Stasys Šilingas
V. Krėvės-Mickevičiaus atsiminimų skyrius: „VYRIAUSYBĖS SUDARYMAS“ – tęsinys – 2
Išėjęs iš Prezidentūros, nuvykau pas Stasį Šilingą. Norėjau su juo pasikalbėti, išgirsti jo nuomonę. Šilingas buvo vienas iš man artimiausių žmonių, draugas, nors su juo susitikę dažniausiai ginčijomės, nes beveik visais klausimais mūsų nuomonės skyrėsi. Jis buvo aktyvus, veiklus, trokštąs darbo, veikimo, su plačiais užsimojimais, dažnai net fantastiškais, bet padorus, neieškąs sau naudos.
– Su velniu išvien sutikčiau, bet tik dirbti Lietuvos labui, – atsakė man, kai jam prikišau, kad keliauja iš vienos politinės partijos į kitą, lyg savo nusistatymo neturįs karjeristas. Buvo krikščionių partijos veikėjas, o dabar persimetęs į tautininkus, kai šie atėjo į valdžią…
– Nebuvau krikščionis demokratas ir nesu dabar tautininkas. Esu Stasys Šilingas, lietuvis patriotas, – atsakė į mano priekaištą. – Temano apie mane žmonės, ką nori. Man tai nesvarbu.
Aktyvus, veiklus pasiryžėlis, idealistas, visai be savanaudiškumo jausmo, turėjo vieną ypatybę, kuri mažino jo, kaip veikėjo, vertę: neturėjo kritiškos uoslės ir lengvai pasiduodavo pašalinei įtakai. Pagavęs pakištą jam mintį, imdavosi fanatiškai ją vykdyti, dažnai išvystydamas ją iki nesąmonės.Tikėjo kiekvienu žmogumi, su kuriuo jam tekdavo dirbti, nepakentė ir pyko, girdėdamas savo bendradarbių neigiamus įvertinimus, netikėjo net aiškiems faktams, įrodantiems jų savanaudiškumą ir savos oficialios padėties išnaudojimą.
Antanui Smetonai, net kai jis buvo opozicijoje su partinėmis srovėmis, su kuriomis tuo metu Šilingas bendradarbiavo, buvo atsidavęs visa siela; pamatuotai laikė jį didžiausia tuometinės Lietuvos asmenybe ir gudriausiu bei išmintingiausiu politiku. Buvo juo susižavėjęs dar studentavimo laikais ir tam susižavėjimui pasiliko ištikimas. Atėjus Smetonai į valdžią, S. Šilingas nuoširdžiai apsidžiaugė, nesvyruodamas išsiskyrė su savo senais politiniais draugais ir nuėjo bendradarbiauti su tautininkais.
Tautininkų režimo (santvarkos) raidoje suvaidino vieną didžiausių vaidmenų. Buvo įstatymams ruošti sukurtos teisininkų tarybos pirmininkas, kelis kartus teisingumo ministeris. Jo buvo paruošti ir įgyvendinti: „Smetoninė“ konstitucija, nauji „Seimo rinkimų įstatymai“, kurie davė tautininkams galimybę sulipdyti tokį Seimą, koks vyriausybės diktatoriškiems tikslams buvo reikalingas, naujas „Spaudos įstatymas“, visiškai panaikinęs spausdinto žodžio laisvę, „Teismų pertvarkymo įstatymas“, pažeminęs teismų autoritetą ir susiaurinęs jo savarankiškumą, beveik pavertęs teismus vyriausybės įrankiu, ir visa eilė kitų įstatymų, nuo kurių vėliau „tautininkiškų“ vyriausybių asmenys, tame skaičiuje ir patsai Šilingas, ir žymesni tautininkų partijos veikėjai skaudžiai nukentėjo, kai tie įstatymai buvo jiems pritaikyti, likimui pasikeitus jų nenaudai. Šilingas niekados neturėjo didesnio autoriteto visuomenėje, bet dabar dėl pastarosios savo veiklos pasidarė visų neapkenčiamas. Jį, ne Smetoną, kaltino dėl didėjančių tautininkiškos santvarkos negerumų.
Apie tai Šilingas gerai žinojo ir ne kartą turėjo progos įsitikinti, bet nekreipė į tai dėmesio. Jis buvo giliai persiėmęs mintimi, kad jo įstatyminė veikla atkuria senovinę lietuvių kultūrą, senovės Lietuvos santvarką, priartindama Prezidento galią didžiųjų Lietuvos kunigaikščių galiai. O šie juk sukūrė tokią Lietuvą, kuri jų laikais buvo viena galingiausių valstybių Europoje.
Šilingas nuolat lankydavosi pas mane namuose. Ne todėl, kad rastų savo veiklai pritarimą, bet laikė mane visuomenės garsintuvu. Iš nuolatinių mūsų ginčų lengvai atspėjau jo pažiūrų šaltinį.
Juk Antanas Smetona ne juokais laikė save antruoju Vytautu Didžiuoju ir būsimosios, naujosios, galingosios Lietuvos kūrėju, ir Šilingas buvo tik minčių garsintuvas ir jo sumanymų vykdytojas.
Man buvo įdomu ir svarbu išgirsti nuomonę apie susidariusią padėtį, ypač mano padėtį, iš žmogaus, kuris be atodairos reiškia savo pažiūras, neatsižvelgdamas, patinka jos ar nepatinka tam, su kuo jis kalbasi. Aš gerai žinojau, kad jis neveidmainiaus ir pasakys, ką mano – ar privalau imti nedėkingas šiose sąlygose pareigas, ar turiu teisę nuo jų griežtai atsisakyti ir liautis svyravęs.
Papasakojau jam viską – savo pasikalbėjimą su Dekanozovu, su Merkiu. Šilingas atidžiai manęs klausė, kramtydamas iš susijaudinimo nagus.
– Kas liečia Smetoną, tai Merkys labai klysta. Prezidentas žinojo, ką darė. Tremtyje jis Lietuvai bus naudingesnis, negu čia pasilikęs bolševikų pastumdėlis, – pareiškė Šilingas man pabaigus pasakoti. – Jo vietoje aš taip pat būčiau pasielgęs.
– Bet ką tu man patarsi dabar? Ar turiu priimti Merkio pasiūlymą, ar galiu lengva širdimi nuo jo atsisakyti?– Aišku kaip diena, kad privalai priimti, – atrėžė man Šilingas. – Aš netikiu nei vienu Dekanozovo žodžiu ir manau, kad bolševikai jau yra susitarę su vokiečiais dėl Lietuvos ir apskritai dėl visų Pabaltijo valstybių likimo, bet turim gelbėti, kas dar išgelbėti galima…
– Vadinasi, patari man pasidaryti bolševikų „pastumdėliu“, kaip patsai išsitarei, ir gal nieko nepasiekęs pasiimti visą atsakomybę už jų veiksmus Lietuvoje, būti ateityje apkaltintu dėl bendradarbiavimo su jais ir, ko gero, netekti doro vardo…
– Kokią turi reikšmę vieno žmogaus vardas ar net gyvybė, kai yra reikalas gelbėti valstybę ir tautą! – net sušuko Šilingas. – Aš irgi buvau siūlomas ir būčiau nei vieną akimirką nesvyravęs, jei bolševikai nebūtų atmetę mano asmens. Ir žinai, kodėl privalai? Aš taip galvoju: anksčiau ar vėliau, be abejo, vokiečiai karą turės pralaimėti. Tada ir bolševikams, kaip vokiečių draugams, teks pasitraukti ir iš Lenkijos, ir iš Lietuvos, ir kitų sričių, kurias jie buvo užėmę su vokiečiais susitarę. Būtinai reikia, kad iki tam laikui nors formaliai išliktų Lietuvos vyriausybė.
Pareiškiau abejojimą, kad aš galėčiau pajėgti tokiam uždaviniui, kuris ir prityrusiam politikui nebūtų lengvas. Be to, negi žinau, kas yra tie primesti man bendradarbiai? Be abejonės, jų tarpe susiras komunistų, o gal net provokatorių…
Šilingas susirūpino, susimąstė.
– Vis tiek neturi tiesos atsisakyti. Gal teks nukentėti, bet ir mes visi senosios kartos inteligentai ir Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai jau esame pasmerkti. Būsime sunaikinti vienu ar kitu būdu visi, kurie nepanorės ar negalės pasprukti į užsienį, jei karas ilgėliau užtruks. Aišku, pirmoje eilėje politiniai veikėjai, kaip aš ir į mane panašūs, bet iš Lietuvos aš nebėgsiu.
– Tavo pranašavimai tiesiog siaubingi! – pasakiau jam. – Jie ir už mane drąsesnį siela galėtų atbauginti.
– Žinai, ką tau patarsiu, – pašokęs iš vietos ėmė bėgioti išilgai kambario. – Pamėgink patsai derėtis su bolševikais. Pareikalauk, kad į vyriausybę įsileistų nors Natkevičių, mūsų dabartinį atstovą Maskvoje, ar bent Ernestą Galvanauską. Jei bolševikams tikrai svarbu, kad nauja vyriausybė turėtų krašto pasitikėjimą, jie gali sutikti, jei griežtai pareikalausi.
– Manai, kad Galvanauskas tokiomis perspektyvomis sutiktų eiti į vyriausybę? – pareiškiau abejonę.
– Daug ką galima prikišti Galvanauskui, bet kad jis yra tikras patriotas, ištikimas Lietuvos sūnus, aš neabejoju.
– Paskambink jam ir sužinok, ar jis namie, – paprašiau. – Norėčiau su juo pasikalbėti.
Šilingas paskambino. Galvanauskas buvo namie ir sutiko su manim pasimatyti tuojau.
– Neužmiršk, kad sunkaus kryžiaus, kurį likimas nori užvelti ant tavo pečių, neturi tiesos nusikratyti, – atsisveikindamas kalbėjo Šilingas. Jau duryse jis mane nutvėrė už kaklo, apkabino abiem rankom ir pabučiavo. – Tai mano tau palaiminimas į Golgotą kopti…
Galvanauskas pusryčiavo, kai aš atėjau.
Laukite tęsinio
