Andrejus Ždanovas („Vasiljevas“). Nuoroda į fotografijos šaltinį: https://timenote.info/lt/Andrejus-Zdanovas
Vos spėjau apsirengti ir šiek tiek papusryčiauti, kai Dekanozovas jau atvažiavo. Su juo atvyko ir kitas asmuo, kurį jis atrekomendavo kaip savo padėjėją. Jo pavardė buvo Vasiljevas.
Išvykome į parodą, kuri manęs visai nedomino. Važiavau tik iš mandagumo. Mane lydėjo L. Natkevičius ir Bagdonas, mūsų atstovybės sekretorius. Važiavau atstovybės automobiliu, o Dekanozovas su Vasiljevu atskirai, savame.
Apėjome visą parodą, kuri mane mažai domino, nes gerai žinojau, kaip Tarybinėje Sąjungoje ruošiamos parodos ir kokiu tikslu. Prajuokino mane tik, kai pamačiau Kauno įmonės „Kotton” moteriškas kojines, išstatytas parodoje kaipo gudų respublikos dirbinius.
Pabaigoje Dekanozovas pareiškė, kad nori man parodyti dar „Maskvos jūras“, kurias Natkevičius ir Bagdonas, be abejo, yra ne kartą matę, todėl jiems tai ir nebus įdomu. Supratome, kad Dekanozovas norėtų su manim vienu pasikalbėti. L. Natkevičius ir Bagdonas nuvyko namo, o aš atsisėdau į Dekanozovo automobilį ir nuvykome „Maskvos jūromis“ gėrėtis. Su mumis buvo ir Vasiljevas. Uoste Dekanozovas kažkur išnyko. Uosto įrengimus, paskui šliuzus man rodė ir aiškino Vasiljevas. Jis buvo labai mandagus, kalbėjo aiškindamas tyliai, vienodai, balso nekeisdamas. Aiškindamas vis pažvelgdavo man į akis, lyg klausdamas, ar supratau. Apžiūrėję šliūzų įrengimus, grįžome į uostą. Atsirado ir Dekanozovas.
– Aš jums šiandien sukliudžiau papusryčiauti. Taigi užeisim čion ir truputį užkąsim, – jis pasiūlė. – Prisipažinsiu, kad ir aš esu alkanas. O kaip tu? – kreipėsi į Vasiljevą.
– Ir man užkąsti būtų ne pro šalį, – nusišypsojo tasai.
Nuėjome ne į bufetą, bet į atskirą kambariuką, kuriame jau buvo gausiai paruošta įvairių skanių užkandžių. Net kelios bonkutės gėralų. Susėdome užkandžiauti. Į pasiūlymą išgerti atsakiau, kad gydytojai man uždraudė alkoholinius gėrimus.
– Jei paisyti gydytojų, tai gyventi neverta, – pastebėjo Dekanozovas, bet gerti manęs nevertė. O aš buvau pamanęs, kad nori mane nugirdyti ir kažką iškvosti. Užkandžiavome beveik tylėdami. Matyt, mano palydovai tikrai buvo gerokai išalkę, nes valgė su dideliu pasigėrėjimu, gausiai užgerdami.
Gerai pasotinęs alkį, Dekanozovas atsilošė į kėdės nugarą.
– Draugas Molotovas jumis labai nepatenkintas, – prabilo į mane. – Aš gavau barti.
– Tamsta manai, kad aš esu draugu Molotovu patenkintas? – atsakiau. – Žinai tamsta, ką man jis pareiškė?
– Žinau, – atsakė Dekanozovas. – Aš jau žinojau, kai jūs rengėtės į Maskvą, ką turėsite čia išgirsti.
– O tamsta, Dekanozovai, prisimeni, ką esi man kalbėjęs, kai reikėjo mane sugundyti dalyvauti Vyriausybėje?
– Tada buvo viena politinė situacija, dabar kita, – aiškinosi. – Politinės sąlygos visai pasikeitė.
– Už savo žodžius kiekvienas yra atsakingas, net ir politikas, – atsakiau jam. – Kas mane šiandien gali užtikrinti, kad sąlygos kaltos, o ne tamsta, sąmoningai man netiesą sakydamas.
Mačiau, kad Dekanozovas paraudo, smarkiai užsigavęs. Tai pastebėjo ir Vasiljevas ir tuojau įsikišo į mūsų pokalbį, stengdamasis sušvelninti padėtį.
– Draugas Dekanozovas yra gruzinas, o visi gruzinai yra atviro būdo ir nuoširdūs žmonės, kaip ir draugas Stalinas. Gruzinai nemoka veidmainiauti ir todėl kai kada būna šiurkštoki, – kalbėjo Vasiljevas. – Matai tamsta, draugas Dekanozovas, kaip ir visa mūsų Sąjungos administracinė galvelė (golovka), yra iš tikrųjų tik vykdomasis komunistų partijos organas. Komunistų partija valdo Sąjungą, ji viena daro nutarimus, kuriuos visi turime vykdyti. Nei aš, nei draugas Dekanozovas nepriklauso tiems, kurie nutarimus daro. Mes visi tik partijos nutarimų akli vykdytojai, todėl negalim būti kaltinami už partijos tikslų ir taktikos pakitėjimą. Draugas Dekanozovas buvo tuomet su jumis atviras ir nuoširdus, kaip ir dabar esame nuoširdūs…
– Vadinasi, šiandien jūsų partija yra nusistačiusi pilnai įgyvendinti sumanymą atkurti „vieningąją ir nedalomąją“ Rusiją (edinuju i nedelimuju Rossiju) senos carinės imperijos ribose. Ką gi, matyti, su valgiu apetitas atsirado…
– Nekalbėk tamsta taip ir nemanyk taip, – sušuko net iš vietos pašokęs Dekanozovas. – Ne „vieningoji ir nedalomoji“ mums rūpi, tik visa žmonija, viso pasaulio proletariatas. Turim viską suburti po viena raudonąja vėliava, – ir subursime! Šis Antrasis pasaulinis karas atiduos į mūsų rankas visą Europą, kaip nunokusį vaisių. Trečiasis karas, kurio neišvengsime, suteiks mums laimėjimą visame pasaulyje.
– Tai dar klausimas – suabejojau. – Patsai draugas Molotovas man pritarė, kad Jungtinės Amerikos Valstybės mano būtinai įsikišti į šį karą, Kieno pusėje – aišku. Abejoju, kad, karą laimėjusios, panorėtų leisti jums įgyvendinti komunistinę santvarką visoje Europoje…
– Šioji valstybė dėl Europos su mumis nekariaus, galiu jus užtikrinti, – tikino Dekanozovas. – Juo mažiau panorės kariauti dėl Pabaltijo valstybėlių, kurios jų akyse jokios vertės nesudaro. Ką, gal turite naftos versmes, aukso kasyklas? Ar gal jų kapitalai įdėti į jūsų pramonę? Ar gal sudarote jų prekėms didelę rinką?..
– Aš tamstai atvirai paaiškinsiu, – pradėjo saldžiu balsu Vasiljevas. – Mūsų vadai labai atsargūs politikai. Mūsų partija visuomet stengiasi rimtai išnagrinėti kiekvieną klausimą, kurį gyvenimas, aplinkybės iškelia aikštėn, ir tik tada daro atitinkamus sprendimus. Mes pripratę gerai pažinti kiekvieną kraštą, to krašto žmones, jų būdą, papročius ir nuotaikas, jei numatome, kad toje ar kitoje plotmėje teks su jais turėti reikalų. Galiu tamstai pasakyti, kad Tarybinė Sąjunga turi tik du rimtus priešus, su kuriais šiandien tenka skaitytis: tai Vokietija ir Japonija. Bet Vokietija bus nugalėta ir sužlugdyta be mūsų, o Japonija įklimpusi. Kas liečia Jungtines Amerikos Valstybes, kuriomis jūs asmeniškai, visi Pabaltijo valstybių diplomatai, – mes tai gerai žinome, – ir tų kraštų gyventojai labai pasitiki ir veltui pasitiki, – tai jos nesudaro mums mažiausio rūpesčio. Tiesa, šiandien šioji valstybė atrodo milžinu. Tik visas reikalas tas, kad šis milžinas nepagydomai sergąs. Tamsta gal nežinai, kad Jungtinių Amerikos Valstybių gyventojas, vis tiek, kas jis bebūtų – paprastas darbininkas ar politikos vadovas – nieku nesidomi, nieku nesirūpina, vien tik pinigu. Ten niekas nieko negerbia, nevertina: nei talento, nei mokslo, nei meno, vien tik dolerį. Doleris yra jų dievas, dėl kurio ten kiekvienas pasiryžęs parduoti ne tik savo krašto reikalus, bet savo draugų, tėvų ir net vaikų gerovę ir garbę… Bet ką sakau, ten niekas apie garbę net supratimo neturi, nes ten vienintelis garbės šaltinis – tai tas pats doleris. Jungtinių Amerikos Valstybių gyventojai mėgsta kalbėti apie demokratiją, lygybę, laisvę ir net didžiuojasi tuo kitų akyse. Bet niekas, išskyrus mus, nežino, kad šioji valstybė yra šlykščiausio nacizmo ir nelygybės kraštas. Anglosaksų kilmės gyventojai ten tikrai įsitikinę, kad tik jie yra pilnaverčiai žmonės, turį teisę valdyti visus ir visiems viešpatauti, o kiti – tai tik juodo darbo gyvuliai. Germanų kilmės gyventojai, kurių ten labai daug, su didžiausia panieka žiūri į tuos, kurie nėra jų kilmės, kaip ir tinka vokiečiams, bet ir su didžiausia neapykanta į anglosaksus, kad jie nenori jų pripažinti sau lygiais… Vienu žodžiu, visi gyventojai yra susiskaldę į tautines kilmės atžvilgiu grupes, ir kiekviena grupė nekenčia kurios nors kitos, kurią nors kitą niekina…
– Niekur nėra pasaulyje tokio aštraus pasiskirstymo į luomus, – išvedžiojo Vasiljevas, – tokio aklo atsiribojimo vieno luomo nuo kito ir dar labiau nuo visų gyventojų masių, kaip Jungtinėse Valstybėse. Suprantama, luominis pasiskirstymas ten irgi paremtas doleriu. Kurie turi susikrovę milijonus, nenori nieko bendro turėti su visais, kurie tų milijonų dar neturi. Kurie turi šimtus tūkstančių dolerių, nenori nieko bendro turėti su tais, kurie tų šimtų tūkstančių neturi. Jie su didžiausia panieka žiūri į visus, mažiau už juos pasiturinčius, ir su didžiausia neapykanta į tuos, kurie turi’ daugiau, negu jie, ir į savo tarpą jų neįsileidžia. Bendrai – dolerio gaudymas (pagonia za dollarom), neapykanta, pavydas – tai pagrindiniai Jungtinių Valstybių visuomeninės santvarkos pamatai. Tokia valstybė nėra mums pavojinga nei kaip priešas, nei kaip draugas. Be to, mes nenorime ir niekuomet neturėsime reikalo norėti kariauti su ja. O jei ten susirastų, kurie svajotų su mumis kariauti, visuomet mokėsime sutrukdyti, kad tos svajonės neįvyktų.! Kai pribręs reikalas, sugriausime tą valstybę iš vidaus, pačių josios gyventojų rankomis. Su to visagalio dolerio pagalba.
Anglai, jei ir matytų sau pavojų iš mūsų pusės, gerai supranta, kad jie su mumis kariauti negali ir niekados vieni negalės. Galėjome turėti sunkumų tik su Vokietija, bet ji bus sutrypta ir pati pateks į mūsų rankas… Prancūzija jau sužlugdyta ir kaip militarinė pajėga niekuomet neatsigaus…
– Be to, ji seniai jau mūsų, – įterpė savo pastabą Dekanozovas. – Penkios dešimtys tūkstančių liaudies mokytojų komunistų ten jau seniai veikia mūsų naudai. Naujos prancūzų kartos jau mūsų. Ten jau seniai galėjome paimti valdžią į savo rankas – ir paimsime, kai bus reikalas.
– Taigi matai tamsta, šiandien nėra pasaulyje tokių jėgų, kurios sutrukdytų mūsų partijai įsigalėti Europoje, – kalbėjo toliau Vasiljevas. – Dabar tamsta turi patsai suprasti, kodėl pakitėjo mūsų partijos tikslai Pabaltijo valstybių atžvilgiu. Jų, taigi ir Lietuvos, į Tarybinių Respublikų Sąjungą įjungimas yra vienas iš pirmųjų žingsnių tiems tikslams įgyvendinti. Mūsų partija negali toliau atidėlioti, nes antrą kartą tokių patogių sąlygų gali nepasikartoti. Mes norėtume, kad šie pirmieji žingsniai praeitų sklandžiai, be nereikalingo triukšmo. Latvija ir Estija nesukelia mums rūpesčių, bet visai kitaip yra su jūsų valstybe. Lietuva – katalikiškas kraštas, jos gyventojai, visa liaudis fanatiškai nepalankiai nusiteikę mūsų partijos atžvilgiu ir todėl čia turime laikytis didžiausio atsargumo. Draugas Molotovas žino, kad jūsų liaudis, ypač jaunoji karta, pasitiki jumis, todėl pageidautų, kad tamsta pasiliktum Vyriausybėje iki jūsų krašto įsijungimo į tarybinių respublikų šeimą. Jūsų pasitraukimą šiuo laiku būtų mums kol kas sunku liaudžiai išaiškinti…
– Arba turėtume paaiškinti jūsų išėjimą iš Vyriausybės tokiu būdu, kuris nesuteiktų jums malonumo, – pagrasino dar Dekanozovas. – Protingiausiai tamsta pasielgsi, jei įstosi į mūsų partiją…
– Mums tai būtų labai malonu, net pasistengtume nevarginti jūsų formalumais, susijusiais su partijon įstojimu, – pritarė tam ir Vasiljevas. – Bet tai jau tamstos reikalas, kaip panorėsi pasielgti. Turiu pasakyti, kad draugas Molotovas dar pavedė mums prašyti jūsų, kad tiek jo, tiek ir mūsų pasikalbėjimai su jumis pasiliktų paslaptyje ir tuo reikalu nebūtų daroma jokių pranešimų, tiek viešai, tiek ir ministerių posėdyje, kadangi pasikalbėjimai vyko bendro pasitikėjimo ženkle.
Atsakiau, kad pagalvosiu, kaip turėsiu šiuo atveju pasielgti. Neslėpsiu, kad pasielgsiu, kaip pareikalaus mano krašto nauda.
– Jūsų krašto nauda draugiškai nuteikti liaudį mūsų siekimų reikalu, – pabrėžė Dekanozovas.
Tuo pasibaigė šis mūsų pasikalbėjimas. Mane nuvežė į mūsų atstovybę. Ir šį pasikalbėjimą atpasakojau Natkevičiui ir čia pat jį užfiksavome raštu „Pro memoria“.
-
Vladimiras Dekanozovas
-
Vincas Krėvė-Mickevičius
