Vincas Krėvė, Dalia Sruogaitė ir Balys Sruoga kelionėje į Vilnių 1939 m. liepos mėn. V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus fotografija.
Albertas Zalatorius. Rašytojo politiniai memuarai
Vinco Krėvės memuarų skaitytoją iš karto norėčiau įspėti, kad knygoje jis neras vientiso pasakojimo, sukurto pagal išankstinį planą ir idėją. Tai įvairiu laiku ir įvairiom progom rašyti dalykai, vieni baigti, kiti tik epizodai ar fragmentai, kuriuos autorius, matyt, tikėjosi ateityje išplėtoti, sujungti ir sudaryti nuoseklesnį veikalą. Apie tokį veikalą jis senatvėje pasvajodavo. Laiškuose net yra užsiminęs, kad rašo memuarus, apimančius laikotarpį nuo Lenkijos ultimatumo iki pasitraukimo iš Lietuvos. Bet šio užsimojimo neištesėjo: trūko ir laiko, ir jėgų. Buvo, be abejonės, ir kitokių priežasčių. (Vincas Krėvė „Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė“, Vilnius, Mintis, 1992 m.)
[Kelionė į Vilnių (*1)]
Pasibaigus universitete darbui, vieną gražų vakarą atėjo pas mane profesorius Sruoga.
– Kaip manai, ar bus patogu, nepapeiks mane žmonės, jei aš nuvažiuočiau Lenkijon?
– Esi laikomas enfant terrible (*2), ko turi rūpintis, kaip pažiūrės į tai tavo vadinamieji „žmonės“. Turi noro – važiuok.
– Ne tiek aš, kiek žmona ir duktė. Žmona nori aplankyti gimines, nuo kurių jau tiek metų buvo atskirta, dukteriai gi įdomu naujų kraštų pamatyti. Sruoga dar svyravo, bet kai sužinojo, kad oficialiai važiuoja Lenkijon mūsų žurnalistai, su Liudu Gira ir Faustu Kirša priešakyje, nutarė neatidėlioti ir pasiūlė važiuoti ir man, nes jo automobiliu galima važiuoti keturiems. Važiuos jis, žmona ir duktė.
Pasikalbėjęs su žmona, sutikau. Labai norėjosi ir jai važiuoti, bet vietos nebuvo automobily. Kai nuėjome pasais pasirūpinti, sutikom Girą, kuris buvo pasidaręs aršiu lenkų draugu ir vos nesusipešė su Sruoga.
Patariau jam palikti Girą ramybėje, nes tai žmogus, kuris tris kartus į dieną keičia savo pažiūras ir nusistatymą, dažniausiai sulig tuo, kas šiuo momentu jam naudingiau.
Gavome vizas. Norėjome važiuoti Vilniun per Širvintas, kur kelias žymiai geresnis, bet lenkų atstovybė nesutiko duoti leidimo, kad keliu važiuotume, o leido tik per Vievį.
Ant demarkacijos linijos (Zawiasy (*3)), kurią lenkai laiko siena, muitinėje sėdėjo du valdininkai – vienas senas, kitas jauniklis. Senesnis valdininkas atliko formalumus ir davė leidimą toliau važiuoti, bet kaip tik tuo metu atvykęs jauniklis padarė nuodugnią kratą. Matyti, kad senesnis valdininkas pasijuto nemaloniai dėl tos kratos, jam buvo gėda, kad taip apžiūri daiktus profesorių, lyg jie būtų šmugelninkai (spekuliantai), ir net vėliau mūsų atsiprašė.
Sruoga neiškentė ir išsikoliojo (išsikeikė), vos galėjau jį nuraminti.
Teko toliau važiuoti daugiausia šuntakiais, nes lenkai tiesė kelią į Vievį, platų, gerai asfaltuotą plentą, bet daugelyje vietų juo pravažiuoti dar nebuvo galima. Važiuodami kalbėjomės, kam teks tuo keliu žygiuoti: ar mūsų kareiviams Vilniun, ar lenkams į Kauną, kaip jie tikėjosi. Likimas parodė, kad lenkams neteko juo pasinaudoti.
Sruoga, pervažiavus demarkacijos liniją, pareiškė, kad Vilnijoje jis lenkiškai su nieku nekalbės, nes tai Lietuva ir su juo turi kalbėti lietuviškai. Savo žodį jis tikrai išlaikė ir lenkiškai prabilo tik pravažiavus Sokólką (už Gardino), kur sutartyje 1920 metų (*4) su rusais buvo numatyta Lietuvos siena. Vilniuje ir krautuvėse, ir restoranuose visur galėjome susikalbėti lietuviškai.
Įdomus buvo apsireiškimas Šv. Jurgio viešbučio restorane. Sėdėjome ir kalbėjomės lietuviškai. Patarnautojas, kuris mums tiekė valgius, irgi prabilo lietuviškai į mus ir ėmė domėtis, kaip ten gyvena Lietuvoje, kokie ten uždarbiai. Juk čia kalba žmonės, kad ten, Kauno Lietuvoje, tikra Amerika. Ėmėm jam pasakoti, savaime suprantama, atvaizduodami gyvenimą Lietuvoje geriausiomis spalvomis. Aplinkui mus tuojau susirinko visi restorano kelneriai, taip kad kiti svečiai liko neaptarnaujami. Visi kelneriai gražiausiai kalbėjo lietuviškai ir rodė didžiausią susidomėjimą mūsų pasakojimais. Kiekvienas jų norėjo sužinoti, kas jam įdomu.
– Kaip matau, visi kalbate lietuviškai, – pasiteiravo Sruoga. – Ar tik ne iš anos pusės demarkacijos linijos esate?
Tik vienas, pasirodė, esąs iš Kauno Lietuvos, kaip čia sako. Visi kiti buvo vietiniai.
– Mes, vietiniai, visi lietuviškai mokame. Tik iš Lenkijos ar Galicijos atvykę nemoka lietuviškai kalbėti, bet tai vien tik valdininkai, – paaiškino mums vienas.
Kitas panašus atsitikimas su manim įvyko tą patį vakarą. Vakarieniavome drauge su keliais Vilniaus gyventojais, lietuviais ir lietuvaitėmis. Kai išėjome iš restorano „Pod bukietem“, lijo, ir aš vežiku nuvežiau vieną panelę namo, kuri gyveno Užupy. Važiuodami kalbėjomės lietuviškai. Staiga atsigręžia vežikas ir pradeda mums kalbėti.
– Štai vieni antrus suprantame, tos pačios katalikų tikybos esame, toje pačioje žemėje gyvename, – ir ko mes riejamės, kodėl neapkenčiame vieni antrų? Aš visai nesuprantu. Susitaikytume ir gyventume drauge, kaip senovėje.
– Ne mes gi kalti, jei lenkai užgrobė Vilnių ir laiko jį savo miestu.
– Ką lenkai? Miestas nei jūsų, nei lenkų, bet mūsų, kurie čia gimėm ir augom. Susitaikytute su mumis, ir mes patys nusikratytum lenkų. Dėl jų čia žmogus jokios vietelės gauti negali, jokio uždarbio nėra… Kalba nukrypo greitai į ekonominius gyvenimo klausimus. Patyriau, kad lenkų valdymu nėra liaudis patenkinta, ypač dėl didelio apkrovimo mokesčiais.
– Kokis čia gyvenimas, – skundėsi vežikas. – Kur žmogus pasisuksi, ten mokėk. Už linges mokėk, už ratus mokėk, už vežimą mokėk. Lupa ir lupa kiekvienam žingsny, ir dar tokie nemandagūs valdininkai, ypač galicijušai (taip čia vadina iš Galicijos kilusius lenkus). Kai koki velniai, o ne žmonės. Tu su juo ir nesusikalbėsi, nors abu lenkiškai kalbame. Tik koliotis (keiktis) tai moka nežmoniškai. O išdidūs, o nemandagūs. Rusų valdininkai tokie nebuvo. Sunku pas mus; o Kauno Lietuvoje, kalba žmonės, tikra Amerika.
– Tai važiuok Lietuvon, ko sėdi, jei čia negera.
– Kaip važiuosi, kad čia gimiau ir augau, čia namuką turiu, čia tėvai palaidoti. Vėlgi šeima… Kas mane leis Kauno Lietuvon?..
_______________________________________________________________________
*(1) I [Kelionė į Vilnių]. Tekstas iš Vandos Sruogienės parengtos knygos „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“ (Čikaga, 1974. P. 428–432). Tekstą tai knygai parengė K. Ostrauskas, kuris pratarmėje nurodė: „Šį fragmentą Krėvė parašęs dar prieš atvykdamas į JAV. Tai įrodo užrašų knygelė, kurioje šie įspūdžiai įrašyti. Pasirodo, tą knygelę Krėvė buvo pametęs Funkkaserne stovykloje Münchene, emigruodamas į JAV. Kaip matyti iš 1947.XII.15 laiško, įdėto į knygelę, ją surado toje stovykloje 1947 m. kovo mėn. Step. Karvelis ir, atvykęs į JAV, kartu su tuo laišku persiuntė Krėvei, tuo metu jau irgi gyvenusiam JAV, Filadelfijoje“ (p. 427).
*(2) Nutrūktgalvis, nenuorama (pranc.).
*(3) Lietuviškai Lazdėnai – kaimas ir geležinkelio stotis tarp Vievio ir Lentvario.
*(4) Turima galvoje 1920.VII.12 Lietuvos – Sovietų Sąjungos sutartis.
