Faktas nr. 1
Vinco Krėvės artimiausias bičiulis ir sielos draugas buvo rašytojas Balys Sruoga. Abu profesoriavo Vilniaus universitete, kartu grįždavo iš paskaitų, o pakeliui dažnai užsukdavo į Rudnickio kavinę. Vincas Krėvė buvo išskirtinai žemo ūgio, o Balys Sruoga pasižymėjo aukštu stotu, dėl ko abu sulaukdavo nemažai dėmesio ir nepiktų pašaipų.
Pastatas Lenino pr. 1/1 (Gedimino pr. 1.), 1979 m. Čia veikė kavinė „Pas Rudnickį“ (vėliau – „Literatų svetainė“). Vilniaus Apskrities Archyvo fotografija
Iš Rapolo Mackonio atsiminimų „Vincas Mažasis ir Balys Didysis“ („Balys Didysis. Atsiminimai apie Balį Sruogą“, sud. Reda Pabarčienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997., p. 267-269):
„1939-ųjų rudenį Vilniui pasibaigė dvidešimt metų trukusi naktis. Jam buvo grąžintos sostinės teisės. Pertvarkant universitetą, vis daugiau atsirasdavo studentų ir profesorių. Pirmas profesorius, su kuriuo susipažinau, buvo Balys Sruoga. Ne kur kitur, o populiarioje anuomet Rudnickio kavinėje, kurioje daugelį metų kasdien susitikdavo įvairių meno šakų atstovai, daugiausia žurnalistai. Sruogos kūrybos beveik nieko nebuvau skaitęs, bet vis dėlto nenuobodžiavome. Sruoga pasakojo Kauno naujienas, aš atsimokėjau pasakodamas apie Vilnių.
Vieną pavakarį į kavinę įsirito neaukšto ūgio žmogysta. Pamatęs mus, iš tolo nusišypsojo ir priėjęs pasisveikino.
– Ar pažįsti šitą žmogelį? – kreipėsi į mane Sruoga.
– Koks aš tau, Baly, žmogelis? – užprotestavo nepažįstamasis.
– Tegu vilnietis pasižiūri į tave ir į mane ir tegu pasako, kuris iš mūsų yra žmogus, kuris žmogelis, – aiškiai šaipėsi Sruoga. – Mes abu esame kaip Patas ir Patašonas.
– Vadinasi, tu nori būti Patas, o mane laikai Patašonu?
– Tu pasakei, – vėl puse burnos šyptelėjo Sruoga.
– Kalbi Evangelijos žodžiais, – prikišo nepažįstamasis.
– Ir tu, Krėve, ir aš, abu esame bedieviai ir, jokios nuodėmės nebijodami, galime kalbėti Evangelijos žodžiais.
Tik dabar man paaiškėjo, kad nepažįstamasis yra Krėvė, apie kurį prieš dvidešimt metų man pasakojo merkinietis.
– Šitokadis, kaip pas jus Vilniuje geriama kava? – paklausė Krėvė. – Girdėjau, čia madinga „pulčarna“ (pusė juodos). Pas Konradą mes gėrėme iš puodelių.
– Kaune gėrėm iš puodelių, Vilniuj gersim iš stiklinių, – įterpė Sruoga. – Aš jau pripratau. Nesipurtyk ir tu. Gal mažiau bliuznysi.
– Nuraus tau Balčikonis čiupryną, – pastebėjo Krėvė. – Kalbėk kaip pridera.
– Kaip?
– Ne bliuznyti, o blevyzgoti, – pataisė Krėvė. – Be to, dar nežinia, katras mūsų daugiau blevyzgoja.
– Paklauskime vilnietį, – nutraukė Sruoga. – Tegul jis išsprendžia.
– Ką jūs, ponai profesoriai! – gyniausi. – Aš joks arbitras.
– Byla ilgai neužtruks, – šaipėsi Sruoga. – Pavyzdžiui, kas iš mūsų surinko ir išleido visos Lietuvos bernų blevyzgas? Sruoga ar Krėvė? Ką per pamokslus kunigai keikė? Sruogą ar Krėvę? Sruogos knygų nuo vaikų niekas neslepia, o Krėvės „Patarles“ devyniomis spynomis rakina. Gal sakysi, ne?
– Su jūsų, ponas profesoriau, „Patarlėmis“ ir pas mus buvo juoko, – įsikišau į nekaltą Sruogos šaipymąsi.
– Šitokadis, įdomu, – pagyvėjo Krėvė. – Apie tai nieko negirdėjau. Prašau papasakoti.
– Prieš porą metų, – pradėjau, – mūsų gimnazijos direktorius nupirko „Patarles“ mokinių knygynui.
– Be kapeliono žinios? – nutraukė Sruoga.
– Baly, netrukdyk, – ramino Krėvė. – Tegu, šitokadis, žmogus papasakoja. Įdomu.
– Mūsų direktorius buvo įsitikinęs, kad knygose surinkta nekalta tautosakos medžiaga. Atsinešęs į mokytojų kambarį knygas, pasisakė nupirkęs mokinių knygynui naujus Krėvės raštus. Pirmoji susidomėjo matematikos mokytoja Marija Čenytė. Mat ji kaip ir aš yra dzūkė. Atsivertusi knygą pradėjo skaityti. Po poros minučių sušuko: „O Jėzus! Kas gi čia?!“
Prišoko direktorius Šikšnys.
– Ponas direktoriau! Kažkas baisaus!
Direktorius įkibo skaityti.
– Ką? – akis įbedusi, klausia Čenytė.
– Teisingai, panele Čenyte, – užvoždamas knygą, pareiškė direktorius. – Tokia lektūra ne mano mokiniams.
– Ir kuo visa tai baigėsi? – paklausė Sruoga.
– Visus tomus direktorius paėmė savo žinion ir netgi mokytojams nedavė skaityti, – atsakiau.
Krėvė pradėjo kvatotis, o Sruoga vėl sako:
– Klausimas aiškus. Blevyzgų pirmenybė priklauso tau. Jei nori gauti nuodėmių atleidimą, užsakyk dar po vieną „pulčarnos“. Kitaip degsi juodesnėje dervoje negu kava. Taip, Krėve, taip. Pragaro neišvengsi.
– Jei kitaip, šitokadis, išsipirkti negalima, pamėginsime išgerti dar po „pulčarną“. O gal po čielą čarną?
– Nebūk pasiutęs! – atsakė Sruoga. – Čiagi poniškas pasaulis. Pamatę geriančius iš pilnų stiklinių, pirštais rodys. Tu kaip sau nori, o aš kaip pusbajoris negaliu kompromituotis.
– Iš tavęs, Baly, bajoras, kaip, šitokadis, iš… kulka, – atsikirto Krėvė.“
<…>
Faktas nr. 2
Poetas Sigitas Geda kosminį Vinco Krėvės kūrybos platumą išreiškė eilėmis:
EPITAFIJA ACTEKŲ RAŠMENIMIS
Krėvė
mažytis
dangaus
ir žemės
sūnus
lenkų
jotvingių
rusų
Zaratustros
Jehovos
ir Pratjekabudos
kareivis
<…>
