ŠVENTINĖ POPIETĖ VINCO KRĖVĖS-MICKEVIČIAUS MEMORIALINIAME BUTE-MUZIEJUJE
2023 m. sausio 21 d. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame bute-muziejuje, įsikūrusiame Tauro kalno papėdėje (Tauro g. 10-1, Vilnius), buvo paminėta Gedimino sostinės Vilniaus 700-oji sukaktis. Įvyko susitikimas su dviem kūrėjais – fotodailininku Juozu Valiušaičiu ir architektu Audriumi Karaliumi.
JUOZAS VALIUŠAITIS pristatė fotografijų parodą „Nugrimzdusis Vilnius“ ir parodė tris savo sukurtus trumpametražius fotofilmus – „XIX a. Vilnius“, „Laikų dugne“ ir „Miesto patekėjimas“, kuriuose lankytojai galėjo išvysti pirmųjų miesto fotografų – Juozapo Čechavičiaus ir Jano Bulhako Vilnių, taip pat Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vizijas ir XXI a. pradžios miestą. Dokumentinėje ir poetinėje Juozo Valiušaičio sukurtoje fotoesė skambėjo Čiurlionio muzika ir liaudies dainos, atliekamos Evaldo Vyčino, Rugiaveidės ir Dianos Anevičiūtės.
AUDRYS KARALIUS pakvietė vilniečius ir miesto svečius įdėmiau patyrinėti Gedimino sostinės Vilniaus kraštovaizdį bei architektūrą ir prisiminti tuos, kurie kūrė šį miestą.
Renginio metu taip pat buvo galima pamatyti ir pavartyti prieš šimtą metų išleistą leidinį – oda įrištą albumą „VILNIUS (1323–1923)“ su išsamia Kazio Binkio istorijos apžvalga apie Vilnių, senosiomis miesto fotografijomis, graviūromis ir dailininkų paveikslais.
Logotipų (Nr. 0–1), kompozicijų (Nr. 4–6, 10–12), plakatų (Nr. 7, 15) kūrėjas ir nuotraukų (Nr. 8–9, 13) autorius yra Juozas Valiušaitis. Fotoreportaže taip pat pristatomos Juozapo Čechavičiaus (Nr. 2), Jano Bulhako (Nr. 3), Kornelijos Jankauskaitės (Nr. 16–18, 21), Bonifaco Vengalio (Nr. 19) ir Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus (Nr. 14, 20, 22–27) nuotraukos.
GEDIMINO SAPNAS
Juozas Valiušaitis
„Gūdžiose ūkanose skendinčio Šventaragio slėnio giriose medžiojo didysai mūsų kunigaikštis Gediminas. Nudobęs milžinišką Taurą – sustojo nakvynės vienoje apylinkės kalvų viršūnėje. Čia jį apgaubė dar nepažinta, neatverta – verta Šventaragio slėnio mįslė. Kalno rūkuos sustūgęs nevydėtas Geležies Vilkas – pažadino valdovą iš paprastų minčių: suprato esąs nepaprastoje vietoje.
Pakirdęs iš sapno – tarė: „Teiškilie štai čia Miestas, aplankiusis mane sapne. Garsas apie jo tvirtumą teaidie be ribų, žinia drebindamas kalvas, galvas ir širdis – teįkvepie žygiams ir darbams.“
Senovės žmonės gyveno viename laike. Mes gi – vienu metu, bet keliose Tikrovėse: suvokiame tik Dabartį, murkdomės Praeityje, apsigauname guosdamies, jog visa geriausia – vis dar mūsų Ateityje… O Pilnatis – tik Laiko visumoje, ne tėkmėje: kuo giliau nugrimztame į Praeitį, tuo spyruokliau atsispiriame Ateitin, kad erdviau rastume save Dabartyje. Pamėginkime pažvelgti į Vilnių, esantį už dabarties Ribos. Pažvelkime jan taip, jog Laikas ne ateitų, praeitų ir nueitų, bet – ateitų, įeitų ir – pasiliktų: įvyktų Mumyse.
VILNIUS – tai Vilnies dvelksmo, Vandens keteros, bangos purslą nešančios, Dvasia.“
„Nugrimzdusis – tai Tas, kurs yra Nugrimzdimo – panirimo žemiau Regimybės, žemiau to, kas Akivaizdu, paviršiaus – būsenoje. Nugrimzdusis – nėra vien tas, kurs paniręs: paniręs į skystį ar vandenį. Nugrimzti – galima į žemę, ir į praeitį, į prisiminimus ar į užmarštį. Greičiau – perėjęs; perėjęs į kitą, naują Tikrovę. Galima panirti į kitą laiką, nugrimzdus – atsidurti kitoje, kitokioje epochoje, aplinkumoje… Pamėginkime pažvelgti į Vilnių, tą Vilnių – kokio nėra. Nėra čia, laikraščių ir televizijų tikrovėje, – tačiau kuris Tikrai YRA. Tebėra. Ir tikrai – Gali būti, išlikti Mumyse. Tik turime savyje Jį, jame – save Atrasti, Atversti, Atverti, Atsverti…“