Andrejus Ždanovas. Jis buvo 1940 m. Estijos sovietizuotojas, J. Stalino patikėtinis, kaip V. Dekanozovas Lietuvoje. Fotografijos šaltinis: placenote.info
Kartą V. Krėvė man papasakojo apie savo pasikalbėjimą su rusu Vasiljevu. Tas pasikalbėjimas įvyko 1940 m. bene liepos mėnesį Krėvės bute. Vasiljevas paskambino iš Sovietų atstovybės, pareikšdamas norą pasimatyti su V. Krėve ne kaip su ministeriu, nes ministerius lankyti esą ne jo reikalas, bet kaip su žymiu lietuvių tautos rašytoju. Palietus vieną kitą bendros reikšmės klausimą jų kalba užkliuvo už Dostojevskio legendos apie didįjį inkvizitorių. Čia Vasiljevas pastebėjo Krėvei, kad, esą žmonijos labui komunistai tęsia didžiojo inkvizitoriaus darbą tačiau nesiremdami jokia dievybe.
– Taip, jūs tai darote, nesiremdami jokia dievybe, bet pasiremdami Stalinu. Juk jūs jį laikote neklaidingu autoritetu visose srityse ir nagrinėjate jo raštus, kaip žydų rabinai talmudą – pastebėjo Krėvė.
Vasiljevas nustebo: – Ką? Stalino raštus? Kokie gali būti Stalino raštai, jei jis nesugeba kelių sakinių be klaidų parašyti.Krėvė labai nustebo, išgirdęs tokį pasakymą, ir paklausė Vasiljevą, kaip jį reikia suprasti.
– Kaip jūs manote, ar jūsų popiežius patsai rašo dogmas, kurias paskui skelbia savo vardu, kaip visiems katalikams privalomas tiesas, – atsakė Vasiljevas.
– Nemanau, bet mes katalikai laikome popiežių neklaidingu, kai jis skelbia ex cathedra, – atsakė Krėvė.
– Na, mes irgi panorėjome turėti savo neklaidingą „popiežių“ ir juo padarėme Staliną, – paaiškino Vasiljevas ir pridėjo, kad komunistinei miniai, kaip ir kiekvienai kitai, reikalingas yra „neklaidingas“ autoritetas.
– Vadinasi, draugai komunistai pasiėmė pareigą įkūnyti seną ortodoksų-pravoslavų svajonę, kad „Maskva turi tapti trečiąja Roma, o ketvirtosios nebus“, – pastebėjo jam V. Krėvė.
Į tai Vasiljevas pastebėjo, kad nei vienas jų atsakingas pareigūnas neturi teisės reikšti savo nuomonės, kai jis kalba partijos vardu, kol ta kalba nėra aprobuota vadovaujančių viršūnių. Tos kalbos ar straipsniai yra sudaromi tam tikros komisijos, kuri aptaria kiekvieną sakinį, kiekvieną išsireiškimą. O kas sako kalbą ar kieno vardu spausdinamas straipsnis, tas visai nesvarbu…
Toliau nukrypus kalbai apie Jungtines Valstybes, Vasiljevas pavaizdavo priežastis ir galimybes, padėsiančias tenai pakeisti esamą santvarką ir įvesti komunistinį režimą. Esą, po pirmojo pasaulinio karo amerikiečiai labai nusipenėjo ir pasipūtė, kaip kraujo prisiurbusios erkės, tiek pramoninkai, tiek ir darbininkai. Darbininkai ten baisiai demoralizavosi ir per gerai jie jaučiasi, kad pageidautų permainų; jie gyvena, kaip visų amerikonų dauguma, tik pilvu. Jokių kitų reikalų jie nežino. Socialiniai klausimai, socialinė lygybė, socialinis teisingumas jų nedomina. Darbininkijos tarpe nerandame tinkamos dirvos, nes darbininkai per daug tamsūs ir sotūs. Komunistų idėjoms yra palankūs vidutiniai, inteligentų sluoksniai, nes jie jaučiasi materialiai ir moraliai nuskriausti. Jų padėtis nuolat blogėja, jų darbas žymiai blogiau atlyginamas negu darbininko, jų išsilavinimas, inteligencija nevertinama, jie patys negerbiami, nes ten gerbiamas tik pinigas ir tasai, kuris to pinigo turi. Deja, šių sluoksnių žmonės yra minkštakošiai, jie tinka tik ramiai agitacijai, bet ne aktyviems veiksmams. Bet kai komunistai išstums amerikiečius iš Senojo pasaulio, atims iš jų rinkas Europoje ir Azijoje, tada čia kils tokia suirutė, jog jie patys pasikvies Maskvą atkurti santvarką…
Kitą dieną V. Krėvė panoro revizituoti Vasiljevą ir tuo reikalu jis paskambino į Sovietų atstovybę sužinoti, kur ir kada jis galėtų Vasiljevą matyti. Pozdniakovas jam atsakė, kad draugas Vasiljevas išvažiavo Rygon ir vargiai jis į čia grįš. Be to, pridūrė, kad pas Krėvę buvo atsilankęs ne Vasiljevas ir tokio pas juos nėra. Tai buvo Ždanovas. Kodėl jis pasivadino Vasiljevu, Pozdniakovas visai nesupranta.
