Juozas Paknys
Dar posėdžiui neįpusėjus, staiga buvau iššauktas Emisijos banko direktoriaus p. Paknio, kuris, rodos, tuo metu ėjo Banko valdytojo pareigas. Jis asmeniškai atvyko į ministerio pirmininko raštinę ir pareikalavo skubaus pasimatymo su manim.
Ponas Paknys man pranešė, kad Maskvos vyriausybė per Dekanozovą pareikalavo iš Emisijos banko vadovybės tuojau išduoti auksą, kuris yra Banko seifų skyriuje, ir pranešti visiems užsienio bankams, kuriuose yra mūsų depozitai auksu, kad tą auksą esame pardavę Maskvos vyriausybei ir todėl prašome perkelti jį į Maskvos vyriausybės sąskaitą.
Emisijos banko vadovybė neturi galimybės pasipriešinti tokios rūšies prievartai, dargi asmeniniais grasinimais paremtai, ir turės padaryti atitinkamą nutarimą, apie kurį jis, Paknys, pasiskubino man pranešti, nors žino, kad Lietuvos Vyriausybė tiesioginiai čia Bankui padėti negali, nes Emisijos bankas yra institucija, nuo vyriausybės nepriklausoma.
Pasiteiravau, kiek yra aukso mūsų Banko patalpose ir užsienyje. Tikslių skaičių dabar prisiminti negaliu. Tik atsimenu, kad užsienyje buvo deponuota aukso virš šešių dešimčių milijonų litų vertės. Daugiausia Suvienytose Šiaurės Amerikos Valstybėse. Po jų seka Anglija, Prancūzija, Švedija ir kiti kraštai, su kuriais turėta prekybinių reikalų. Beveik pusantro milijono litų yra mūsų Emisijos banko patalpose. Šis pastarasis susidarė iš privačių indėlių, kuriuos turėjo Lietuvos piliečiai Tautininkų vyriausybės patvarkymų iškeisti į litus. Aukso dalį galima bus nuslėpti su pagalba buhalterinių perkilnojimų, bet tik laikinai, nes vėliau ir šita operacija turės paaiškėti, kai panorės kas patikrinti Banko sąskaitybą.
Nesusivokiau, kaip reaguoti turiu į tokį pareiškimą. Tuo tarpu tik tiek susigriebiau, kad pasakiau p. Pakniui, kad turėsime suimti visą Emisijos banko vadovybę, jei ji padarys tokį nutarimą, nors jau tuo pat momentu supratau, kad tai tik tuščias grasinimas, kurio įvykdyti neturėsime jėgų, kad ir norėtume.
– Tai būtų geriausia išeitis iš dabartinės padėties, kuri atpalaiduotų mus nuo nemalonaus ir skaudaus nutarimo, – ramiai atsakė p. Paknys. – Tik patarčiau su tuo pasiskubinti, kol nevėlu. Vieną dieną aš galėsiu sutrukdyti, bet negaliu pažadėti, kad išgalėsiu ilgesniam laikui. Kad turėtum pamatą, aš tamistai oficialiu raštu pranešiu Banko Valdybos nusiteikimą šiuo klausimu. Supratau, kad p. Paknys rimtai apie tokią išeitį galvoja, kaipo apie vieninteliai galimą šioje Lietuvos padėtyje.
– Tamista rimtai manai, kad tokis mūsų aktas galėtų jums padėti? – paklausiau.
– Bent sutrukdytų kuriam laikui Maskvos planus. Tik tamista turi anksčiau pagalvoti, kad gal tokis žingsnis gali jums nepasisekti ir nieko mums nepadėti, o jūs asmeniškai galite labai nukentėti. Tasai pasikalbėjimas ir toji žinia mane tiek pritrenkė ir sujaudino, jog grįžęs į posėdį negalėjau kurį laiką žodį pratarti ir kokias penkias minutes sėdėjau galvą suėmęs rankomis ir sukniubęs ant stalo.
– Kas tokio atsitiko? Kas su tamista? – nerimaudami ėmė mane klausinėti vienas kitas Tarybos narys.
Šiek tiek aprimęs pranešiau Tarybai žinią, kurią išgavau iš Paknio, ir pasiūliau tuojau, neatidėliojant, nutarti pateikti Maskvos vyriausybei griežčiausią protestą dėl tokios brutalios prievartos, kuri turės sugriauti ir mūsų valiutą, ir pakirsti mūsų krašto ekonominio gyvenimo pamatus. Turim pareikalauti dar šiandien, kad šis Maskvos prievartos aktas būtų tuojau atšauktas. Kitu atveju turėsime su mūsų protestu dėl to prievartos akto supažindinti visas kitų valstybių atstovybes Lietuvoje.
Mėgino kažką kalbėti valstybės kontrolierius Adomauskas, buvęs kunigas, dabar gi aršusis komunistas, mėgindamas pateisinti Maskvos žygį, bet nedaviau jam baigti kalbos, pareikšdamas, kad Maskva turi be jo pakankamai žmonių ginti savo reikalus. Mūsų pareiga ginti Lietuvą, jei esame lietuviai.
Ponas Adomauskas nutilo ir, matyti, tuojau persiorientavo, nes mano pasiūlymas buvo priimtas beveik be apsvarstymo vienu balsu, gal todėl, kad šis Maskvos vyriausybės reikalavimas užklupo netikėtai net komunistus ministerius. Galvanauskas pasiūlė čia pat tuojau išrinkti delegaciją pas Dekanozovą, kuri pareikštų mūsų protestą žodžiu ir pareikalautų šio prievartos akto atšaukimo.
Jo pasiūlymas buvo irgi priimtas, ir tuojau buvo išrinkta delegacija, į kurią įėjo du komunistai – Gedvilas ir Adomauskas – ir trečias – Galvanauskas, kaipo finansų ministeris.
Delegatai tuojau išvyko, o mes visi kiti pasilikome laukti jų sugrįžimo. Mažai turėjome vilties, kad delegacijai pasisektų laimėti. Todėl suredagavome protesto tekstą, ir kai jis buvo perrašytas, jį čia pat pasirašė visi likusieji Ministerių Tarybos nariai.
Teko laukti virš dviejų valandų. Pagaliau delegatai sugrįžo ir pranešė, kad tuo reikalu Dekanozovas skambino į Maskvą, iš kur po ilgo laukimo buvo gautas atsakymas, kad SSSR vyriausybė atšaukia savo reikalavimą ir kad visas šis klausimas kilo per Užsienio komisariato valdininkų neapdairumą.
Tuo momentu visi atsidusome lengviau. Kadangi buvo jau vėlus metas ir, be to, visi buvome susijaudinimo nuvarginti, nutarėm posėdį atidėti ir likusius klausimus svarstyti kitą vakarą. Maskvos pareiškimu nepatikėjau ir neabejojau, kad jis bus pakartotas Emisijos bankui jei ne dabar, kol oficialiai Lietuva dar laikoma nepriklausoma valstybe, kol dar čia yra kitų valstybių atstovai, tai tuomet, kai ji bus įjungta į „broliškų socialistinių valstybių šeimą“. Todėl nutariau iškviesti pas save tų valstybių atstovus, kuriose yra deponuotas mūsų auksas, supažindinti juos su padėtimi, kurioje atsidūrėme, ir prašyti neišduoti mūsų aukso, jei kada tokis reikalavimas jų vyriausybėms būtų patiektas.
Pirmasis atsilankė pas mane Anglų atstovas. Išklausęs mano pasakojimą, pareiškė, kad visa tai, ką dabar išgirdo, jam visai ne staigmena. Mano prašymą dėl deponuoto aukso jis perduos savo vyriausybei, bet manąs, kad ji vargiai ar galės šiuo reikalu padėti, nes ir Anglų Emisijos bankas yra nuo vyriausybės nepriklausoma institucija ir vyriausybė į jo potvarkius kištis negali. Bet jis visgi tikisi, kad Anglų Banko vadovybė neišdrįstų šiuo metu patenkinti Maskvos reikalavimų, jeigu tokie reikalavimai būtų patiekti, atsimindama, kokį didelį anglų visuomenės pasipiktinimą sukėlė, kada tokiomis pat sąlygomis buvo išdavusi Hitleriui Čecho-Slovakijos deponuotą auksą.
Prancūzijos atstovas mane tikino, kad jo vyriausybė niekados to nepadarytų. Šiuo metu ji net neturėtų galimybės, nes visos Prancūzijos aukso atsargos yra išgabentos į tolimas kolonijas, ir jis net nežinąs, kur yra dabar Prancūzijos Banko vadovybė. Suvienytų Šiaurės Amerikos Valstybių atstovas pareiškė, kad jo vyriausybė yra užšaldžiusi deponuotą Amerikoje auksą visų tų valstybių, tame skaičiuje ir Lietuvos, kurios yra svetimų jėgų okupuotos. Apie tai jis pasistengs artimiausiu laiku man pranešti oficialiai. Jis galįs mane užtikrinti, kad Lietuva, pasiliuosavus nuo svetimųjų okupacijos, ne tik atgaus visas savo atsargas, deponuotas Suvienytose Valstybėse, bet dargi galės gauti paskolos tiek, kiek bus reikalinga krašto gerbūviui atkurti. Lietuvos inkorporacijos nei jo vyriausybė, nei kraštas niekados nepripažins. Jei tektų jam iš čia išvažiuoti dėl Maskvos smurto, tai jo iš čia išvykimas bus tik laikinas ir bus laikomas tik atostogomis. Tik vienas Švedijos atstovas šaltai man pareiškė, kad jo vyriausybė turės patenkinti tokį Maskvos reikalavimą, jei jis būsiąs patiektas, nes ji negali dėl Lietuvos aukso ar kurių kitų Lietuvos reikalų turėti su SSSR valstybe konfliktų…
Aš visai negalėjau suprasti, kodėl šiuo atveju Tarybinė Maskvos vyriausybė tiek pasiskubino. Ar įtarė, kad paaiškėjus jų tikriems tikslams Lietuvos atžvilgiu imsimės priemonių saugiai paslėpti aukso ir svetimos valiutos fondą? Todėl norėjo užbėgti mums už akių. Bet kodėl tada tiek lengvai mums nusileido? Nemanau, kad būtų pabūgę rusai mūsų grasinimo viešai protestuoti prieš tokį grobuonišką aktą.
Ponas Galvanauskas manė, kad tai esą paprasta spaudimo priemonė priversti mus greičiau pravesti rinkimų įstatymą ir pravesti greičiau pačius rinkimus į Seimą. Bolševikai, kol dar čia yra kitų valstybių atstovai, nenorėtų pavartoti atviro smurto, nelegaliu būdu sušaukti jiems pageidaujamą Seimą, todėl priversti yra griebtis kitokių priemonių mūsų pasipriešinimą palaužti. Jo nuomone, tuo nepasibaigs, reikia laukti iš jų pusės dar ir kitokių nemalonumų… Bet turime tvirtai laikytis ir priešintis, kiek galim ilgiau, kad nebūtų sudarytas fiktyvus legalumas su pseudorinkimais į Seimą. Jo žiniomis, gautomis iš labai patikimų šaltinių, karas tarp Tarybinės Sąjungos ir Vokietijos yra neišvengiamas. Vėlgi ir patys rusų komunistai visai su tuo nesislepia. Todėl jiems skubu legalizuoti nors fiktyviai savo sumanymus, iki konfliktas įvyks.
Bus tęsinys
