Vinco Krėvės žmona, egzotiškos kilmės gražuolė Rebeka Karak, gimė 1889 m. Benderų miestelėnų Abramo ir Entos Karak šeimoje. Gimimą įregistravo Odesos miesto rabinas, tačiau visą vaikystę ji praleido Benderuose (Besarabijos gub., netoli Tiraspolio).

Panašiu metu, kaip ir V. Krėvė (ne anksčiau nei 1909 m.), ji atvyksta į Azerbaidžaną, Baku. Rebeką galimai pasiima viena iš vyresnių seserų ir čia leidžia į mokslus.





Gimnazijoje Rebeka susipažįsta ir įsimyli jaunąjį rusų kalbos ir literatūros mokytoją – Vincą Krėvę. 1913 m. vasarą rašytojas atsiveža būsimą žmoną į Lietuvą, jie susituokia Vilniuje, šv. Mikalojaus bažnyčioje. Rebeka apsikrikštija (pereina iš judaizmo į katalikybę), jai suteikiamas Marijos Onos krikšto vardas.





1914 m. Vincui Krėvei ir Marijai Onai Rebekai gimsta dukrelė Aldona Ona. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jo pasekmės pasiekia ir Baku: kyla kainos, plinta epidemijos, mažėja atlyginimai. Marija Ona Rebeka su dukra išvažiuoja gyventi į Odesą. Vincas Krėvė pasilieka Azerbaidžane, 1917 m. jis išrenkamas Baku miesto dūmos deputatu ir iki 1918 m. balandžio 25 d. priklauso miesto tarybos eserų frakcijai. 1918-1920 m. užsiima diplomatine veikla.





1920 m. Vincas Krėvė grįžta į Lietuvą. Šeima apsigyvena Kaune. 1940 m. Humanitarinių mokslų fakultetas, kurio dekanu dirba Vincas Krėvė, perkeliamas į Vilnių. Šeima apsigyvena „Profesorių namo“ (Tauro g. 10) pirmajame bute kartu su lenkų kilmės vilniete šeimininke Lionia, kuri tvarko visą buitį – Rebeka ir Vincas tolimi praktiškiems reikalams, kasdienybę mieliau leidžia skaitydami devyniolikto amžiaus klasikinę literatūrą, lankydamiesi teatre.

Bute Vilniuje šeima gyvena iki 1944 m. nacių okupacijos, kuomet tenka palikti butą ir trauktis į Vakarus – šeima keletą metų gyvena Austrijoje, karo pabėgėlių stovykloje, vėliau emigruoja į JAV. Ona Marija Rebeka miršta 1966 m. JAV, sulaukusi 77 metų amžiaus. 1992 m. jos ir Vinco Krėvės palaikai pervežami į Lietuvą ir perlaidojami vyro gimtinėje (Subartonyse).





Iš dukters Aldonos Onos-Mickevičiūtės atsiminimų apie mamą („Šešiasdešimt klausimų Krėvės dukrai“ iš Zalatorius, Albertas. „Vincas Krėvė: nebaigta monografija.“ Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003):

Prie ko Jūs, ponia, buvot labiau prisirišusi – prie tėvo ar mamos?

Prie abiejų vienodai, nes jų atskirt negalėjai.

O jeigu pabandytumėte tėvus apibūdinti kaip žmones – atskirai vieną ir kitą.

Mama, kaip galvoju, buvo labai protinga moteris. Kai tėvas dėl ko nors susijaudindavo, supykdavo, ji visuomet mokėdavo nuramint nekaltindama jo, mokėjo su juo kalbėti. Ir tėvas tą kabai gerai žinojo. Kai kildavo kokia problema, tai, būdavo, mama išaiškins. Jie labai gerai sugyveno, sutiko. Ką čia ir kalbėti: žmonėms 70 metų, tiek metų kartu gyveno, jie važiuoja autobusu ir laikosi už rankų. Jeigu tėvas, būdavo, ką perskaito, tuojau šaukia mamą, kad ir ji perskaitytų. Naktį girdžiu: „Vincai, Vincai! Ar tu miegi?..“ – „Miegu!“ – „Pakalbėkim apie politiką.“ Ir jie kalbėdavosi mažiausiai iki pirmos valandos.

Kuo skyrėsi charakteriai?

Tėvas labai užsidegdavo, supykdavo, bet tas pyktis greitai praeidavo. O mamos aš niekuomet piktos nemačiau. Ji būdavo labai griežta, kai aš maža buvau, bet be piktumo.

Ką mama veikdavo, kai tėvas išvažiuodavo? Ar ji eidavo kur nors?

Ji mėgo namus. Mums iš viso namai buvo geriausias dalykas. Ją ištraukt būdavo labai sunku. Tiesa, ji dažnai eidavo pas ponią Banevičienę, tai jai paskambindavo, sakydavo, kad jaučiasi vieniša, tai ji ir nueidavo. Bet apskritai mėgo namus. Ir tėvas mėgo namus.

Sakėte, kad mama skaitydavo. Gal prisimenate – kokias knygas?

Tuos pačius klasikus, kaip ir mes. Ir moderniškas knygas, kurios išeidavo tais laikais.

Į teatrą, koncertus, muziejus vaikščiodavo?

Labai. Į teatrą jie eidavo su tėvu , kai statydavo Skirgailą ar ką panašaus. Koncertus labai mėgo. Tėvas – ne. Tada ji eidavo su kuo nors kitu.

Ar teko kada girdėti tėvą su mama barantis ir dėl ko?

Tikriausiai jie susipykdavo, bet niekuomet prie manęs. Išgirsdavau, kad jau mama prie stalo pikta, jam sako: „Ko tu dabar taip pasirėmęs sėdi? Kodėl nesišypsai?“ Tai tėvas išsišiepia „i-i-i.“ Aš jau žinojau, kad bus… Bet ne prie manęs: tu išeik žaisti. Tai tada jau gal būdavo skandalas. Bet aš niekuomet negirdėjau, kad jie peštųsi.

Iš dukters Aldonos Onos-Mickevičiūtės atsiminimų apie mamą („Šešiasdešimt klausimų Krėvės dukrai“ iš Zalatorius, Albertas. „Vincas Krėvė: nebaigta monografija.“ Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003):

Prie ko Jūs, ponia, buvot labiau prisirišusi – prie tėvo ar mamos?

Prie abiejų vienodai, nes jų atskirt negalėjai.

O jeigu pabandytumėte tėvus apibūdinti kaip žmones – atskirai vieną ir kitą.

Mama, kaip galvoju, buvo labai protinga moteris. Kai tėvas dėl ko nors susijaudindavo, supykdavo, ji visuomet mokėdavo nuramint nekaltindama jo, mokėjo su juo kalbėti. Ir tėvas tą labai gerai žinojo. Kai kildavo kokia problema, tai, būdavo, mama išaiškins. Jie labai gerai sugyveno, sutiko. Ką čia ir kalbėti: žmonėms 70 metų, tiek metų kartu gyveno, jie važiuoja autobusu ir laikosi už rankų. Jeigu tėvas, būdavo, ką perskaito, tuojau šaukia mamą, kad ir ji perskaitytų. Naktį girdžiu: „Vincai, Vincai! Ar tu miegi?..“ – „Miegu!“ – „Pakalbėkim apie politiką.“ Ir jie kalbėdavosi mažiausiai iki pirmos valandos.

Kuo skyrėsi charakteriai?

Tėvas labai užsidegdavo, supykdavo, bet tas pyktis greitai praeidavo. O mamos aš niekuomet piktos nemačiau. Ji būdavo labai griežta, kai aš maža buvau, bet be piktumo.

Ką mama veikdavo, kai tėvas išvažiuodavo? Ar ji eidavo kur nors?

Ji mėgo namus. Mums iš viso namai buvo geriausias dalykas. Ją ištraukt būdavo labai sunku. Tiesa, ji dažnai eidavo pas ponią Banevičienę, tai jai paskambindavo, sakydavo, kad jaučiasi vieniša, tai ji ir nueidavo. Bet apskritai mėgo namus. Ir tėvas mėgo namus.

Sakėte, kad mama skaitydavo. Gal prisimenate – kokias knygas?

Tuos pačius klasikus, kaip ir mes. Ir moderniškas knygas, kurios išeidavo tais laikais.

Į teatrą, koncertus, muziejus vaikščiodavo?

Labai. Į teatrą jie eidavo su tėvu , kai statydavo Skirgailą ar ką panašaus. Koncertus labai mėgo. Tėvas – ne. Tada ji eidavo su kuo nors kitu.

Ar teko kada girdėti tėvą su mama barantis ir dėl ko?

Tikriausiai jie susipykdavo, bet niekuomet prie manęs. Išgirsdavau, kad jau mama prie stalo pikta, jam sako: „Ko tu dabar taip pasirėmęs sėdi? Kodėl nesišypsai?“ Tai tėvas išsišiepia „i-i-i.“ Aš jau žinojau, kad bus… Bet ne prie manęs: tu išeik žaisti. Tai tada jau gal būdavo skandalas. Bet aš niekuomet negirdėjau, kad jie peštųsi.

Muziejus

Vinco Krevės - Mickevičiaus

memorialinis butas - muziejus

Tauro g. 10-1, Vilnius