Gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonių kaime netoli Merkinės.
1908 m. filosofijos daktaro laipsniu baigė Lvovo universitetą (Austrija).
1911 m. veikliai prisidėjo prie Baku liaudies universiteto steigimo, kelerius metus ten skaitė paskaitas iš literatūros, kalbotyros ir religijos istorijos.
1913 m. Kijevo universitete gavo lyginamosios kalbotyros magistro laipsnį už disertaciją apie Budos ir Pratjekabudos vardų kilmę.
1917-1918 m. buvo Baku miesto tarybos narys. 1919 m. paskirtas Lietuvos konsulu Azerbaidžane.
1920 m. su šeima sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Įsteigė ir iki 1923 m. redagavo literatūrinį „Skaitymų“ žurnalą.
1922 m. paskirtas Lietuvos universiteto ordinariniu profesoriumi, o 1925 m. išrinktas Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, kuriuo dirbo iki 1937 m.
1922 m. išrinktas karinės-patriotinės organizacijos – Lietuvos Šaulių sąjungos pirmininku, vadovavo dvi kadencijas iki 1924 metų. Buvo Klaipėdos sukilimo idėjos plėtotojas ir drąsus sukilimo organizatorius, vedęs derybas Berlyne su Vokietijos kariuomenės vadu generolu fon Sektu dėl ginklų ir šaudmenų įsigijimo. Jo dėka Šaulių sąjungos savanoriai buvo aprūpinti ginklais ir šauniai organizuoti 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdą išvadavo.
1924 m. rugpjūčio 17-19 d. reorganizaciniame Tautos pažangos partijos suvažiavime buvo įkurta Tautininkų sąjunga, kurios pirmininku išrinktas V.Krėvė. Jis buvo Tautininkų sąjungos programos vienas iš kūrėjų. V. Krėvės iniciatyva įsteigtas žurnalas „Lietuvis“.
1924 m. Tautos teatre pastatytos dramos „Šarūnas“ (rež. A.Sutkus) ir „Skirgaila“ (rež. B. Dauguvietis).
1929 m. Valstybės teatre pastatyta misterija „Likimo keliai“ ir „Šarūnas“ (rež. A.Oleka-Žilinskas)
1931 m. Valstybės teatro gastrolinis „Šarūno“ spektaklis Rygoje, o Valstybės teatre drama „Žentas“ (rež. B.Dauguvietis).
1938 m. Latvijos universitetas suteikė V. Krėvei Garbės daktaro vardą.
1940 m. Po Sovietų Sąjungos ultimatumo, Sovietų atstovui vadovaujant sudarytoje „Liaudies“ vyriausybėje būdamas ministro pirmininko pirmuoju pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru V. Krėvė stengėsi ginti Lietuvos suverenumą. Po derybų liepos 1-os naktį su Sovietų komisaru V. Molotovu, patyręs, kad Lietuvos nepriklausomybės neišsaugos, grįžęs į Kauną, atsistatydino iš marionetinės vyriausybės.
1940 m. Vilniaus universiteto profesorius, Lituanistikos instituto direktorius.
1941 m. Mokslų akademijos Statuto kūrėjas ir Akademijos organizatorius, išrinktas pirmuoju Lietuvos Mokslų akademijos prezidentu.
1944 m. Vengdamas pakartotinės bolševikų okupacijos pasitraukė iš Lietuvos ir apsigyveno Austrijoje. Gyveno Glasenbache, įkūrė lietuvių gimnaziją ir buvo jos direktorius.
1946 m. antros Sovietų okupacijos komunistinė valdžia V. Krėvei jau gyvenant Austrijoje pašalino profesorių iš Mokslų akademijos tikrųjų narių ir paskelbė jį „Tėvynės išdaviku“. Tik 1988 10 24 Mokslų akademijos prezidiumas sugrąžino jam akademiko vardą.
1947 m. Persikėlė iš Austrijos į JAV, Filadelfiją. Pensilvanijos universitetas suteikė slavų kalbų ir literatūros profesoriaus vietą.
Vincas Krėvė mirė 1954 m. liepos 7 d. Marple Township, netoli Filadelfijos. 1992 m. spalio 19 d. perlaidotas gimtųjų Subartonių kapinėse netoli Merkinės.
