Vincas Krėvė-Mickevičius
Nepamenu, ar praslinko po šio bandymo viena diena, kai staiga buvau pakviestas pas p. Paleckį. Kai pas jį nuvykau, Paleckis man pranešė, kad pas jį buvo apsilankęs p. Dekanozovas, kuris kol kas tik žodžiu pareiškė Tarybinės vyriausybės reikalavimą, kad Lietuvos teritorijoje rusų rublis būtų leistas apyvarton lygiai su litu. Tą savo reikalavimą Tarybinė vyriausybė visai teisingai pamatuoja, kad rusų įgulų karininkai, neturėdami litų, dabar negali apsirūpinti vietoje būtiniausiais reikmenimis. Jis, Paleckis, kaipo einąs Lietuvos Prezidento pareigas, reikalauja, kad Lietuvos Ministerių Taryba tuojau padarytų atitinkamą nutarimą.
Aš jam griežtai pareiškiau tokiu pat būdu, kad aš niekuomet, kol eisiu ministerio pirmininko pareigas, šio klausimo į Lietuvos Ministerių Tarybą neįnešiu ir panašaus nutarimo priimti neleisiu, nes tai pagimdytų didžiausią sumišimą ir tuos rublius prisieitų prievarta pirkliams brukti. Galėtume dar juos keisti, jei Tarybinės Sąjungos vyriausybė sutiktų juos išpirkti tuo pačiu kursu, kuriuo jie būtų dabar keičiami. Šiandien rusų rublis yra bevertis popieriukas, nes jo Tarybinė vyriausybė neįsileidžia atgal ir už jį nieku neatsako, kai jis pakliūna užsienin. Išeitų, kad už beverčius popieriukus turėtume tiekti bolševikams savo prekes ir gaminius.
– Tamista, p. ministeri, juk gerai žinai, kad anksčiau ar vėliau rublis taps vienintelis pinigas, kuris bus vartojamas apyvartoje Lietuvoje, – sušuko Paleckis.
– Kaip matau, tamista, p. Palecki, esi ne tiek Lietuvos Prezidento einąs pareigas, kiek Tarybinės Sąjungos vyriausybės padėjėjas greičiau sutrypti Lietuvą. Bet ar net tamista gali užtikrinti, kad neatsiras įvykiai, nepriklausomai nei nuo mūsų, nei nuo Maskvos vyriausybės, kurie nieku gali paversti visus sumanymus?.. Po ilgų ir gana šiurkščių ginčų sutikome abu, kad šiuo reikalu būtų atsiklausta finansų ministerio nuomonė.
Buvo pakviestas p. E. Galvanauskas, kuris tvirtai palaikė mano nuomonę. Be to, jis manė, kad iš šios padėties galima būtų surasti tokią išeitį, kuri turėtų patenkinti rusus. Šiuo metu Lietuvos finansinė padėtis tokia gera, jog mes lengvai galėtume suteikti rusams keliolikos milijonų paskolą litais, kad jų vyriausybė galėtų savo karininkams dalį algos sumokėti litais. Tokiu būdu atkristų motyvai, kuriais Maskvos vyriausybės reikalavimas pagrįstas. Ponas Paleckis nesurado argumentų tam pasiūlymui atmesti, tik ėmė isteriškai rėkti:
– Aš nesutinku, aš nesutinku!.. Aš reikalauju, kad mano parėdymas būtų vykdomas!.. Tamistos norite ir sau, ir visam kraštui užnerti kilpą ant kaklo…
– Nerėk tamista, – sudraudė jį E. Galvanauskas. – Tuoj subėgs čia visi tarnautojai, pamanę, kad mes tamistą smaugiame…
– Aš pasiūlysiu tamistai, p. Palecki, kitą išeitį: mudu galime tuojau atsistatydinti ir palikti jums laisvas rankas pasielgti kaip tinkamas.
Paleckis sumišo: matyti, neturėjo šiuo atveju tinkamų direktyvų… Grįžęs iš Prezidentūros, suradau mane belaukiantį p. Pozdniakovą su atitinkamu oficialiu raštu. Paskaitęs jį Pozdniakovo akivaizdoje, pareiškiau, kad šiuo reikalu jau tarėmės Prezidentūroje ir priėjome išvados, kad šio Tarybinės Sąjungos vyriausybės reikalavimo nieku būdu negalim patenkinti tiek ekonominiais, tiek praktiniais sumetimais. Viena tik galėtum padaryti, kad palengvintum jo vyriausybei – tai pasiūlyti paskolą litais, kad jais Tarybinė vyriausybė galėtų sumokėti įgulų karininkams dalį jų algų ir tuo būdu aprūpintų juos galimybe įsigyti mūsų krautuvėse reikalingų jiems reikmenų.
– Ir p. Paleckis pritarė? – paklausė, matyti, to nesitikėjęs Pozdniakovas.
– Ponas Paleckis juk supranta krašto nuotaiką ir supranta, kad šiandien jūsų rublį Lietuvos piliečiams galima būtų įbrukti tik prievarta, – atsakiau jam.
– Bijau, kad mano vyriausybė tuo nebus patenkinta, – pareiškia p. Pozdniakovas. – Ji tikėjosi, kad esate jai draugiškai nusiteikę ir mūsų bendradarbiavimas su jumis bus sklandus ir darnus.
– Tamista juk turėjote progos patirti, kad mes irgi to norime ir patenkiname visus jūsų reikalavimus, kuriuos tik galim, net tokius, kuriuos nepatenkinti turėtume teisės. Ar mes nemaitinam jūsų kariuomenės ir netiekiame, ko tik pareikalauja jūsų kariška vadovybė, nors tuo atveju jokio susitarimo nebuvo padaryta?..
– Taip, bet kiekvienam žingsnyje paskutiniu metu rodote nepasitikėjimą mumis, kaip buvę Smetonos fašistiniai ministeriai… Bijau, kad mūsų vyriausybė nepadarytų iš to atitinkamų išvadų…
– Mums būtų nemalonu ir skaudu, jei tamistos, pone atstove, vyriausybė susidarytų apie mus tokią nuomonę, – atsakiau jam. – Mes esame tikrai draugiškai nusiteikę jūsų valstybės ir vyriausybės atžvilgiu: jei atsisakome, kaip šiuo atžvilgiu, patenkinti jūsų vyriausybės reikalavimus, tai tik todėl, kad negalime, nes turime skaitytis ir su mūsų krašto reikalais ir mūsų gyventojų nuotaikomis. Mes suprantame sunkumus, kuriuos turi jūsų įgulų karininkai, betgi mes siūlom priemones, kurios, kaip mums atrodo, yra ir jums, ir mums priimtinos… Jos juk prašalina priežastis, kurios verčia jūsų vyriausybę patiekti mums panašius reikalavimus… Kai tik Pozdniakovas išėjo, tuojau pakviečiau pas save E. Galvanauską, suredagavome atsakymą į Maskvos vyriausybės raštą ir tuojau išsiuntėme. Čia pat sustatėm šifruotą telegramą mūsų atstovui Maskvoje p. Natkevičiui, kurioje išdėstėm visą reikalą ir patarėm tuojau kreiptis pas Molotovą ir tiksliai nušviesti jam mūsų nusistatymą ir patiektą pasiūlymą. Dar tą patį vakarą gavau iš Natkevičiaus telegramą, kad Molotovas sutiko jį priimti.
Tą patį vakarą, jau vėlu laiku, atsiskubino pas mane prof. Balys Sruoga. Jis man pranešė, kad apie mane su juo kalbėjęs Preikšas (Lietuvos komunistų partijos CK narys). Jis pasakęs, kad manimi visi labai nepatenkinti ir laiko mane „sabotažininku“, net žada suimti ir išvežti. Prof. Sruoga jau turįs man parūpintą prieglaudą, kur aš galėčiau pasislėpti – tolimojoje provincijoje, pas p. Putvinskį.*
Atsisakiau pasinaudoti ne tik dabar, bet ir bet kada jo siūloma prieglauda. Aš netikiu, kad Maskva esant čia dar svetimų valstybių atstovams išdrįstų mane suimti, kol esu ministeris. Tai būtų didelis politinis skandalas, o bolševikai kaip tik nori išvengti skandalų. Kai jau nebūsiu ministeriu, kitas dalykas. Greičiausia, kad tikrai būsiu suimtas. Bet ir tada nesislapstysiu, nes kitaip nukentėtų mano šeima, ko aš visai nenoriu. Už savo poelgį esu nusistatęs vienas nukentėti, jei nukentėti reikės.
Kitą dieną, man vos atėjus į ministerio pirmininko darbo kambarį, p. Čarneckis, vieno departamento direktorius, pranešė, kad neseniai einąs Prezidento pareigas p. Paleckis prašė, kad aš būtinai atvykčiau į Prezidentūrą dešimtą valandą.
Nuvykęs ten Prezidentūros laukiamajame kambaryje suradau ir E. Galvanauską, kuris irgi buvo iškviestas Paleckio. Manėm, kad vėl turėsime atlaikyti kažkokį puolimą. Lygiai dešimtą valandą buvome pakviesti į Prezidento priėmimo kambarį, kur jau sėdėjo, be Paleckio, dar Dekanozovas ir Pozdniakovas. Pasisveikinę atsisėdome laukdami naujos audros. Bet jie atsistoję iškilmingai mums pranešė, kad Tarybinės Sąjungos vyriausybė sutiko atšaukti savo reikalavimą ir reiškia mums padėką už paskolos litais pasiūlymą, kuri suteiks Tarybinės Sąjungos karo vadovybei galimybę išeiti iš keblios padėties, kurioje ji buvo atsidūrusi įgulų karininkų atžvilgiu. Tam reikalui Sąjunginė vyriausybė pasitenkintų paskola 400 000 litų suma. Ponas Dekanozovas iš savo pusės reiškia didžiausią pasitenkinimą, kad Lietuvos Vyriausybė suprato Tarybinės Sąjungos vyriausybės sunkią padėtį ir draugiškai nurodė iš tos padėties išeiti priemonę, kuri ir juos, ir mus patenkina.
Aš irgi pareiškiau savo „didelį džiaugsmą“, kad Tarybinės Sąjungos vyriausybė atsižvelgė į mūsų motyvus ir suprato, kad mes tikrai negalėjome patenkinti josios reikalavimų ir ūkiniais, ir gyvenimiškais praktiniais sumetimais, bet ne dėl nepasitikėjimo ar blogo noro… Dar kartą pasikeitėm rankų paspaudimais. Čia žvilgterėjau į p. Paleckį triumfuojančiu, kaip man atrodė, žvilgsniu. Jis stovėjo prie rašomojo stalo akis nuleidęs ir neva žvalgėsi į kažkokį popieriuką, kuris prieš jį gulėjo…
E. Galvanauskas čia pat pareiškė p. Dekanozovui pageidavimą, kad būtų pas jį į Finansų ministeriją atsiųstas įgaliotinis, su kuriuo norėtų aptarti paskolos sąlygas ir atlikti visus reikalingus formalumus… Čia p. Paleckis pasiūlė išgerti pas jį kavos, bet mudu su Galvanausku pasiskubinome atsisakyti neva dėl skubių reikalų, kurie mūsų laukia ministerijose.
Dekanozovas su Pozdniakovu mus irgi pasekė, atsisakydami nuo Paleckio vaišingo pasiūlymo.
Bus tęsinys
(*) Neaišku, kurio Putvinskio ūkį autorius turi galvoje: ar Stasio, kuris gyveno Bubiuose, ar Vytauto, kuris ūkininkavo Graužikuose.
-
Justas Paleckis
-
Ernestas Galvanauskas
