Vladimiras Dekanozovas
Atsisveikinę su juo, išėjome iš Prezidentūros visi drauge. Kada rengiausi sėsti į savo automobilį, priėjo prie manęs p. Dekanozovas ir paklausė, ar nesutrukdys man, jei pasisiūlys šiandien su manim pasikalbėti. Jei aš nieko prieš neturiu, jis yra pasiruošęs dabar drauge su manim ir mano automobiliu važiuoti į mano ministeriją.
– Labai prašau, man bus labai malonu, – atsakiau ir paprašiau į savo automobilį.
Šį kartą nusivežiau jį į Užsienio reikalų ministeriją. Nusivedęs į savo kabinetą, pasodinau ant sofos ir patsai greta atsisėdau, pasiūliau užrūkyti ir paklausiau, ar nenorėtų čia, pas mane, išgerti puoduką kavos. Mielai sutiko. Aš paskambinau ir paprašiau sargą atnešti kavos.
Sargas tuojau atnešė ant padėklo kunkuliuojantį elektrinį kavos virduvėlį, kekso ir dargi mano neprašomas lietuviško krupniko bonkelę, kurią maloniu žvilgsniu sutiko p. Dekanozovas.
– Geriausias dalykas, kurį jūs turite, – palietė jis pirštu bonkutę. – Net draugui Stalinui patiko, kai jam šio skystimo dėžutę nuvežiau dovanų.
– Taigi gal pamėginsime neatidėliojant, – pasiūliau pripildamas kavos…
– Norėčiau su jumis šiandien atvirai pasikalbėti, ponas ministeri, kaipo žmogus su žmogumi, – sriubčiodamas kavą su krupniku ėmė kalbėti Dekanozovas. – Žinai, tamista, kodėl mūsų vyriausybė taip greitai sutiko su jumis ir aukso perėmimo, ir rusų rublio lygiagrečio kursavimo Lietuvoje klausimais? Susilaikė, pažvelgdamas į mane, lyg atsakymo laukdamas. Bet aš tylėjau.
– Todėl, kad aš jus rėmiau visomis išgalėmis, jūsų nusiteikimą pateisindamas.
– Esame jums labai dėkingi už tai, – padėkojau jam nuoširdžiai, nes pagalvojau, kad taip galėjo būti. Jis, vietoje, čia Lietuvoje, būdamas, geriau nusivokė mūsų ir viso krašto nuotaikoje negu Maskvos valdovai, kurie, gali būti, viską norėjo vykdyti „stachanovietiškai“, be atodairos.
– Tik vieno negaliu suprasti ir pateisinti: kodėl jūs asmeniškai sabotuojate mus, užvilkindami rinkimus į Seimą? Tuo sudarote man asmeniškai daug nemalonumų. Nejaugi tikite, kad galėsite mums sutrukdyti?
– Aš nieko nesabotuoju ir jokių paslėptų tikslų neturiu, kaip tik tuos, kuriuos buvau savo laiku tamistai išdėstęs: kad į Seimą rinkimai būtų tinkamai paruošti, kad užtektų pakankamai laiko žmonėms apsispręsti, už ką jie turi balsuoti, ir kad patys rinkimai įvyktų patogiausiu liaudžiai laiku.
– Nekalbėk man šito, tamista, – net balsą pakeldamas paneigė Dekanozovas. – Aš gerai žinau, kad tamista, ponas ministeri, taip elgiesi pono Galvanausko patariamas. Visai nesitikėjau, kad tiek tamista pasiduosi Galvanausko įtakai.
– Tamista, ponas įgaliotasis ministeri, be reikalo mane užgauni taip sakydamas, – atrėžiau jam. – Patsai aš pakankamai turiu proto ir nesu reikalingas jo skolintis iš pono Galvanausko. Tiesa, dažnai man tenka jo pasiklausti, bet tik technikiniais susinešimo su atstovais, tame skaičiuje ir su jumis, klausimais, nes niekuomet neturėjau reikalo su diplomatais ir supratimo neturiu apie diplomatinius mandagumus. Tais reikalais ir tenka dažniausiai tartis su ponu finansų ministeriu, kuris šioje srityje turi daug patyrimo.
– Tamistai gal nėra žinoma, kad ponas Galvanauskas yra kriminalinis nusikaltėlis ir jūsų teisingumo ministeris p. Pakarklis ruošiasi iškelti jam kriminalinę bylą?
– Leiskite man tuo netikėti, p. įgaliotasis ministeri. Mūsų žmonės turi negerą papratimą įtarinėti esamus atsakingose pareigose visokiais nusikaltimais. Manau, kad ir p. Pakarklis, ir tamista esate panašių gandų suklaidinti.
– Užtikrinu tamistą, čia ne gandas, čia tikras faktas, apie kurį, manau, jus turės painformuoti teisingumo ministeris, – šypsosi p. Dekanozovas.
– Gaila, kad p. Pakarklis rado reikalinga pirmiau jus negu mane painformuoti.
– Ponas teisingumo ministeris mane visai neinformavo, – susigriebė jisai. – Aš viską sužinojau iš Lietuvos komunistų partijos CK narių. Jis, kaip disciplinuotas komunistas, turėjo šiuo reikalu jų nuomonės atsiklausti.
– Jei jau apie tai pradėjome kalbėti, įdomu būtų žinoti, kuo gi ponas Galvanauskas nusikalto.
– Jis įsakė jūsų Emisijos bankui išduoti Smetonai 125 000 aukso dolerių, su kuriais tasai išdūmė į užsienius.
– Manau, kad jis yra tai padaręs, pasiremdamas atitinkamais įstatymais ar Ministerių Tarybos nutarimu, ir aš čia nematau nusikaltimo. Bylos jam kelti neleisiu, kol einu ministerio pirmininko pareigas.
– Kai jūsų liaudis sužinos, kad tamista, ponas Pirmininke, pridengi jį savo autoritetu, patsai neteksite pas ją pasitikėjimo.
– Aš jo jau netekau dėka visos eilės įvykių, kurie ne nuo manęs pareina. Esu apie tai sakęs p. Molotovui.
Dekanozovas kurį laiką tylėjo, nieko neatsakydamas į mano pastabą.
– Aš pasistengsiu paveikti komunistų partiją, kad ji pono Galvanausko nusikaltimo nekeltų viešumon, – prabilo dabar trindamas delnus. – Bet ir tamista, aš tikiuosi, irgi būsi man nuolaidesnis ir nesistengsi trukdyti, kad į jūsų Seimą rinkimai įvyktų mano vyriausybei pageidaujamu laiku.
Jo šis pareiškimas staiga ir labai mane suerzino. Man dabar visai paaiškėjo įkyrus Dekanozovo spaudimo būdas. Bijojau, kad mano dirgsniai pagaliau neišlaikys.
– Tamista mane prievartaujate, ir mano dirgsniai jau neišlaiko, – ėmiau kalbėti, neslėpdamas savo susierzinimo. – Kaip matau, komunistų partija grasina Galvanauskui byla, ponas Preikšas visiems kalba, kad aš būsiu suimtas ir ištremtas…
– Jis kvailas, jei taip kalba. Aš jam pritrinsiu ausis (ja jėmu natru ušy). Kaip galima apie tokius dalykus kalbėti arba galvoti. Juk tamista esi ministeris pirmininkas, užimi aukščiausią valstybėje vietą…
– Aš galiu palengvinti jums, atsistatydamas iš pareigų!..
– Matau, kad aš tamistą ir išvarginau, ir suerzinau, todėl daugiau apie šį reikalą nekalbėsime, – atsikeldamas pareiškė. – Tamistos atsistatydinimas dabartiniu metu negalimas. Būtų visa išaiškinta kaipo protestas ir sukeltų nereikalingų spėliojimų ir jūsų krašte, ir užsienyje. Pasakysiu tiesiog – tai būtų politinis skandalas, kuris ir jūsų kraštui nebūtų naudingas. Nevarginsiu jūsų daugiau, – ir, pratiesdamas atsisveikinimui ranką, pridėjo: – Tikiuosi, kad mūsų pasikalbėjimas pasiliks tik tarp mūsų. Mūsų santykiai, manau, ir toliau pasiliks draugiški.
– Noriu neabejoti, – atsakiau atsisveikindamas.
Dekanozovui išėjus, pasišaukiau asmens sekretorių ir visą pasikalbėjimą užfiksavome raštu „Pro memoria“. Vėlai vakarą nuvykau nepaskambinęs pas poną Galvanauską į butą. Atpasakojau jam visą mano pasikalbėjimą ir paklausiau jį, kaip ten buvo su tuo aukso išdavimu Smetonai.
– Pirmiausia, ne 125 000 dolerių, bet litų, kas sudaro tik 12 000 dolerių. Tai didelis skirtumas. Antra, tai buvo ne valstybės pinigai, bet Prezidento Smetonos asmeninės santaupos, padėtos į Emisijos banką. Ponas Paknys atsisakė išduoti savo atsakomybe santaupas svetima valiuta, atsižvelgdamas į seniau tuo reikalu padarytą Ministerių Tarybos nutarimą. Ponas Prezidentas Smetona atsiuntė tada pas mane, kaipo finansų ministerį, savo adjutantą su Prezidentūros raštinės valdininku, kurio pavardės dabar neatsimenu. Ponas Prezidentas pareikalavo, kad aš padaryčiau atitinkamą parėdymą Emisijos banko valdytojui, kurį bus galima vėliau, kai sugrįš iš Maskvos ministeris pirmininkas, legalizuoti. Be to, pareikalavo išduoti avansu jo algos sąskaiton dar 12 000 dolerių. Neturėjau pamato dėl šio reikalo eiti į konfliktą su Prezidentu, atsisakyti patenkinti jo reikalavimą, visai suprasdamas jo padėtį. Maniau, kad pirmame Ministerių posėdyje reikalas būsiąs sutvarkytas ir viskas legalizuota. Bet žinai, kas atsitiko: Prezidentas pabėgo iš Lietuvos, ministeris pirmininkas pasislėpė savo ūkyje, o kiti ministeriai iškriko kaip Grigo bitės. Dabar tikrai galiu būti traukiamas atsakomybėn. Mano parėdymu, kiek dabar pamenu, prezidentas Smetona iš viso gavo dvidešimt penkis tūkstančius dolerių, bet ne auksu, tik devizomis.
Šituo visu reikalu aš patieksiu tamistai, kaipo ministeriui pirmininkui, pareiškimą raštu. Dėl manęs tamista neturi reikalo spaudžiamas nusileisti. Reikėtų visais būdais kiek galima vilkinti rinkimus į Seimą. Gal likimas pasirodys Lietuvai palankus, ir karas tarp vokiečių ir Tarybinės Sąjungos prasidės anksčiau, negu bolševikai tikisi.
Ponas E. Galvanauskas čia pat parašė ir įteikė man tuo reikalu savo pasiaiškinimą…
Rytojaus dieną, man atvykus į Užsienio reikalų ministeriją, pas mane į darbo kambarį užėjo departamento direktorius p. Čarneckis ir papasakojo, kad šiandien anksti rytą atbėgo pas jį vienas patikimas tarnautojas iš Prezidentūros ir perspėjo, kad vakar iki vėlyvos nakties Prezidentūroje pas Paleckį buvo ilgas posėdis, kuriame, be ministerių Gedvilo ir Pakarklio, dalyvavo Dekanozovas su Pozdniakovu ir Sniečkus su Preikšu. Kas buvo nutarta, jis nežinąs, bet girdėjęs, kad dažnai buvo minimas vardas Krėvės ir Galvanausko. Ponas Čarneckis manąs, kad nutarta panaudoti prieš mudu represijas.
Ir tikrai, antrą valandą man paskambino patsai Paleckis, kad šiandien ketvirtą valandą yra skiriamas Prezidentūroje Ministerių Tarybos posėdis, kuriame jis patsai, kaip einąs Prezidento pareigas, nori pirmininkauti. Paklausiau, kokiu reikalu. Atsakė, kad posėdyje bus svarstomas rinkimų į Seimą įstatymas. Užprotestavau, kadangi nėra nei man, nei kitiems Tarybos nariams įstatymo projektas patiektas susipažinti. Vėlgi, gavęs apie posėdį taip vėlai žinią, nesuspėsiu visus ministerius apie tai painformuoti.
Paleckis atsakė, kad posėdžio atidėti negalįs, apie jį jau pranešta visiems ministeriams ir man tuo rūpintis nereikia. Tik vienam Galvanauskui nepranešta ir jis daugiau neturi dalyvauti Ministerių Tarybos posėdžiuose, nes jam keliama byla dėl nusikaltimo pareigose. Jis reikalauja, kad Galvanauskas turįs neatidėliojant pasitraukti iš pareigų, patiekdamas atsistatydinimo pareiškimą. Šaukti Prezidentūroje Ministerių Tarybos posėdžius ir juose pirmininkauti jis turįs teisę pagal veikiamą dabar Lietuvos valstybės Konstituciją.
Atsakiau, kad aš šios jo teisės neneigiu, bet kadangi p. Paleckis, kaipo einąs Prezidento pareigas, tarėsi šiais reikalais ne su manim, tik su asmenimis, kurie neturi teisės į valstybės vidaus dalykus kištis, todėl manau, kad mūsų bendradarbiavimas toliau neįmanomas. Šiuo savo pasielgimu jis man yra pareiškęs nepasitikėjimą. Į posėdį aš atvyksiu tik tam, kad jam, p. Paleckiui, įteikčiau savo atsistatydinimo iš pareigų pareiškimą.
Pasakęs tai, padėjau ragelį su Paleckiu išsijungdamas ir tuojau ėmiau skambinti Galvanauskui, kad tuojau pas mane atvyktų. Nespėjau susiskambinti su Galvanausku, kai man vėl paskambino Paleckis ir ėmė aiškintis, kad jis visai neturėjęs noro mane užgauti ar reikšti man nepasitikėjimą.
Jo pasiaiškinimą sutrukdžiau, pareikšdamas, kad šiandien jau aš juo nepasitikiu ir todėl mūsų bendradarbiavimas neįmanomas. Savo metu buvo davęs žodį nesikišti į valdymo reikalus, bet su manim nepasitaręs ir savo žodžio nesilaiko, pasiduodamas svetimai įtakai. Mane labai vargina ir pagaliau mano dirgsniai jau neišlaiko. Ponas Paleckis juk turėjo pakankamai progų įsitikinti, kad esamos padėties jo supratimas yra visuomet klaidingas, ne todėl, kad patsai negalėtų orientuotis, bet kad pasiduoda pašalinėms įtakoms, kaip ir šiuo atveju. Manau, kad mane gerai supranta, ir todėl užteks kalbų, kurios nieko nereiškia.
E. Galvanauskas mano, kad jis varomas negali pasilikti, nors buvo griežtai nusiteikęs sėdėti savo pareigose iki galo, kol tik būsią galima. Aš irgi turiu pasilikti, kol galiu, ir nesiskubinti su pasitraukimu. Seimo sušaukimo eigos sutrukdyti gal jau ir nebus galima, bet šis tas naudingo pasiekti gali ir pasisekti. Svarbu yra palaikyti ryšius ir informuoti apie rusų siekimus svetimas atstovybes. Pasitraukus man ir jam, nebus galima tų ryšių palaikyti.
Čarneckis irgi buvo tos nuomonės, kad man reikėtų pasilikti, iki galiu. Atsistatydinimo pareiškimas, kaipo protestas, nieko nepakenks, tik nereikėtų spirtis, kad tuojau duotų jam eigą ir iš pareigų atleistų. Jie to padaryti ir negali, nes būtų labai nepatogu, kad iš Vyriausybės pasišalintų vienu metu du asmenys, kuriais Lietuvos visuomenė dar pasitiki ir turi vardą diplomatinių atstovybių akyse. Visi kiti ministeriai – arba žmonės nežinomi, be vardo, arba gerai žinomi, kaip ir patsai Paleckis, tik iš neigiamos pusės. Po pasitarimo mudu abu su E. Galvanausku parašėme atsistatydinimo pareiškimus, kuriuos turėjau ketvirtą valandą nuvežti į Prezidentūrą ir įteikti „prezidentui“ Paleckiui.
Atvykau į Prezidentūrą lygiai keturiomis. Ten suradau jau susirinkusius visus ministerius, išskyrus Galvanauską. Matyti, kalbėjo apie mane, nes man įėjus kalbos staiga nutilo.
Lyg kažkokis šaltas vėjas praėjo tarp manęs ir jų. Pajutau, kad šio susirinkimo dalyviai jau apsisprendę yra galutinai ir man su jais jau ne pakeliui. Nutariau neatidėlioti ir atsistatydinti galutinai. Įstatymo svarstymai ėjo sklandžiai, pranešimą darė Pakarklis. Jis skaitė vieną paragrafą po kito, ir visi jie buvo priimti be pataisų, be svarstymo. Aš į svarstymą nesikišau, nes supratau, kad čia mano įsikišimas jau nieko nulemti negali.
Pasibaigus posėdžiui, susidarė kažkokia nejauki nuotaika, kaip pastebėjau, pas visus. Man atrodė, kad posėdžio dalyviai lyg bijojo vienas antram į akis pažvelgti. Ar jautėsi, kad yra padarę pirmą Lietuvos nepriklausomybei palaidoti žingsnį, kadangi gerai žinojo, ko Tarybinės rusų vyriausybės siekiama su pagalba rinkimų į Seimą. O gal tik man taip atrodė, ir jie nejaukiai pasijuto tik todėl, kad aš čia esu. Kaip ten bebuvo, bet visi pasiskubino išsinešdinti iš Prezidentūros. Pasilikau tik aš vienas su Paleckiu ir įteikiau jam savo ir Galvanausko pareiškimus. Paleckis pamėgino įkalbėti mane atsiimti savo pareiškimą, primindamas man atsakomybę prieš kraštą ir tautą.
– Keista man girdėti iš tamistos lūpų kalbas apie atsakomybę prieš kraštą ir tautą, – atrėžiau susijaudinęs ir suerzintas. – Kaip matau, tamista bijai atsakomybės tik prieš Maskvą. Tą geriausiai šiandien įrodei.
Pasakęs tai, nusigrįžau ir išėjau iš kambario su juo neatsisveikinęs.
Atsiminimų „Grįžęs iš Maskvos“ pabaiga.
-
Justas Paleckis
-
Povilas Pakarklis
-
Vincas Krėvė-Mickevičius
