Prof. Alfredas Sennas, šveicarų kilmės kalbininkas. Mintys iš paskaitos, skaitytos 1953 m. vasario 27 d. Pitsburgo (JAV) universitete:

Prof. A. Senn

„Vincas Krėvė yra didžiausias visų laikų lietuvių poetas ir rašytojas. Jo pagrindiniais varžovais dėl šio titulo galima laikyti Donelaitį ir Maironį. Donelaitis buvo didelis poetas, tačiau Krėvė dar didesnis. Maironio poemos originalios turiniu, bet ne forma. O Krėvės stilių imitavo ir kiti rašytojai. Jei Krėvė būtų rašęs tik realistines dramas ir apsakymus, jis būtų vertas didžios garbės ir pripažinimo, net Nobelio premijos.“

***

Poetas simbolistas Konstantinas Balmontas. Mintys iš laiškų Vincui Krėvei ir Baliui Sruogai, rašytų gyvenant Kapbretonėje (Prancūzija):

K. Balmontas

„Jūsų „Šarūnas“ – pats įstabiausias kūrinys, pasirodęs Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį. „Šarūno“ pabaigą skaičiau su ašaromis akyse. Ypač man artimas į laužo liepsnas žengiantis Gelovinis ir Rainys. O skaitydamas „Skirgailą“, aš išgirdau didingą Perkūno ir Odino balsą. […] Toks polėkis ir tokia jėga, toks savitas švelnumas, kad Krėvė prilygsta bet kuriam iš žymiausiųjų dramaturgų. Jei jis – Krėvė – toliau augs, jis bus Lietuvos Šekspyras.“

Įkvėptas Vinco Krėvės poetinės prozos, Konstantinas Balmontas parašo eilėraščius „Bitė“, „Dzūkija“ ir „Varnas“.

***

Prof. Albertas Zalatorius: „Vincas Krėvė yra viena didžiųjų XX a. figūrų, jei ne pati didžiausia. Svarbiausias jos ženklas – universalumas, kuris įgalina į viską žiūrėti lyg iš kosmoso aukštumų. Pabandykime įeiti į Krėvės situaciją: rašytojas, profesorius, tautosakos rinkėjas ir tyrinėtojas, kultūrininkas, visuomenės ir politikos veikėjas, publicistas, literatūros kritikas, gausybės žurnalų redaktorius, Mokslų akademijos prezidentas ir organizatorius, pagaliau šeimos tėvas, žmogus dėl savo teisumo, demokratizmo ir staigaus temperamento užkliūvantis snobams ir karjeristams…“

A. Zalatorius. R. Rakausko nuotrauka

***

Dr. Regimantas Tamošaitis: „Tai labai stiprus nacionalinės kultūros kūrėjas, davęs impulsą nacionalinei savimonei, savigarbai. Mąstydamas apie Krėvės fenomeną, aš prisimenu dviejų įžymiųjų vokiečių gyvenimo filosofiją. Artūras Šopenhaueris teigė valią gyventi, t. y. gamtos instinktą, liepiantį rūšiai išlikti bet kokiomis sąlygomis. Tokia yra valstietiškoji pasaulėjauta: prisitaikyti, priglusti prie žolės, išgyventi ir į nieką daugiau nepretenduoti. Frydrichas Nyčė teigė, kad pati savaime valia gyventi nėra apsaugota nuo išnykimo, o išlieka tik kovojanti valia. Štai tokie valingi kovotojai ir yra Krėvės dramų personažai Šarūnas bei Skirgaila.

R. Tamošaitis.
Interneto dienraščio bernardinai.lt nuotrauka

Dievą Krėvės herojus atranda pačiame žmoguje kaip universaliąją esmę. Štai tas vidinis principas panteistiniame pasaulyje ir suteikia personažui kažkokios ramybės, rimties. Jis yra saugus, nes gyvena Dievo pasauluje sutapdamas su juo. Tai „Šiaudinės pastogės“ grožis.

Krėvės valstiečiai, šitie senieji išminčiai primena brahmaną, todėl man atrodo, kad tokie kūriniai kaip „Antanuko rytas“, „Silkės“ ar „Bedievis“ yra šedevrai.“

Muziejus

Vinco Krevės - Mickevičiaus

memorialinis butas - muziejus

Tauro g. 10-1, Vilnius