Justas Paleckis. Nuoroda į fotografijos šaltinį: https://visuomenedotcom.wordpress.com/2016/10/17/v-mogeniene-pazinojau-algirdo-paleckio-seneli/
Nuvykau namo. Maniau, atsilsėsiu, apgalvosiu viską ir apie šeštą valandą vyksiu į Prezidentūrą. Bet jau penktą valandą man paskambino patsai Paleckis, prašydamas atvykti pas jį, nes yra svarbių reikalų, kuriuos skubiai turi su manim aptarti.
Maniau, kad Paleckis jau gavęs žinias apie Maskvos tikslus Pabaltijo valstybių atžvilgiu, tuo yra susirūpinęs ir nori dabar pasitarti, ką daryti, kaip toliau laikytis. Taip manydamas pasiskubinau į Prezidentūrą. Bet mane Paleckis sutiko išdidžiai, stovėdamas viduryje kambario, ir vos pasisveikinęs ėmė pakeltu balsu man prikaišioti, kad aš savavališkai elgiuosi, atsisakydamas tuojau apsvarstyti rinkimų į Seimą įstatymo projektą, dargi reikalaudamas jį suderinti su pasenusiu Steigiamojo Seimo išleistu įstatymu.
– Palaukite, p. Palecki! – pertraukiau jo tiradą. – Pirmiau turite susipažinti su tuo, ką esu parvežęs iš Maskvos, o tada jau pakalbėsime apie rinkimus į naują Seimą.
Nelaukdamas pakvietimo, atsisėdau ir papasakojau, kad Maskva sumaniusi inkorporuoti Pabaltijo valstybes į Tarybinę Sąjungą. Ji norinti, matyti, tam inkorporavimui suteikti legalų pobūdį neva savanoriško prisijungimo, bent aš taip manąs. Ir iš čia atsirado noras greičiau sušaukti Seimą, į kurį rinkimai būsią, be abejo, pravesti tarybiniu metodu.
– Ar tamistai, p. Palecki, buvo žinomi šie Maskvos sumanymai? – paklausiau.
Atsakė, kad jam buvo apie tai pasakyta. Tas taip jį paveikę, jog buvo netekęs pusiausvyros ir beveik iš proto išsikraustęs. Paklausiau, kodėl tada reikalauja, kad rinkiminis p. Pakarklio projektas būtų svarstomas skubos keliu. Ar jis, Paleckis, yra komunistų partijos narys ir jam, kaipo komunistui, yra svarbesni partijos reikalai negu Lietuvos savistovumas? Paleckis paneigė, kad esąs komunistas. Tik šiomis dienomis jam buvo pasiūlyta įstoti į partiją, bet jis dar neapsisprendęs, kadangi jaučiasi esąs apgautas. Jis buvo užtikrintas, kad Lietuvos nepriklausomybei pavojus negresia. Dabar gi, be to, Dekanozovas jį nuolat prievartaująs, dažnai net grasindamas. Jis ir dabar pareikalavęs priversti mane paskubinti išleisti rinkimų į Seimą įstatymą ir paskelbti rinkimų dieną.
– Gerai, kad dabar žinau, iš kur išeina skubotumo reikalavimai. Vadinasi, mano spėliojimai apie būsimą rolę, kurią turės Seimas suvaidinti, visai pamatuoti, – pareiškiau Paleckiui. – Gali tamista pasakyti Dekanozovui, kad stengeisi mane priversti, bet be pasisekimo, ir aš pasilikau tos nuomonės, kad skubėti netenka…
Kitą vakarą buvo sušauktas Ministerių Tarybos posėdis bėgamiesiems reikalams svarstyti. Tarybos nariams buvo išdalyti lapai su dienotvarkės klausimais. Posėdį atidarius, tuojau atsistojo p. Pakarklis, net balso nepasiklausęs, ir pasiūlė į dienotvarkę įtraukti pirmu punktu rinkimų į Seimą įstatymo projektą. Jis yra paruošęs ir atnešęs šio projekto pakankamą visiems Tarybos nariams išdalyti kopijų skaičių.
Čia aš pakeltu balsu sudraudžiau jį, pareiškęs, kad čia ne mitingas ir dienotvarkę nustato ne Taryba, tik ministeris pirmininkas. Neleisiu svarstyti jokių projektų, kol iš anksto nebūsiu su jais susipažinęs. Niekas nereagavo į mano pareiškimą, net Gedvilas, ir niekas p. Pakarklio nepalaikė. Todėl pradėjau pirmą dienotvarkės punktą, pareikalavęs iš p. Gedvilo pranešti, ką yra atlikęs kaipo ministerio pirmininko pavaduotojas, man nesant Kaune. Gedvilas, matyti, pasijuto nesmagiai. Mikčiodamas pranešė, kad yra nutraukęs draugiškumo sutartis su kitomis Pabaltijo valstybėmis ir pranešęs Vatikano atstovui, kad su Vatikanu yra nutraukiami santykiai.
– Kieno parėdymu tai padaryta? – paklausiau jį. – Apie nutraukimą draugiškumo sutarčių, kiek pamenu, nebuvo net kalbėta Ministerių Tarybos posėdžiuose. Buvo principiniai nutarta atsisakyti konkordato, ir tik aš buvau įgaliotas pranešti tai Vatikano atstovui, kai surasiu, kad tokiam reikalui laikas bus patogus. Bet apie santykių nutraukimą nebuvo net kalbos. Kokį įspūdį gaus mūsų liaudis tokio fakto akivaizdoje!
– Iš manęs skubiai pareikalavo Lietuvos komunistų partijos Komitetas, – pasiaiškino Gedvilas.
– Per anksti pradėjo komunistų partija davinėti Lietuvos ministeriams įsakymus. Juk dar nėra savo sumanymus įvykdžiusi ir įjungusi Lietuvą į Rusijos tarybinių respublikų šeimą, – nesusilaikiau piktai šyptelėjęs.
– Apie kurį įjungimą p. Pirmininkas kalbate? – paklausė žemės ūkio ministeris Mickis. – Nieko apie tai nesame girdėję!
– Tai išgirsite dabar, – atsakiau ir čia pat trumpai papasakojau apie savo pasikalbėjimus Maskvoje ir apie Maskvos sumanymus Pabaltijo valstybių atžvilgiu.
Daugumai, kaip pastebėjau iš veidų, visa tai buvo netikėta. Kai kurie net pabalo iš susijaudinimo. Visi nutilo, net Pakarklis. Įsiviešpatavo nejauki tyla, ir visus bėgamuosius klausimus sprendėme toliau beveik be kalbų, be ginčų, priimdami viską, ką buvau pasiūlęs. Posėdžiui pasibaigus, apsupo mane visi, išskyrus Pakarklį ir Gedvilą, kurie tuojau išsinešdino. Iš kalbų paaiškėjo visų įsitikinimas, kad Lietuvos nepriklausomybei pavojus negresia.
– Mane garbės žodžiu užtikrino Dekanozovas, kad Lietuvai jokis pavojus negresia, – kalbėjo Mickis. – Kitaip nebūčiau ėjęs į vyriausybės sąstatą, kad mane ateityje vadintų Tėvynės pakasintoju.
Rodos, kad rytojaus dieną apie dešimtą valandą atsilankė pas mane prof. Bistras. Jis buvo labai susirūpinęs ir, kaip iš jo žodžių supratau, jau buvo girdėjęs apie tai, ką buvau iš Maskvos parvežęs. Aš jam nuodugniai atpasakojau visų mano pasikalbėjimų Maskvoje turinį.
Jis atidžiai klausė, protarpiais trindamas delnu kaktą. Baigęs pasakoti, paklausiau jo nuomonės, ką dabar turiu daryti, kaip elgtis.
– Sėdėti savo vietoje ir kiek galima trukdyti Maskvos sumanymams. Manau, kad reikia visomis išgalėmis priešintis skubotiems rinkimams į Seimą, – patarė pagalvojęs. – Ar galiu aš visa, ką iš tamistos išgirdau, papasakoti savo vienminčiams ir draugams? Atsakiau, kad nemanau iš to daryti paslapties.
Prof. Bistrui išėjus, po valandos laiko apsilankė pas mane Dekanozovas, atstovo Pozdniakovo lydimas.
– Atėjau pasikalbėti su tamista dėl rinkimų į Seimą, – pareiškė.
– Esu girdėjęs, kad ponas Pirmininkas esi priešingas rinkimams.
– Tamista esi suklaidintas tuo atveju, – atsakiau. – Aš tik noriu, kad rinkimai būtų tinkamai paruošti ir įvyktų patogiu liaudžiai laiku. Dabar artinasi darbymetis, – ėmiau aiškinti, – žmonės bus susirūpinę lauko darbais. Pavargę neturės galimybės nei priešrinkiminiuose susirinkimuose dalyvauti, nei balsuoti visi…
– Gal tamistos išvedžiojimai ir turėtų šiek tiek pamato, bet šiuo atveju į juos negalima atsižvelgti, – atsakė p. Dekanozovas. – Mes gavome iš Maskvos pranešimą, kad rinkimų atidėlioti negalima. Jie turi vienu metu įvykti visose Pabaltijo valstybėse.
– Juk rinkimai – tai vidujinis mūsų reikalas. Kas mums darbo, kuriuo metu įvyks rinkimai Latvijoje ir Estijoje.
– Tamista turi gerai žinoti, kad čia ne vien tik jūsų reikalas, bet ir mūsų, – pabrėžė Dekanozovas. – Pasakyta, kad rinkimai turi įvykti vienu metu ir jų negalima atidėlioti, ir į tai reikia atsižvelgti (s etim nado sčitatsia).
– Aš negaliu pakeisti nei savo nuomonės, nei nusistatymo šiuo klausimu, – pabrėžiau ir aš. – Nenoriu būti liaudies apkaltintas, kad tyčia paskyrėme rinkimus nepatogiu laiku.
– Vadinasi, tamista, p. ministeri, nori mus sabotuoti – aštriai pareiškė Dekanozovas. – Jūsų sabotavimą mokėsime palaužti, – pagrasino.
– Jūsų dalykas, kaip pasielgsite. Aš rūpinuosi ir rūpinsiuosi tik Lietuvos nauda, į nieką kitą neatsižvelgdamas, – pasakiau. – Jei tamista ir toliau panorėsite man grasinti, surasiu būdą protestuoti.
– Atėjome pasitarti su jumis dėl rinkimų ir manėm, kad jau esate susiorientavę esamoje padėtyje, bet matau, kad su jumis nėra ko tartis, – pareiškė atsikeldamas p. Dekanozovas.
– Aš, gerai tamistą pažindamas, visgi tikiuosi, kad jūsų nusiteikimas pasikeis, – prabilo visą laiką tylėjęs Pozdniakovas.
Jiems išėjus, pas mane apsilankė nusiminęs p. Seja. Jis man papasakojo, kad žinios, kurias jis gavo iš manęs, sukėlė Latvijoje didelio susirūpinimo. Bet ten vis dar abejoja, kad Maskva galėtų drįsti galvoti apie Pabaltijo kraštų inkorporaciją be Reicho vyriausybės sutikimo, ypač dabar, kai vokiečių laimėjimai pasiekė tokio laipsnio, jog jais net Maskva turėtų būti įbauginta. Berlynui gi nėra išrokavimo atiduoti Pabaltijo kraštus Maskvai dabar. Yra didesnio pavojaus patekti į vokiečių globą, kurie nedviprasmiškai reiškia pretenzijas į Latviją ir Estiją, kaipo į senas vokiečių sritis. Šiuo atveju ir Lietuvai grėstų tas pat likimas, kaipo kraštui, kuris skiria Latviją ir Estiją nuo Reicho.
Atsižvelgiant į visa tai, jis prašomas dar kartą patikrinti žinias.
– Nieko daugiau tamistai pasakyti negaliu, nes esu viską pasakęs. Kad jūsų Vyriausybė tomis žiniomis labiau patikėtų, praneškite jai tamista, kad neužilgo ir vienu metu visuose Pabaltijo kraštuose bus įvykdyti į seimus rinkimai. Jie būsią įvykdyti vienu būdu, ir mūsų valstybės, matyti, bus inkorporuotos irgi vienu metu ir vienu būdu.
Čia papasakojau p. Sejai apie Dekanozovo atsilankymą ir pasikalbėjimą su juo rinkimų reikalu.
– Pasiteirausiu, kaip šis klausimas yra pas mus, – atsisveikindamas pareiškė p. Seja.
Dėl vis labiau dažnėjančio bolševikų karinės vadovybės kišimosi į mūsų kariuomenės ir vidaus reikalus nuolat kildavo aibė klausimų, kuriuos reikėjo skubiai spręsti. Todėl Ministerių Taryba turėjo beveik kas vieną vakarą posėdžiauti. Buvo sušauktas posėdis ir šį vakarą, kurio metu turėjo būti pirmu klausimu svarstomas bolševikų karinės vadovybės pareikalavimas leisti mūsų kariams „draugauti“ su rusų kariais.
Dar okupacijos pradžioje buvo griežtai nusistatyta laikyti mūsų karius kareivinėse ir niekam jų be tam tikro ir svarbaus reikalo neleisti išeiti į miestą arba abelnai už kareivinės ribų. Tokis parėdymas buvo duotas ne dėl baimės, kad mūsų kariai galėtų kitaip užsikrėsti komunistinėmis pažiūromis. Jų nusiteikimas buvo tokis griežtai tautinis ir patriotinis ir tiek jie buvo kupini okupantams neapykantos ir pagiežos, jog buvo pavojus neapdairių iš karių pusės išsišokimų, konfliktų ir visai galimų susirėmimų. Be to, dar baidėmės komunistų provokacijų, kurias galėtų panaudoti savo tikslams, kuriuos atspėti buvo sunku, ir represijų mūsų kariuomenės atžvilgiu. Klausimas sukėlė didelių ginčių, bet galutinai buvo Ministerių Tarybos pritarta laikytis ankstyvesnio tuo reikalu nusistatymo.
Bus tęsinys
-
Vincas Krėvė-Mickevičius. V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus nuotr.
-
Povilas Pakarklis. Nuoroda į fotografijos šaltinį: http://www.mab.lt/povilo-pakarklio-vaidmuo/
