Straipsnis atspausdintas kaip įvadinis V. Krėvės knygoje „Pagunda: apysaka, atsiminimai, atsitikimai“ (2013 m. Vilnius, V. Krėvės-Mickevičiaus muziejus).
Vokiečiai norėjo mane sušaudyti,
rusai paskelbė „liaudies priešu“,
o lietuviai apspjaudė.
Nieko sau likimas.[1]
Dabarties publicistai, rašydami apie Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinę veiklą, nuolat kartoja, kad Krėvė buvo prieštaringa (kontraversiška) asmenybė. Vis dėlto atidžiau patyrinėjus jo kūrybą ir XX a. istorinį kontekstą, galima teigti, kad Krėvė savo kūriniais buvo nuoseklus lietuvių tautos savimonės ir savigarbos ugdytojas, o jo politinės ir visuomeninės veiklos vektorius – lietuvių tautos laisvė ir Lietuvos valstybės interesų gynimas.
1918 m. atsikūrusią Lietuvos valstybę iš rytų, pietų ir vakarų ėmė supti imperialistinio elgesio geopolitikos žaidėjai. Nors po I-ojo pasaulinio karo, Rusijos ir Vokietijos imperijų teritorijos buvo apkarpytos nugalėtojų, tačiau Lietuvos pietvakariuose ėmė kurtis nauja, agresyvi, viduramžiškų idėjų valdoma Lenkijos imperija. Lenkija, paskelbusi savo nepriklausomybę aštuoniais mėnesiais vėliau už Lietuvą, užuot derėjusis su vieno likimo istorine seserimi, 1919 m. prieš ją pradėjo agresyvius karinius veiksmus. 1920 m. spalį, užgrobusi Suvalkų, Gardino ir Lydos sritį su sostine Vilniumi, Lenkija pažeidė ne tik Suvalkų sutartį su Lietuva, pasirašytą 1920 m. spalio 7 d. dalyvaujant Santarvės šalių atstovams, bet ir 1569 m. Liublino unijos sutartį, sudarytą tarp dviejų suverenų – Lietuvos ir Lenkijos, kurioje buvo nustatytos sienos, gyvavusios beveik 250 metų, t. y. iki abiejų tautų sąjunginės valstybės pasidalinimo. Toks Lenkijos elgesys turėtų būti svarstomas Tarptautinės teisės teisme. Tokiu būdu Lietuvos teritorija, apkarpius valstybės sienas, tapo nedidelė ir dar buvo apsupta trijų vanagų: Sovietų sąjungos, agresyvios Lenkijos ir apramintos, tačiau turinčios savyje slypinčios galios Vokietijos.
Europos centre esančiai ir iš visų pusių geopolitiškai apsuptai Lietuvai teko laviruoti kuriant ir ugdant savo atgimstančią tautą bei valstybę. Patyrinėjus visuomeninę ir politinę Krėvės veiklą (1920–1926 m., 1938–1939 m. ir 1940–1944 m.), galima teigti, kad jo politinė laikysena ir elgsena priklausė nuo Lietuvą supusių geopolitinių žaidėjų agresyvumo ir ano meto Lietuvos pavergėjų tikslų. Taigi darytina išvada, kad Krėvės veiklos ir asmenybės vertinimas priklauso nuo to, kuriam agresyviam vanagui pritarė, pritaria arba tarnauja vertintojas. Kaip tik čia ir slypi kontraversiškas požiūris į Krėvės asmenybę. Tad verta pristatyti ir aptarti konkrečius Krėvės veiklos politikoje atvejus.
Krėvės politinės veiklos ištakos siekia tuos laikus, kai rašytojas dar gyveno Azerbaidžano sostinėje Baku. Bręstant revoliuciniams įvykiams Rusijos imperijoje, Krėvė neliko nuošalyje, bet susiejo save su Socialistų revoliucionierių (SR – eserų) partijos veikla. Kaip šios partijos atstovas 1917 m. spalio 29 d. jis buvo išrinktas į Baku miesto tarybą. Susikūrus Azerbaidžano Demokratinei Respublikai, Krėvė tapo Baku tarybos sekretoriumi, o 1919 m. buvo paskirtas Lietuvos Respublikos konsulu Azerbaidžiane. Eserų partijos elektoratą sudarė valstiečiai ir tarnautojai. Po 1917 m. Vasario revoliucijos ši partija tapo stipriausia Rusijoje. Eserai sudarė daugumą Steigiamajame susirinkime, o nuo 1917 m. liepos iki lapkričio įėjo į Laikinąją vyriausybę. Po bolševikų surengto Spalio perversmo, eserai dalyvavo rengiant kovą prieš bolševikus. Rusijos valdžioje įsitvirtinę bolševikai 1922 m. birželį keturiolika pagrindinių eserų partijos veikėjų sušaudė, o paskui represavo ir kitus.
Siekdamas išvengti bolševikų teroro, Krėvė 1920 m. gegužės mėnesį su šeima sugrįžo į Tėvynę. Lietuvoje eserų idėjoms imponavo ir kai kurie inteligentai. Idėjiškai artima eserams buvo 1917 m. Petrograde įsteigta Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija (LSLDP). Nuo 1919 m. iki 1926 m. ši partija kartu su Lietuvos krikščionimis demokratais (LKDP) sudarė koaliciją, o paskui, tapusi Lietuvos valstiečių liaudininkų partija (LVLP), valdė ir Lietuvos Respubliką.
Kas gi buvo toji eserų partija? Tai – narodninkų (liaudininkų) ir socializmo idėjų derinys. 1905 m. partijos programoje buvo numatyta panaikinti monarchiją ir Rusiją paskelbti federacine demokratine respublika, suteikiant jos gyventojams pilietines teises bei laisves, socializuojant žemę ir pan. Šios idėjos ir galėjo sudominti Krėvę. Lietuvai buvo pažangu tapti federacijos subjektu, turinčiu autonomijos teises, nes tada Rusijos imperijoje Lietuvos vardo nei geografine, nei politine prasme net nebuvo. Vadinasi, Krėvės dalyvavimas šios partijos veikloje jam teikė vilčių pamatyti atgimsiančią Lietuvą. Tai buvo pirmieji jo politinės veiklos žingsniai mąstant apie Lietuvos valstybę.
Grįžęs į Lietuvą, Krėvė savo politinę veiklą tęsė ne su eserams artima ir Lietuvos valdžioje buvusia Valstiečių liaudininkų partija, bet su tuo metu opozicijoje veikiančia Tautos pažangos partija (TPP) bei jos vadais: Antanu Smetona, Juozu Tumu-Vaižgantu ir Augustinu Voldemaru. Tautos pažangos partijos ideologas Smetona kartu su „Vilties“ redaktoriumi Vaižgantu, tęsdami Jono Basanavičiaus tradiciją, laikraštyje kėlė lietuvių tautos ir kultūros atgimimo, lietuvių teisių pripažinimo bažnyčioje, lietuvybės atgaivinimo Lietuvos pakraščiuose ir panašius klausimus. Per šešerius metus „Viltis“ sugebėjo atlikti ypač svarbų vaidmenį lietuvių visuomeniniame gyvenime. Per tą laiką išsikristalizavo politinės vidurio srovės, t. y. būsimųjų tautininkų ideologijos pagrindai. Kai kitos partijos, vykdydamos savo veiklą, ėmė skaldyti visuomenę socialiniu arba religiniu pagrindu (nors toks skaldymas beatsikuriančiai Lietuvai buvo ypač pavojingas), vienas iš svarbiausių Tautos pažangos partijos ir „Vilties“ tikslų tapo tautos vienybės idėjos ugdymas. Krėvė, sukūręs tokius didvyriškus personažus kaip Šarūną ir Skirgailą, turėjusius tikslą tarnauti Lietuvai, pats degė panašiomis idėjomis siekdamas atkurti vieningą, stiprią Lietuvą su Vilniaus miestu, Gardinu ir Klaipėda. Štai dramoje „Šarūnas“ Krėvė vaizduoja tautą, idiliškai gyvenusią mažomis gentimis ir turėjusią pralieti daug kraujo bei ašarų, kol jai pavyko sukurti vieningą ir didelę valstybę. O tragedijoje „Skirgaila“ Krėvė vaizduoja tautą, atsidūrusią pasaulėžiūrų kryžkelėje, kai senoji religija, kad ir kokia ji sava būtų, jau nebegali apsaugoti valstybės žūtbūtinėse grumtynėse.
Krėvės sukurti personažai ir idėjos visu dramatiškumu ėmė reikštis tikrovėje, kai 1920 m. spalį ir lapkritį vyko lenkų generolo Liucijano Želigovskio karių siautėjimai, pasibaigę pusės Lietuvos – pietryčių Lietuvos (t. y. Dzūkijos) su sostine Vilniumi – užgrobimu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (pagal Vakarų tradiciją labiau tiktų „Karalystės“ terminas) atkūrimo idėjos ir Dzūkijos susigrąžinimas tapo svarbiausia „Šarūno“ kūrėjo politine vizija. Matydamas sudėtingą Lietuvos situaciją, Krėvė jau 1920 m. rugpjūtį Tautos pažangos partijos laikraštyje „Tauta“ paskelbė politinę apybraižą „Bolševikai“, kurioje aprašė Rusijos bolševikų klastingus politinės veiklos būdus ir valdžios užgrobimą Baku mieste bei Azerbaidžane (2010 m. Azerbaidžane atspausdinta apybraiža rusų ir azerbaidžaniečių kalbomis sukėlė ypač didelį susidomėjimą).
1922 m. liepą Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) Centro valdybos pirmininku buvo išrinktas humanitaras Krėvė. Kodėl pusiau politinei visuomeninei ir karinei organizacijai ėmė vadovauti rašytojas, iki 1920 m. gyvenęs Azerbaidžane ir nedaug tesusidūręs su naujausiais įvykiais tėvynėje Lietuvoje? Jau 1921 m. rudenį rengtuose mitinguose ir to meto spaudoje Krėvė yra kritiškai atsiliepęs Lenkijos grobuoniškų veiksmų atžvilgiu. Akivaizdu, kad tai turėjo įtakos išrenkant jį Lietuvos šaulių sąjungos pirmininku. Krėvė žinojo, kad tarp visuomenės, kariuomenės ir šaulių sklinda nepasitenkinimas Kazio Griniaus vadovaujamos vyriausybės vykdoma nuolankia politika Lenkijos ir Antantės atžvilgiu. Verta atidžiau pažvelgti į to meto Lietuvos politikos vidaus ir geopolitinę situaciją. Ernestas Galvanauskas pasirodė esąs įžvalgus politikas patriotas. Vyriausybės vadovu jis tapo po Griniaus, nuolaidžiavusio Lenkijai ir Antantei. Lietuva pagal Pauliaus Hymanso (Belgijos užsienio reikalų ministro) projektą jau derėjosi su Lenkija ir palaipsniui artėjo į Lenkijos federaciją. Tik po opozicinės kritikos spaudoje, 1921 m. rudenį Kaune vykusių demonstracijų ir mitingų prieš tokią vyriausybės vykdomą politiką[2], Griniaus vyriausybė 1922 m. vasario 8 d. buvo priversta atsistatydinti. Naujasis ministras pirmininkas Galvanauskas, nutraukęs derybas su Lenkija, padavė ją į Hagos tarptautinį teismą už sutarčių laužymą ir Pietryčių Lietuvos su Vilniumi užgrobimą.
Vadovaujant Krėvei, Lietuvos šaulių sąjunga įgijo dar didesnį populiarumą. Tam turėjo įtakos ir Šaulių sąjungos dalyvavimas rengiant Klaipėdos sukilimą. Apie tai esu rašęs savo ankstesniuose straipsniuose[3], todėl šįkart paminėsiu tik kai kuriuos faktus, atskleidžiančius Krėvės charakterį. 1922 m. lapkričio 20 d. slapta vykusiame Vyriausybės posėdyje Klaipėdos sukilimo klausimu buvo nutarta: „Jei įvykiai iššauktų politinius nesusipratimus, Lietuvos valstybei pavojingus, iniciatoriai[4] […] gali būti suimti ir patraukti teismo atsakomybėn. […] Vyriausybė kol kas negali Šaulių sąjungai suteikti paramos nei ginklais, nei lėšomis.“[5] Šiame pasitarime Krašto apsaugos ministras Balys Sližys Krėvei atrėžė, kad jis „įsivaizduojąs esąs Šarūnas“ ir „ta jo sugalvota avantiūra tuo ir pasibaigs“[6]. Po tokių nutarimų ir pareiškimų, kitokio būdo žmogus būtų nuleidęs rankas ir toliau ramiai sėdėtų pirmininko kėdėje, juolab kad tai buvo tik visuomeninės pareigos. Vis dėlto Krėvė – „Šarūno“ ir „Skirgailos“ autorius – taip pasielgti nebūtų galėjęs, nes Lietuvos interesai jam rūpėjo labiau už asmeninį saugumą. Taigi Šaulių sąjungos pirmininkas, prisiėmęs visą atsakomybę, ėmėsi parengiamųjų veiksmų Klaipėdos išvadavimo žygiui surengti. Visų pirma Krėvei turėjo iškilti klausimas, iš kokių valstybių būtų galima tikėtis politinio palaikymo ir gauti ginklų. Atsižvelgus į susidariusią geopolitinę situaciją, buvo nuspręsta kreiptis į Santarvės valstybių nuskriaustą Vokietiją. Taigi Šaulių sąjungos pirmininkas ir dar du kapitonai slapta nuvyko į Berlyną vesti derybų su Vokietijos kariuomenės vadu. Krėvei lengvatinėmis sąlygomis, per privačias struktūras[7] pavyko gauti ginkluotę, slapta ją atsigabenti į Kauną ir apginkluoti šaulius bei savanorius. Klaipėdos kraštas, į kurį jau taikėsi ir Prancūzijos palaikoma Lenkija, 1923 m. sausio 15 d. buvo sėkmingai atgautas paimant jį iš prancūzų karinės administracijos.
Remdamasis Krėvės ir kitų Klaipėdos sukilimo dalyvių atsiminimais, taip pat archyviniais dokumentais siekiau atskleisti sąsajas tarp Šaulių sąjungos savarankiškai surengto sukilimo ir premjero Galvanausko slaptojo Klaipėdos išvadavimo plano, apie kurį nei šauliai, nei jų vadovybė nieko nenutuokė, kaip ir nežinojo apie Lietuvos kariuomenės štabo organizuotą Ypatingosios paskirties rinktinę. Vadinasi, Klaipėdos išvadavimo žygis buvo rengiamas iškart dviem lygmenimis: ypač slaptu vyriausybiniu ir visuomeniniu, t. y. Šaulių sąjungos iniciatyva. Iš anksto niekas negalėjo nuspėti šio žygio baigties. Nesėkmės atveju Lietuvos vyriausybė būtų galėjusi atremti Santarvės valstybių kaltinimus visą kaltę suversdama visuomeninei Šaulių sąjungos organizacijai ir tokiu būdu apsaugodama save nuo karą laimėjusių šalių pretenzijų. Tokia išvada darytina atsižvelgus į istorines to meto aplinkybes, įvertinus Galvanausko išmintingą taktiką ir įdėmiai įsiskaičius į Krėvės atsiminimus. Tuo ir pasireiškė premjero įžvalgus gudrumas, atnešęs sėkmę vaduojant Klaipėdą, o paskui ir vedant derybas su Santarvės šalimis.
Tai, ko nepadarė Vytautas Didysis iškart po Žalgirio mūšio, tai padarė Galvanauskas su Krėve praėjus penkiems šimtams metų. Šių vadovų diplomatinių ir organizacinių gebėjimų dėka, karių, šaulių ir savanorių pajėgoms pavyko susigrąžinti Klaipėdos kraštą. Krėvė liudija: „Teko mums, šauliams, prabilti savo žodį ir jėga pakreipti Klaipėdos likimą taip, kaip pridera Lietuvai, kaip teisybė reikalauja. Ir mūsų protėvių žemė grįžo prie savo motinos Lietuvos.“[8] O pasak šveicarų ir lietuvių kilmės amerikiečio profesoriaus Alfredo Eriko Seno, Klaipėdos išvadavimas prilygsta drąsiausiam Lietuvos politiniam žygiui[9].
Taigi galima teigti, kad Krėvė tapo Klaipėdos sukilimo organizatoriumi ne dėl asmeninių ambicijų, bet tik dėl Lietuvos valstybės interesų, nors ir gerai žinojo, kad, sukilimui nepasisekus, jis pats bus nuteistas. Vadinasi, tiek anksčiau, tiek ir dabar prolenkiški publicistai tebebando sumenkinti Krėvės nuopelnus Klaipėdos krašto susigrąžinimo įvykiuose arba juos išvis nutyli.
Po Klaipėdos sukilimo triumfo Krėvė, Smetona ir Voldemaras ėmė kurti analogišką planą, kaip galėtų susigrąžinti Lenkijos okupuotą Lietuvos sostinę Vilnių su Lydos, Gardino ir Suvalkų sritimis. Siekdamas šio tikslo, Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas tikėjosi gauti paramą iš Sovietų sąjungos, todėl kartu su Tautos pažangos partijos bendražygiais 1923–1924 m. vedė derybas su šios šalies ambasada Kaune. Juolab kad Klaipėdos įvykių metu kaimynė iš rytų paskelbė notą įspėdama Lenkiją, kad ši nesiimtų agresyvių veiksmų prieš Lietuvą, o savo kariuomenę buvo priartinusi prie Lenkijos sienos. Krėvė ir tautininkai netgi buvo pasiryžę užimti valdžią, kad Sovietų sąjungos palaikomi susigrąžintų sostinę Vilnių su visa teritorija, kuri 1920 m. liepos 12 d. sutartimi buvo pripažinta buvusios suverenės Rusijos. Krėvei rūpėjo jaunos atsikūrusios valstybės strateginiai interesai: Lietuva, atgavusi Lenkijos užgrobtas etnines lietuvių žemes, būtų tapusi nemaža valstybė. Vis dėlto šio sukilimo Krėvei, Smetonai ir Voldemarui įgyvendinti nepavyko. Sovietams buvo naudinga tarp Lietuvos ir Lenkijos palikti neišspręstą Vilniaus klausimą kaip konflikto židinį, per kurį jas abi galėtų valdyti. Keltinas klausimas, ar praeities įvykiai neatsikartoja dabartyje, kai aplink Vilnių ir vėl kurstomi nauji konfliktų židiniai?
Deja, kai kurie istorikai ir publicistai, aptardami Krėvės politinę veiklą, iškraipo faktus arba juos nutyli, akcentuodami tik priemones (palankius sovietams straipsnius, lankymąsi jų atstovybėje ir kt.), bet ne tikslus (Pietryčių Lietuvos, t. y. Dzūkijos, išvadavimą iš Lenkijos okupacijos ir kt.). Sakoma, kad labiau meluojama tada, kai paskelbiama ne visa tiesa, o tik jos dalis. Manytina, kad tie istorikai, kurie įžvelgia Krėvės asmenybės prieštaringumą jam būnant Lietuvos šaulių sąjungos pirmininku, veikiausiai tarnauja svetimai valstybei. Darytina išvada, kad tai prolenkiškų istorikų darbas: patriotiškai nusiteikusius asmenis, kalbėjusius ir veikusius prieš Lenkijos grobuonišką politiką, tikslinga menkinti apkaltinant juos palankiais ryšiais su Sovietų Rusija.
Krėvė, 1923–1925 m. aktyviai dalyvaudamas politinėje veikloje, skelbė Lietuvos šaulių sąjungos žurnale „Trimitas“ kritinius straipsnius apie Vyriausybės vykdomą politiką, taip pat patriotinius, skirtus parengti šaulius ir visuomenę galimam žygiui į Vilnių. „Trimite“ publikuoti straipsniai[10] išreiškė kitokį, nei oficialiosios valdžios, požiūrį apie Lietuvos užsienio politiką, ugdė demokratiškumą ir patriotiškumą visuomenėje. Jo vedamieji pasižymėjo emocionaliu patosu, aktyviu raginimu „remti savo valdžią sunkioje kovoje už Lietuvos nepriklausomybę ir duoti jai moralios paspirties atsisakyti nuo pražūtingo mums Antantės pasiūlymo“[11], t. y. Hymanso projekto. Kitais savo straipsniais Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas atskleidė lietuvių visuomenėje buvus prolenkiško nusiteikimo piliečių. Krėvė rašė: „Antinacionalinė jėga – mūsų kapitalistai, mūsų bankininkai, lietuviai ir žydai be skirtumo. Jų vienas dievaitis, kuriam pardavė savo sielą, yra pinigas. Apiplėšę visą Lietuvą, prisikrovę milijonus dolerių, jie jaučia, kad jiems ankšta Lietuvoje. […] Tokia sritimi galėtų būti Lenkija, jeigu prie jos prieiti – o prieiti į ją galima tik Lietuvos nepriklausomybę pardavus. […] Taigi jie ir stumia prie derybų su lenkais.“[12] Toliau Krėvė užsimena apie tai, kad dar yra silpno būdo lietuvių, kurie susidūrę su didžiųjų valstybių, tokių kaip Anglija ar Prancūzija, diplomatų raginimais „susitaikinti ramiu būdu su lenkais“ pasijunta silpnadvasiai. Pasak Lietuvos šaulių sąjungos pirmininko, tai įmanoma tik tuo atveju, jei lenkai pripažintų Lietuvos nepriklausomybę ir atsižadėtų Vilniaus visiems laikams. Antilenkiškumas, atsiradęs dėl Lenkijos agresyvios politikos ir Antantės valstybių kritika už jų beatodairišką pritarimą Lenkijos užmačioms, buvo pagrindinės Krėvės politinių straipsnių, skelbtų 1922–1924 m. „Trimite“, temos. Žinoma, Krėvė nepritarė Lietuvos vyriausybei, aklai pasitikinčiai Antantės valstybėmis, bet ragino politikos vairą nukreipti į Vokietiją ir Sovietų Rusiją, iš kurių būtų galima tikėtis realios pagalbos atgaunant Vilnių, nes „rusų pavojus – tik priešų gąsdinimas, o lenkų pavojus yra įvykęs ir realus“. Šios valstybės oficialiomis notomis išreiškė protestą Tautų sąjungai už pietryčių Lietuvos, t. y. Dzūkijos su sostine Vilniumi, pripažinimą Lenkijai. Taigi Krėvė savo veikla ir straipsniais nuosekliai gynė lietuvių tautos laisvę, keldamas aikštėn Lietuvos valstybei svarbius strateginius tikslus.
1924 m. Krėvė pasitraukė iš Lietuvos šaulių sąjungos pirmininko pareigų, bet ne iš politinės veiklos. Tų pačių metų rugpjūčio 17–19 d. Šiauliuose įvyko reorganizacinis Tautos pažangos partijos ir Ekonominės politinės žemdirbių sąjungos suvažiavimas, kurio metu buvo įkurta nauja politinė organizacija – Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS). Jos pirmininku buvo išrinktas profesorius Krėvė, o vicepirmininku – buvęs krašto apsaugos ministras Antanas Merkys. Istorikas Juozas Jakštas rašė: „Įsikūrusi Lietuvių tautininkų sąjunga galėjo didžiuotis išsirinkusi pirmuoju pirmininku rašytoją klasiką Vincą Krėvę-Mickevičių.“[13] Krėvės indėlis rengiant Tautininkų sąjungos programą yra akivaizdus. Štai pirmasis šios programos teiginys: „Tautininkų sąjungos tikslas – tautinė kultūra, ugdoma laisvoje nepriklausomoje, demokratiniais ir teisės pagrindais tvarkomoje Lietuvoje su Klaipėda, Vilniumi ir Gardinu.“[14] Šis teiginys tik patvirtina tai, kad Krėvė visada skatino aktyvią iniciatyvą ir pats nemėgo atsargios ginties ar prisitaikymo pozicijos. Buvęs Tautos pažangos partijos vadovas Smetona tapo garbės pirmininku, o Voldemaras visai nepateko į Centro valdybą. Šie faktai liudija, kad Krėvės populiarumas tautoje buvo taip išaugęs, kad pajėgė pralenkti buvusius Tautos pažangos partijos vadus.
Praėjus metams, 1925 m. birželio 29 d. vykusiame tautininkų suvažiavime, Krėvė užleido Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininko vietą Smetonai, pats pasilikdamas tik Centro valdybos nariu. Šie pasikeitimai aiškintini tuo, kad artėjo rinkimai, todėl vadovauti tautininkams labiau tiko Smetona – tautinių idėjų pradininkas, turintis didesnę patirtį tarppartinėje kovoje. Be abejo, tokiam Krėvės apsisprendimui turėjo įtakos ir tai, kad rašytojas profesoriavo Lietuvos universitete, o nuo 1925 m. pradėjo eiti ir dekano pareigas Humanitarinių mokslų fakultete. Fakulteto organizaciniai reikalai ir veikla akademinėje aplinkoje teikė Krėvei pilnatvę.
XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Vakarų bankininkų finansuotai Nacionalsocialistų partijai rinkimų keliu patekus į valdžią Vokietijoje ir jai ėmus vykdyti agresyvią politiką, geopolitinė situacija Europoje pasikeitė. Iki tol Vakarų viešosios nuomonės kritikuota Sovietų sąjungos vidaus tvarka ir užsienio politika įgavo vertintojų palankumą. Didžiosios Britanijos, taip pat Prancūzijos politikai ir intelektualai, ieškodami alternatyvos šiai augančiai agresijai Europoje, pozityvią jėgą įžvelgė Sovietų sąjungoje. Palankus Vakarų Europos žiniasklaidos požiūris, dažnos intelektualų (Džordžo Velso, Bernardo Šo, Romeno Rolano) viešnagės diktatoriaus Stalino valdose ir liaupsės (Lui Aragono, Anri Barbiuso, Polio Eliuaro) „Naujajai civilizacijai“[15] sujaukė daugelio protus. Vakarų visuomenės požiūris į komunizmo citadelę ėmė keistis.
Atsižvelgdamas į geopolitinę situaciją Lietuvoje ir į besikeičiančią padėtį Europoje, prezidentas Smetona 1934 m. užsienio reikalų ministru paskyrė Stasį Lozoraitį. Prezidentui sutikus, naujasis ministras ėmė vykdyti prolenkišką politiką ir nuolaidžiaudamas artėti prie Lenkijos. Abejotina, ar Lietuvai tokia kryptis buvo naudinga. Veikiau tai buvo galingų geopolitinių jėgų sumanymo vykdymas. Apie tai rašė ir ambasadorius Kazys Škirpa: „Lozoraičio suplanuota politikos linija buvo daugiau negu nelaiminga Lietuvai. […] Naujoji politikos kryptis, tarp kitko, buvo originali tuo, kad buvusį Lietuvos draugą[16], veiksmingai […] pagelbėjusį mums kovoje už Lietuvos valstybinę nepriklausomybę 1918–1920 m., taip pat padėjusį apsisaugoti nuo vėlesnių Lenkijos kėslų į mūsų kraštą, palaikė priešu, o tikrąjį priešą – Lenkiją – ne kartą privertusią mus griebtis ginklo ir sudėti daugybę aukų ginamosiose kautynėse, palaikė draugu, nepaisant net to, kad ji okupavo ir tebelaikė pagrobusi visą trečdalį Lietuvos teritorijos su pačia Lietuvos istorine sostine – Vilniumi.“[17]
Jau 1935–1938 m. prezidentas Smetona kartu su ministru pirmininku Juozu Tūbeliu privačiai ir viešai ėmė kelti klausimą, su kuria kaimyne reikėtų susieti valstybės ateitį, jei Lietuva prarastų nepriklausomybę. Pasak Smetonos adjutanto Vaclovo Šliogerio, prezidentas aiškiai pareiškė, kad lietuvių tautai „geresnė išeitis būtų atsidurti rusų, o ne lenkų ar vokiečių valdžioje. […] Mat jis laikė, kad viena, mes su rusais esame įpratę gyventi ir sugyventi, antra, būdami aukštesnės kultūros, mes daug lengviau atsispirtume nutautinimo pavojui.“[18] Lozoraičio paskyrimas užsienio reikalų ministru taip pat susijęs su Vakarų Europos viešosios nuomonės apie Sovietų sąjungą pasikeitimu. Jau 1934 m. Lietuvos žurnalistams buvo surengta pažintinė kelionė į Stalino komunistinę citadelę, o 1935 m. ministro Lozoraičio iniciatyva Sovietų sąjungoje apsilankė ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorių grupė, kurią itin palankiai priėmė Maskvoje, Leningrade (dab. Sankt Peterburge) ir Kijeve. Šių delegacijų nariai, turėdami tikslą pakeisti Lietuvos viešąją nuomonę apie komunistų valdomą šalį, grįžę ėmė liaupsinti sovietų tvarką. 1936 m. buvo suaktyvinta „Draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti“ veikla, kurią globojo ir finansavo Lietuvos Užsienio reikalų ministerija. Stebėtina, kad į kultūrinio bolševizmo propagandą Lietuvoje buvo žiūrima pro pirštus, o į Valstybės saugumo departamento pranešimus aukščiausi valstybės vadovai net nereagavo. Tam turėjo įtakos bendras Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos politikos pasikeitimas Sovietų sąjungos atžvilgiu, jų intelektualų panegirika komunizmui Vakarų spaudoje, taip pat permainos Lietuvos politikoje, ėmusios ryškėti iš aukščiausių valstybės vadovų diskusijų.
Tokia geopolitinė bei politinė situacija Lietuvoje veikė ir darkė lietuvių intelektualų protus – ėmė ryškėti ir aktyvėti prieštaringos ideologinės srovės. Nors Krėvė ir toliau išliko kritiškas Lenkijos politikos atžvilgiu, tačiau į Sovietų sąjungą ėmė žiūrėti palankiau. Krėvė įsitraukė į „Draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti“ veiklą ir kartu su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriais vyko į Sovietų sąjungą. Vis dėlto tvirtinti, kad Krėvė tapo kairiųjų idėjų šalininku, negalima. Nors dėl susidariusio politinio neapibrėžtumo Krėvė ir svyravo tarp įvairių Vakarų bei Lietuvos prezidento siūlomų politikos krypčių (pasak Smetonos, „geresnė išeitis būtų atsidurti rusų, o ne lenkų ar vokiečių valdžioje“[19]), tačiau jo tikslas buvo vienintelis – išsaugoti lietuvių tautos laisvę ir bent formalią Lietuvos nepriklausomybę, ypač 1940 m. birželį, kai prezidentas Smetona apleido šalį.
Apie Krėvės sprendimą 1940 m. įeiti į vadinamąją Liaudies vyriausybę jau anksčiau esu rašęs[20], todėl šįkart priminsiu tik kai kuriuos faktus.
Krėvės situaciją 1940 m. birželį įžvalgiai apibūdino iškiliausias lietuvių literatūros klasiko gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas profesorius Albertas Zalatorius: „Krėvė […] buvo gudriai įviliotas į vadinamąją Liaudies vyriausybę, kurią Maskva naudojo kaip priedangą Lietuvos sovietizacijos legalumo iliuzijai kurti.“[21] Specialiai iš Maskvos atsiųstam emisarui Vladimirui Dekanozovui buvo ypač paranku šalia savęs turėti keliolika autoritetingų, didžiausią tautos pasitikėjimą turinčių asmenų, kad visuomenė patikėtų Liaudies vyriausybe ir tuo, jog dar ne viskas prarasta. Krėvė ne iš karto sutiko eiti Užsienio reikalų ministro ir Ministro pirmininko pavaduotojo pareigas. Gavęs pasiūlymą, jis ėjo tartis su buvusiais ministrais Stasiu Šilingu, Ernestu Galvanausku ir Vaclovu Sidzikausku. Jie visi ragino eiti į naujai sudaromą Liaudies vyriausybę, o įsikarščiavęs Antanas Merkys išlydėjo Krėvę į marionetinę vyriausybę tokiais žodžiais: „– Tu neisi, kitas neis, tai kas gi eis pagaliau? Negi sutikti, kad vyriausybės priekyje atsistotų renegatas ir parsidavėlis Sniečkus, kaip bolševikai buvo mums pasiūlę…“[22] Patarus Šilingui, Krėvė iškėlė sąlygą, kad sutiks įeiti į Liaudies vyriausybę tik tuo atveju, jei finansų ministru bus paskirtas Galvanauskas. Krėvė vis dar tikėjosi, kad, Dekanozovui nesutikus įsileisti buvusios Smetonos vyriausybės ministro, jo paties kandidatūra taip pat atkris. Tačiau įvyko priešingai ir Maskvos emisaras finansų ministru paskyrė Galvanauską. Buvęs teisingumo ministras ir artimas Krėvės draugas Šilingas taip pat buvo atkaklus įkalbinėdamas savo bičiulį:
„– Aišku kaip diena, kad privalai priimti, – atrėžė man Šilingas. […]
– Vadinasi, patari man pasidaryti bolševikų „pastumdėliu“, kaip patsai išsitarei, ir gal nieko nepasiekęs pasiimti visą atsakomybę už jų veiksmus Lietuvoje, būti ateityje apkaltintam dėl bendradarbiavimo su jais ir, ko gero, netekti doro vardo…
– Kokią turi reikšmę vieno žmogaus vardas ar net gyvybė, kai yra reikalas gelbėti valstybę ir tautą! – net sušuko Šilingas. […] – Neužmiršk, kad sunkaus kryžiaus, kurį likimas nori užvelti ant tavo pečių, neturi teisės nusikratyti, – atsisveikindamas kalbėjo Šilingas. Jau duryse jis mane nutvėrė už kaklo, apkabino abiem rankom ir pabučiavo. – Tai mano tau palaiminimas į Golgotą kopti…“[23]
Patyrusio politiko Galvanausko ir profesoriaus Krėvės sutikimas įeiti į Liaudies vyriausybę leidžia daryti prielaidą, kad jau tada buvo suvokiama, jog tarp komunistinės Sovietų sąjungos ir nacistinės Vokietijos netrukus prasidės karas ir galbūt bent formaliai pavyks išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę. Turėdami šį tikslą, Galvanauskas kartu su Krėve ir įėjo į Liaudies vyriausybę. Deja, Sovietų emisaro užmačia – sudaryti Liaudies vyriausybę, kuri atliktų Lietuvos sovietizacijos legalumo iliuzijos vaidmenį – buvo įgyvendinta, o atlikus rinkimų į Seimą farsą, Lietuva buvo inkorporuota į Sovietų sąjungą. Būtina pabrėžti, kad Krėvė nevyko į Maskvą su Kominterno Lietuvos skyriaus vado Antano Sniečkaus delegacija parvežti „Stalino saulės“ ir niekada nešlovino sovietų vado, o prasidėjus komunistų ir nacių karui, liko profesoriauti Vilniaus universitete.
Sovietų sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, komunistinė Lietuvos vyriausybė, vadovaujama Mečislovo Gedvilo, atėmė iš Krėvės akademiko vardą ir paskelbė jį „Tėvynės [t. y. Sovietų sąjungos] išdaviku“ [24], nors profesorius tuo metu jau gyveno karo pabėgėlių stovykloje Austrijoje. Sovietų okupuotoje Lietuvoje lietuvių literatūros klasiko knygos buvo uždraustos ir išbrauktos iš švietimo programų beveik iki 1960 m. Taip komunistai atsilygino profesoriui Krėvei. Jei Krėvė būtų pasilikęs Lietuvoje, geriausiu atveju jam būtų grėsęs Vorkutos lageris arba būtų buvęs sušaudytas.
Prezidento Smetonos dukra Marytė Smetonaitė-Valušienė straipsnyje „Išklausykite ir antrosios pusės“ (šį straipsnį autorė parašė kaip atkirtį tautininkų dešiniojo sparno politikams ir žurnalistams, puldinėjusiems rašytoją JAV spaudoje) teigė: „Aš esu linkusi tikėti, kad motyvai, kuriais prof. Krėvė vadovavosi priimdamas Dekanozovo pasiūlymą, buvo patriotiniai.“[25] O juk Krėvės santykiai su Smetonos šeima buvo jau seniai pašliję, ypač po 1938 m. priimto gėdingo Lenkijos ultimatumo, kai Lietuvos sostinės Vilniaus klausimas buvo nutylėtas diplomatinių santykių užmezgimo sutartyje. Krėvė labai prieštaravo tokiai prezidento Smetonos politikai.
Ne
karjeros daryti ėjo Krėvė į Liaudies vyriausybę, o tik vedamas noro gelbėti
Lietuvą. Gelbėti tai, ką dar buvo galima išgelbėti. Tragišku Lietuvai ir
Europai metu tokiais motyvais vadovavosi daugelis dorų inteligentų.
[1] Iš Vinco Krėvės laiško poetui Jonui Aisčiui, 1948, JAV.
[2] 19 21 m. spalio 21 d. mitinge kalbėjo ir Krėvė. Žr. Vladas Turčinavičius, „Krėvė, politikai ir milžinų dvasia“, Nemunas, 2006 09 14, Nr. 31, p. 2.
[3] Vladas Turčinavičius, „Išlieka tik kovojanti valia“, Lietuvos aidas, 2003 03 18, Nr. 63, p. 12. „Drąsiausias Lietuvos politinis ir karinis žygis“, Kultūros barai, 2008, Nr. 10, p. 16–21. „Apie istorikų tiesos monopolį“, Kultūros barai, 2009, Nr. 5, p. 30–33.
[4] T. y. Lietuvos šaulių sąjungos vadovybė: pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius ir štabo viršininkas Pranas Klimaitis.
[5] Vincas Krėvė, Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Vilnius: Mintis, 1992, 100.
[6] Ten pat, 100.
[7] Vokietijai buvo uždrausta prekiauti ginklais, todėl archyvuose dokumentų apie tai ir neaptikta.
[8] Vytautas Kažukauskas, „Sausio pūga neužpustė laisvės žygio“, Lietuvos rytas, 1993 m. sausio 12 d., Nr. 6, p. 11.
[9] Alfred Erich Senn, „The Great Powers“, Lithuania and the Vilna question 1920–1928, Leiden, 1966, 108.
[10] Vincas Krėvė, „Kuriuo keliu?“; „Tėvynė pavojuje!“; „Gelbėkim savo tėvynę!“, Trimitas, Nr. 173, Nr. 175–176.
[11] Vincas Krėvė, „Pripažinimo kaina“, Trimitas, 1922 m. rugpjūčio 19 d.
[12] Vincas Krėvė, „Vilniaus klausimu“, LLTI RS, F. 1-396, L. 1.
[13] Juozas Jakštas, „Tautos pažangos partijos – lietuvių tautininkų sąjungos istorijos bruožai 1916–1940“, Lietuvių tauta. Lithuanian Nation, t. 2, Vilnius: Lietuvos mokslas, 1998, 143.
[14] Ten pat, 139.
[15] Sidney and Beatrice Webb, Soviet Communism: A New Civilization?, London, 1935.
[16] Turima omeny Vokietija.
[17] Kazys Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos (1938–1940). Atsiminimai ir dokumentai, Chikago – Vilnius: Lietuvos kronika, 1996, 27.
[18] Vaclovas Šliogeris, „A. Smetona ir Lietuvos užsienio politika 1934–1938 m.“, Lietuvių tauta. Lithuanian Nation, t. 2, Vilnius: Lietuvos mokslas, 1998, 335.
[19] Ten pat, 335.
[20] Vladas Turčinavičius, „Gerbkime praeitį, dirbkime ateičiai“, www.alkas.lt, 2012.
[21] Vincas Krėvė, Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Vilnius: Mintis, 1992, 5.
[22] Ten pat, 45.
[23] Ten pat, 47–48.
[24] 1946 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 31A.
[25] Marytė Smetonaitė-Valušienė, „Išklausykite ir antrosios pusės“, Vienybė, 1951, Nr. 4.
