Fotografijos šaltinis: phillyaptrentals.com
Daug valandų praleidau su Krėve. Daug klausimų svarstyta, nemažai asmenų apkalbėta. Dalis mūsų pokalbių jau mano pamiršti, apie kai kuriuos iš jų, dėl tam tikrų priežasčių, dar būtų per anksti viešai kalbėti. Kai kas jau anksčiau buvo atspausdinta (žr. Liudo Dovydėno straipsnius 1955 m. „Naujienų“ priede „Literatūra“). Buvau numatęs dar daugybę klausimų aptarti su Krėve, ypač 1954 m. mūsų bendro vasarojimo metu…
Ne vieną kartą mūsų pokalbiuose buvo prisiminti motyvai, padėję Krėvei apsispręsti už dalyvavimą vadinamojoje Liaudies vyriausybėje. Šis klausimas jau buvo spaudoje vienaip ar kitaip vertintas. Krėvė man pasakojo, kad dar anksčiau Antanas Smetona jam buvo pasiūlęs švietimo ministerio vietą, bet jis, Krėvė, atsisakęs, nes nenorėjęs skirtis su savo darbu ir nematė galėsiąs švietimo reikalus tvarkyti pagal savo supratimą.
Grįžtant prie klausimo, kodėl Krėvė sutiko įeiti į tą Liaudies vyriausybę, atpasakosiu paties Krėvės žodžius: „Kada mane vėlyvą naktį pakvietė į rusų atstovybę ir pasiūlė užsienio reikalų bei ministro pirmininko pavaduotojo vietą, aš be galo nustebau ir pareiškiau, kad tokios vietos niekados neišdrįsčiau imti, nes politikoje nenusimanau ir politika nesidomėjau. Be to, man labai keista, kad šitą pasiūlymą man daro ne p. Antanas Merkys, einąs Respublikos prezidento pareigas ir ne prezidentūroje, o p. Vladimiras Dekanozovas ir sovietų atstovybėje. Dekanozovas išsisukinėdamas atsakė, kad, žinoma, tą pasiūlymą padarys p. Merkys, bet jis tik norėjęs sužinoti, ar aš sutiksiąs. Aš atsakiau, kad nesutinku, o savo motyvus, nors ir dalinius, jau esu sakęs. Spaudimui neatleidžiant ir nežinodamas, kas čia iš tikrųjų darosi, aš pasakiau, kad turiu gerai pagalvoti ir pasitarti. Kitą dieną buvau iškviestas pas p. Merkį į prezidentūrą. Jis primygtinai spyrė mane sutikti. Tarp kita ko jis pridūrė: „Ar būsią geriau, jei ton vieton atsisės komunistas, kuriam Lietuvos reikalai nerūpi.“ Ir jam galutinio atsakymo nedaviau. Nuvykau pas Stasį Šilingą. Šis nedvejodamas man pasakė: „Turi sutikti. Jei man pasiūlytų, ir aš sutikčiau, nes reikia gelbėti, kas galima.“ Dar pakalbėjęs gerą valandą, pakilau eiti pas p. Ernestą Galvanauską. Man išeinant, Šilingas pridūrė: „Neužmiršk, kad sunkaus kryžiaus, kurį likimas nori uždėti ant tavo pečių, neturi teisės nusikratyti.“ Jau duryse jis nustvėrė mane už kaklo, apkabino abiem rankom ir pabučiavo: „Tai mano tau palaiminimas į Golgotą kopti.“ Tariausi su Galvanausku. Taip pat: „Turi sutikti.“ Vėliau kreipiausi j Leoną Bistrą, dr. Kazį Grinių. Ir čia taip pat: „Sutik.“ Gal, esą, tuo būdu bus galima ilgiau išsaugoti esamą politinę santvarką ir krašto ūkį nuo suirutės. Be to, juk Maskva ir tiesiogiai, ir per Dekanozovą buvo kategoriškai pareiškusi, kad ji nesikiš į Lietuvos vidaus reikalus ir nevers daryti didesnių vidaus politinių bei ekonominių pakeitimų.“
Tad Krėvė ėjo ton vyriausybėn su aiškiu nusistatymu, viešai jo pareikštu prie nežinomo kareivio kapo: „Mes kovosime už tuos idealus, dėl kurių jūs žuvote.“ Ta pati viltis pasireiškė keleto tūkstančių Lietuvos mokytojų suvažiavime sporto rūmuose, ten pasirodžius Krėvei. Tokios vilties buvimas aidėjo ir mokslininkų, kultūros darbuotojų bei menininkų priimtoje rezoliucijoje „Tegyvuoja laisvoji Lietuva!“
„Patyręs Maskvoje iš Molotovo, – toliau pasakojo Krėvė, – kad okupantų pažadai ir tie kategoriški tvirtinimai, jog jie nesikiš į Lietuvos vidaus reikalus ir nevers daryti politinių bei ekonominių pakeitimų, tėra apgaulė ir bjaurus melas, aš, grįžęs iš Maskvos, tuojau įteikiau atsistatydinimo prašymą ir daugiau tos vyriausybės veiksmuose nedalyvavau.“
(Vincas Krėvė 1947–1953 m. dirbo Pensilvanijos universitete (žr. nuotrauką viršuje) slavų kalbų ir literatūros profesoriumi).
