsitaisyti. Kalbu tik apie kambarį.“

1944 m. gruodžio 4 d. laiške Krėvė man rašė: „Gyvename dar Wiener Neustadt, nors frontas labai jau priartėjo. Nuo mūsų, rodos, ne toliau kaip už šimto dvidešimties kilometrų, bet čia panikos jokios nematyti, žmonės nesijaudina ir netiki, kad dėl bolševikų jiems kas būtų blogo. Mes irgi sėdim kol kas ir manom, kad gal tikrai iki Naujųjų metų ar Kalėdų nieko čia tokio neatsitiks ir šventes gal galėsime čia dar ramiai praleisti. Tik prisimena man mūsų išgyventos nuotaikos, kada artėjo prie mūsų bolševikai Lietuvoje. Vis galvojai, žmogau, tada, kad galgi sulaikys juos, galgi jie ir neateis… Vis gyvenai kažkokiomis, nors ir neramiomis, viltimis. Šiandien tas pats čia.“

1944 m. gruodžio 14 d. Krėvė rašė: „Tikimės, kad gal tikrai pasimatysime ir šalia jūsų apsigyvensime, o iš ten drauge grįšime Lietuvon… Dar kartą dėkoju ir laukiu jūsų signalo.“

Po daugybės žygių ir pastangų vietos įstaigose Krėvei kambarys buvo paskirtas ir apie tai man buvo pranešta 1945 m. sausio 9 d.: „Betreff Quartier fur prof. W. Krewe aus Litauen.“ Apie šitai tuojau pranešiau Krėvei telegrama, o paskui ir laišku. Ta sodyba tolokai nuo didesnių kelių ir geležinkelio, gražiai įrengta, tikrai rami vieta. Apylinkė banguoto paviršiaus, su kalneliais, kepurėtais mažais pušynėliais. Deja, neteko Krėvei pasinaudoti tuo kambariu, mano telegrama per vėlai jį pasiekė.1945 m. sausio 29 d. Krėvė man atrašė iš Schórding am Inn: „Ką tik gavau jūsų laišką, rašytą sausio 24 d. Mudu su žmona išvažiavome sausio 14 d., bet iki to laiko nebuvome gavę nei jūsų telegramos, nei laiško. Šiandien žentas su laišku atsiuntė ir jūsų telegramą. Žentas rašo, kad atvykęs iš Lietuvos sužeistas partizanas pasakojęs, kad, dar jam esant Lietuvoje, apie gruodžio vidurį, vietiniuose laikraščiuose rusų vyriausybės buvo paskelbta Lietuvai užuojauta, nes, jų žiniomis, Lietuva netekusi Krėvės, kuris su žmona buvo Vokietijoje vokiečių nužudytas. Kada jam pasakė, kad aš neseniai gyvenau Wiener Neustadt, jis nenorėjo tuo tikėti. Tik sužinojęs, kad ir dabar čia gyvena duktė bei žentas, patikėjo.“

1945 m. kovo 19 d. Krėvė rašė: „Iš jūsų laiško, kurį vakar gavau, nujaučiu, kad jūsų nuotaika pasikeitė gera linkme. Negaliu to pasakyti apie save. Pavasaris mane blogai paveikia visuomet. Be to, ilgu be įprasto darbo. Man vis vaidenasi, kad Lietuvoje dabar žmonės kruta, dirba, o aš čia stūksau, kaip niekam nereikalingas daiktas. Be to, įkyrėjo vaidinti trečiaeilio, beteisio žmogaus rolę, nuolat galvoti, kas bus rytoj, ar negresia dar pavojus iš „draugų“ pusės – vienu žodžiu, jaustis medžiojamu zuikiu. Atgimstanti gamta aštriau sužadina jausmus, giliau sujudina sielą ir mintys kažkaip aistringiau bunda ir veržiasi iš pasąmonės.“

1945 m. balandžio 10 d. laiške Krėvė rašė: „Šiandien leidžiamės į sunkią kelionę. Važiuojame į pietus, šimtą kilometrų už Salzburgo. Aš labai nenoriai važiuoju į ten, bet turiu nusileisti… Piesendorfe laikinai galėsime apsistoti pas žento motiną, kol pasiseks surasti šiokią ar tokią prieglaudą.“

Čia Krėvė sulaukė karo pabaigos. Salzburgo ir jo apylinkių lietuviams susitelkus į Glasenbachą, Krėvė tenai suorganizavo lietuvių gimnaziją, jai vadovavo, dėstė lotynų kalbą ir redagavo lietuvių leidžiamą žurnalą „Į Tėvynę“, kol, prof. Alfredo Seno pastangų dėka, gavęs kvietimą iš Pensilvanijos universiteto, išvyko į Ameriką. Į šį kraštą Krėvė atvyko 1947 m. balandžio 17 d.

Muziejus

Vinco Krevės - Mickevičiaus

memorialinis butas - muziejus

Tauro g. 10-1, Vilnius