Stasys Šilingas – Maskvos universiteto studentas. Apie 1910 m. Fotografija iš Šilingų šeimos archyvo. Nuoroda į fotografijos šaltinį internete: https://alkas.lt/…/g-papinigis-stasio-silingo-lietuvos…/
Iš Vinco Krėvės-Mickevičiaus atsiminimų
Rašytojas atsiminimus parašė gyvendamas 1947–54 m. JAV, Filadelfijos mieste, profesoriaudamas Pensilvanijos universitete. Jau žinomas rašytojas, diplomatas V. Krėvė 1920 m. iš Baku grįžta į Lietuvą, o 1922 m. išrenkamas visuomeninės karinės organizacijos Lietuvos šaulių sąjungos pirmininku.
IV [Pokalbis su S. Šilingu]
Visi mane įkalbinėja: rašyk atsiminimus. Tiesiog spiria, labiausiai tie, kurie patys galėtų įdomesnius parašyti. Kaip rašysiu, jei mano atmintis atsisako man padėti. Užmiršau daugel įvykių, iškrito iš atminties vardai ir datos. Be to gi, visi, – o gal ir ne visi, – laikė protingu, daug nusimanančiu, o aš pats geriausiai žinau, kad nesu nei protingas, nei daug išmanąs, – taigi atsiminimais tik sugadinsiu apie save nuomonę.
Šiuo tarpu nors trumpai pradėsiu nuo lenkų ultimatumo. Tiek pamenu, kad, lenkams pateikus ultimatumą – arba taiką padaryti, arba kariauti, – mūsų šviesuomenė labai susijaudino, o Vyriausybė nusigando. „Drąsesni“ pareigūnai net pasiskubino išsiųsti savo šeimas iš Kauno toliau, į Žemaitiją. Lenkų ultimatumas buvo pasėka provokacijos. Tam tyčia pasiųstas į mūsų pusę kareivis peržengė „demarkacijos“ liniją ir mūsų sargybinio buvo nušautas. O gal ir nebuvo pasiųstas, tik norėjo iš lenkų kariuomenės pabėgti, kaip tai dažnai atsitikdavo anksčiau. Tik pataikė ant pikto žmogaus ar gal kvailo, kuris įsivaizdavo, kad to kareivio sienos peržengimas jau gresia mūsų nepriklausomybei. Kokį triukšmą sukėlė lenkai, kokias kalbas kalbėjo „narsusis“ Bėkas, išdidžiai pareikšdamas, kad „gdzie stąpila noga žołnierza polskiego – tam Polska“ *
Vilniuje buvo šaukiami mitingai obalsiu: „Hejze na Kowno!“** Nežiūrint viso šito triukšmo, aš netikėjau, kad lenkai gali pradėti karą. Negi jiems būtų leidę…
Aš tai ir pasakiau tuometiniam teisingumo ministeriui Stasiui Šilingui. Jis buvo geras mano draugas, nors kiekvieną kartą susitikę pešėmės. Jis dažnai užeidavo pas mane į butą, kada jam kildavo, jo nuomone, rimti klausimai. Nes, matyti, ir jis buvo vienas iš tų, kurie manė, kad aš daug nusimanau. O gal žiūrėjo į mane kaipo atstovaujantį mūsų šviesuomenės nuomonę.
Dažnai vieną kitą mano pažiūrą pagaudavo ir toliau jau, savo tarpe, operuodavo kaipo savąja. Aš nepavydėdavau. „Tesinaudoja, sveikas“, – galvodavau, kai tekdavo apie tai išgirsti. Ir dabar užėjo vakarą pas mane į butą. Nudavė, kaip visuomet, kad užėjo taip sau mane aplankyti, be jokio reikalo. Aš irgi nudaviau, kad už gerą priimu jo pareiškimą ir vengiu, kaip mandagus šeimininkas, kalbėti apie politinius įvykius. Bet mielas Stasys neiškentė ir vakarienės metu, susirangęs kojas ant kėdės, pats prabilo:
– Apie lenkų ultimatumą girdėjai?
– Kaip negirdėsiu, jei visas miestas apie tai tik ir kalba…
– Kaip tu manai, kaip vyriausybė turėtų pasielgti?
– Aš ne politikas, nežinau, kokioje nuotaikoje mūsų „narsioji“ kariuomenė. Aš tik senovės didvyrių dainius. O jie tokiu atveju nenusileistų priešui…
– Be juokų klausiu.
– Be juokų ir atsakau. Jūsų vietoje nenusileisčiau ir ultimatumą atmesčiau.
– Nors turime sviedinių ir šovinių vos poros valandų mūšiui…
– Aš manau, kad lenkai karo neskelbs, jei atmestumėt jų ultimatumą.
– Labai klysti… Kodėl taip manai? Jie susitarę su vokiečiais, aišku… Vokiečiai užėmė Austriją, lenkai gavo Olzos sritį. Dabar vokiečiai pagrėbė Sudetus, lenkams leidžia prispausti Lietuvą… Štai kame dalykas.
– Manau, kad jiems leista pabarškinti ginklais, daugiau nieko. Vokiečiai gerai supranta, kad lenkai, užėmę vieną kartą Lietuvą, iš jos nepasitrauks. O tada kiltų Prūsų likimo klausimas, nes jie būtų iš visų pusių lenkų apsupti. Be to, ir sovietai nesutiktų su tuo, kad Lietuva būtų okupuota. Juk mūsų kraštas vienintelė spraga, per kurią jie tikisi anksčiau ar vėliau prasiveržti į Europą, ir visai nepanorės, kad toji spraga būtų aklai užtverta.
– Nekalbėk. Mes esam rusų atsiklausę. Jie patarė ultimatumą priimti, nes šiuo metu negali mums padėti. Tą pat patarė ir vokiečiai.
– Vadinasi, susitaikysite su lenkais, Vilniaus atsižadėję.
– Aišku. Kitos išeities Vyriausybė neturi, jei nenori rizikuoti Lietuvos nepriklausomybe.
– Įdomu, kaip pasijus mūsų kariuomenė, kuriai tiek pinigo išleidžiate ir kuri nuolat giriama ir vadinama mūsų nepriklausomybės gynėja ir stipriausiu ramsčiu.
– Kariuomenės vadovybės nuomone Vyriausybė ir pasiremia: kariauti mes negalime. Kaip vėliau ėjo derybos, nežinau. Kuo pasibaigė, visiems gerai žinoma: Vilniaus atsižadėta, taikos sutartis sudaryta ir užmegzti diplomatiniai santykiai su lenkais. Kaune atsirado lenkų atstovas, Varšuvon Lietuvos Vyriausybė pasiuntė savo atstovą. Keistai man atrodo, labai keistai visa Vilniaus klausimo epopėja, ir kad Vilniaus netekome (gal tik laikinai), rodosi, kalti ne tik lenkai, bet ir lietuviai. Gal net labiau kalti negu lenkai. Čia man norisi papasakoti keli noro tą klausimą spręsti epizodai, apie kuriuos esu iš patikimų žmonių girdėjęs arba patsai esu buvęs tarpininkas.
Dėl Vilniaus konflikto užuomazga atsirado iš tikrųjų po to, kai Pilsudskis išvijo bolševikus iš Vilniaus. Tuo metu Kaune jau buvo susiorganizavusi mūsų vyriausybė. Aš tuomet dar negyvenau Lietuvoje ir čia atpasakosiu, ką pats asmeniškai esu girdėjęs iš p. Antano Smetonos, buvusio tuo metu Tarybos pirmininku, ir prof. Mykolo Römerio. A. Smetona man papasakojo, kad Versalio sutarties sudarymo metu lenkai įkalbinėjo mūsų delegaciją, kad lietuviai pareikalautų Lietuvos josios istorinėse sienose. Bet lietuviai atsisakė pareikšti tokias pretenzijas ir pareiškė, kad jie siekia sudaryti ir gauti pripažinimą Lietuvos valstybės tik etnografinėse ribose. Tada lenkai atvirai pareiškė: „Tada ir Vilniaus negausite.“ Dmovskis gi po to pateikė aljantams memorandumą, kuriame reikalavo į Lenkijos sienas įkorporuoti visą Lietuvą, kuriai buvo pažadėta „kultūrinė autonomija“. Tik šitas reikalas lenkams neišdegė. Į mano naivų klausimą, kodėl nepaklausėme lenkų ir nepareikalavome sričių, kurias lenkai buvo pasiūlę ir, galimas daiktas, jas būtume gavę, lenkams palaikant, p. A. Smetona taip paaiškino: visai galimas daiktas, kad su lenkų pagalba būtumėm sukūrę didelę valstybę, bet mes, lietuviai, joje būtume atsiradę mažumoje ir paskendę slaviškam gaivale. Tokiu atveju visos valstybės ir lietuvių pirmoje eilėje jėgas būtume eikvoję gudų ir lenkų reikalams, nei savo tautos nebūtume galėję atgaivinti, nei savo kultūros atkurti. Mums būtų atitekę dideli gudų katalikų plotai, dar nesusipratę, visai lenkų įtakai pasidavę, painioję lenkiškumą su katalikybe. Lenkams su jų pagalba lengva būtų buvę nuvesti ir mus į lenkų glėbį. Todėl, gerai apgalvoję šį klausimą, priėjome išvados, kad, norėdami didžiosios Lietuvos, neteksime ir nepriklausomos etnografinės Lietuvos, kurioje galime būti dabar pilnais šeimininkais, o tuomet tik užkuriais. Nemanykite, kad mūsų tarpe nebuvo žmonių, kurių nebūtų vilioję turėti didelę Lietuvą perspektyvos. Bet su čia pasakytais motyvais ir jie turėjo sutikti ir sutikę nusileisti. Nežinau, gal šie argumentai yra svarūs, gal mūsų delegacijos vyrai pamatuotai atsisakė sekti lenkų patarimams, tik man vis atrodo, kad tokios tautos, kuri atsisako ekspansijos, likimas yra nepavydėtinas. Ji turi nuolat tik nustoti kaimynų ekspansijos naudai. Todėl ir negalėjau ir dabar negaliu pritarti tam, kas šiuo atveju įvyko. Gal aš su šia pažiūra esu neteisus, – nesiginčysiu ir nenoriu šiuo klausimu su nieku ginčytis.
Kai bolševikai, priešaky su Kapsuku, užėmė Vilnių ir ėmė kurti ten „Lietuvos valdžią“, Kaune kilo panika. Mūsų Vyriausybės nariai ir žymesni visuomenės veikėjai buvo pasiryžę jau bėgti, o kai kurie net pasiskubino išbėgti. Aš tuo metu negyvenau Lietuvoje ir apie tai žinau tik iš pasakojimų. Taip Daukša man papasakojo tokį dalyką. Jis tuo metu dirbo Švietimo ministerijoje kaipo departamento direktorius. Švietimo ministeriu buvo J. Yčas. Grįžus jam į ministeriją iš ministerių kabineto posėdžio, apsupo jį nusigandę Švietimo ministerijos tarnautojai, klausdami, ar tikrai Kaunui gresia bolševikų antplūdžio pavojus? Ar nereikia jei ne patiems jau bėgti, tai nors savo šeimas išsiųsti saugesnėn vieton? P. J. Yčas ėmė juos tikinti, kad pavojaus nebėra, Vyriausybė niekur trauktis nemano ir visi turi pasilikti savo vietose dirbti darbą, kurį dirba. Dar jis nebuvo baigęs kalbos, kai priėjo sargas ir pranešė, kad iš Užsienio reikalų ministerijos klausia, kur ponui ministeriui siųsti užsienio pasas – tiesiog į namus ar į Švietimo ministeriją. Ponas ministeris pateko į keblią padėtį ir, nebaigęs savo prakalbos, nuėjo į savo kambarį „skambinti užsienio reikalų ministeriui“. Kai J. Pilsudskis išvijo bolševikus iš Vilniaus, Kaunas šiek tiek atsigavo ir nurimo. Nors lenkai Lietuvai buvo irgi pavojingas priešas, bet iš to priešo pusės nors negrėsė asmens pavojus.
* „Kur įžengė lenko kareivio koja – ten Lenkija“ (lenk.).
** „Ei, į Kauną!“ (lenk.).
-
Vincas Krėvė-Mickevičius apie 1954 m. V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus fotografija.
-
Pensilvanijos universitetas. Nuoroda į fotografijos šaltinį internete: phillyaptrentals.com
