Iš V. Krėvės-Mickevičiaus atsiminimų. Pasikalbėjimas Maskvoje su V. Molotovu

SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas

„Galima teigti, kad V. Krėvė, „Liaudies“ vyriausybės užsienio reikalų ministras ir ministro pirmininko pavaduotojas, iki derybų su Sovietų komisaru V. Molotovu Maskvoje (1940.07.01), tomis sąlygomis veikė kaip tikras Lietuvos patriotas. Nei pirmas asmuo J. Paleckis, nei kiti neturėjo drąsos vykti į Maskvą ir derėtis dėl Molotovo deklaracijų spaudoje ir duotų oficialių patvirtinimų, kad įves kariuomenę Lietuvoje tik jos vakarinėms sienoms apsaugoti ir nesikiš į Lietuvos vidaus reikalus, bet tikrovėje Sovietų veiksmai buvo visiškai priešingi, ir tik Krėvė, nuvykęs derybų į Maskvą, išsiaiškino tikruosius sovietų grobikiškus tikslus Lietuvoje ir visoje Europoje net iki Atlanto. „Esame tvirtai įsitikinę <…>, jog Antrasis pasaulinis karas padės mums įsigalėti visoje Europoje, <…> manau, kažkur netoli Reino įvyks paskutinis tarp proletariato ir sudūlėjusios buržuazijos mūšis, kuris ant visados nulems Europos likimą. Negali gi toli užnugaryje pasilikti maža salelė (Lietuva – V.T.) su santvarka, kuri turės išnykti visoje Europoje.“[5] – pareiškė Krėvei komisaras Molotovas“ – citata iš knygos „Dainavos žynys istorijoje“, V. Turčinavičius, 2021 m., Vilnius, V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinis butas-muziejus.

PASIKALBĖJIMAS MASKVOJE SU V. MOLOTOVU*

Lietuva ėmė riedėti tiesiog į anarchijos bedugnę. Visas Maskvos pareigūnų Lietuvoje elgesys Lietuvos valstybės atžvilgiu primygtinai rodė, kad tyčia stengiamasi sugriauti vidujinę santvarką, pakirsti ūkinius josios gerovės pagrindus ir privesti kraštą iki galutinės suirutės.

Kovoti buvo beveik neįmanoma, nes faktiškai susidarė, be Ministerių Tarybos, dar keturios vyriausybės: a) komunistų partijos Lietuvoje centro komitetas, kuris grasinimais terorizuodavo valstybės valdininkus, versdavo juos klausyti ne legalios valdžios potvarkių, bet jų reikalavimų, varė be atodairos griovimo propagandą per spaudą, per radiją ir mitingus, vadovavo streikams ir organizuodavo padugnes, kurias išnaudodavo visokioms eisenoms, terorizuoti ramiems gyventojams ir valstybės valdininkams; b) okupacinės bolševikų kariuomenės vadovybė. Ji ne tik statė reikalavimus, dažniausiai neįvykdomus, bet nuolat grasindavo imtis savo priemonių prieš asmenis, kurie sabotuos „teisėtus“ kariuomenės reikalavimus. Ji paėmė savo globon komunistinių padugnių eisenas ir pagrasino, kad toms eisenoms teiks ginkluotą apsaugą, jei Lietuvos vyriausybė išdrįs drausti „liaudžiai“ reikšti savo simpatijas Maskvai, kuri ją, „liaudį“, „išlaisvino“ iš fašistinio „kruvinojo“ smetoniško režimo. Ji pateikė reikalavimą tuojau likviduoti Šaulių sąjungą ir prigrasino, kad ji tai padarys pati ginkluota pajėga, jei Lietuvos Vyriausybė sumanys reikalą atidėlioti. Už galimus incidentus turės atsakyti vyriausybės nariai, kurie trukdytų ramiu būdu sąjungą likviduoti; c) Maskvos atstovybė Lietuvoje. Ji nebuvo tokia brutali, kaip kariška bolševikų vadovybė, bet be galo įkyri. Ji tai reikalavo atleisti tuos ar kitus valdininkus, tai nurodydavo, kuriuos Ministerių Taryba turėtų priimti nutarimus, tai ką ir kaip kalbėtis su užsienio atstovais, tai kuriuos mūsų atstovus reikėtų atšaukti ir kokiais žmonėmis juos turėčiau pakeisti.

Iš pradžių visus panašios rūšies reikalavimus perduodavo per Paleckį, kuris juos man teikė neva savo vardu, bet kai rusų atstovybė patyrė, kad su reikalavimais, kurie ateina per Paleckį, nesiskaitoma, ėmė tiesiogiai kreiptis, suprantama, neva su patarimais. Grasinimų nesigriebė. O kai kelis kartus teko aštriai pasikalbėti su Dekanozovu, visuomet atstovas Pozdniakovas tuojau atvykdavo atsiprašyti. Dekanozovas esą yra kaukazietis, karšto kraujo žmogus, ne visuomet mokąs susivaldyti. Bet čia pat vėl patardavo, kad geriems santykiams su Maskvos vyriausybe palaikyti yra būtinas reikalas su Dekanozovo nuomone skaitytis, nes jis reiškė ne savo nusistatymą, tik Maskvos vyriausybės, kuri norėtų Lietuvos Vyriausybe pilnai pasitikėti ir negalvoti, kad ir dabartinė vyriausybė yra jos atžvilgiu nenuoširdi ir turi savo paslėptus siekimus, gal net nedraugiškus; d) „mūsų“ Vidaus reikalų ministerija. Tautininkų valdymo laikais kovai su opozicija buvo išleista visa eilė potvarkių, suteikusių vidaus reikalų ministeriui labai plačias teises. Dabar Vidaus reikalų ministerija tapo savaranki vyriausybė vyriausybėje. Ministeris galėjo visai nesiskaityti su Ministerių Taryba. Jis buvo greičiau Prezidento nuožiūroje ir priežiūroje, o ne Ministerių Tarybos. Vidaus reikalų ministeris turėjo teisę ne tik suimti kiekvieną, kuris jam atrodė pavojingas, bet ir ištremti iš Lietuvos gavęs Prezidento pritarimą. Jis vedė ar bent galėjo vesti savarankią politiką ir savaip tvarkyti valstybės vidaus gyvenimą, savo nuožiūra uždaryti kiekvieną organizaciją, kiekvieną partiją, net prekybos ir pramonės įstaigą. Jo rankose buvo radijas, kurį tvarkė susitaręs su Krašto apsaugos ministerija. Vidaus reikalų ministeris Mečislovas Gedvilas, kuris pasirodė esąs senas komunistas, dabar ėmė plačiai naudotis savo teisėmis, gaudamas visuotinį pritarimą iš einančio Prezidento pareigas Justo Paleckio. Jis iš pagrindų pakeitė visą Vidaus reikalų ministerijos aparatą. Atleido visus senus valdininkus, pradedant paprastu policininku, baigiant apskrities viršininkais ir ministerijos departamentų direktoriais, ir juos pakeitė komunistais arba komunistuojančiais. Pačioje ministerijoje nors aukštesnes vietas buvo užėmę Lietuvos piliečiai, daugiausia žydų kilmės, bet kiekvienam jų buvo paskirtas ar patarėjas, ar padėjėjas rusas, atsiųstas iš Maskvos, kurių rankose ir buvo faktiška valdžia. Jie vykdė Maskvos įsakymus ir vadovavosi vien savo vyriausybės instrukcijomis.

Lietuvoje gyventojai nesiorientuodavo padėtyje. Už visa tai, ką darė Vidaus reikalų ministerija, jie kaltino Ministerių Tarybą. Toji gi Ministerių Taryba jau jokios galios nebeturėjo. Ir pati ji buvo susiskaldžiusi, nevieninga, nes josios komunistinė dalis irgi laikėsi Maskvos nurodymų, teikiamų jiems per komunistų partiją. Kiti gi, kaip Venclova, Mickis, nors nebuvo komunistai, bet dėjosi su pastaraisiais, nes, kaip vėliau paaiškėjo, jiems rūpėjo jų karjera. Iš tikrųjų vieningai veikėme tik aš, Galvanauskas ir Vitkauskas, nors pastarasis tardavosi su mumis tik kariuomenės reikalais.Tokiai padėčiai susidarius, maniau, kad man nėra kitos išeities, kaip tik atsistatydinti, ir apie tai pasakiau E. Galvanauskui, be kurio pritarimo paprastai nesiryžau imtis jokių rimtesnių žygių. Galvanauskas nesutiko su mano nuomone ir man nepritarė. Jis manė, kad reikia laikytis „iki paskutiniųjų“. Kadangi spyriausi su savo nuomone, jis patarė pakviesti į susirinkimą žymesnius senosios kartos veikėjus, dėl kurių pažiūrų ir nusistatymo galima buvo neabejoti, ir drauge su jais pasvarstyti visą dalyką ir pasitarti, kaip toliau elgtis. Su tuo turėjau sutikti, ir Galvanausko pastangomis tokis pasitarimas greitai įvyko.

Susirinkimo dalyviai po to kai buvo jiems nuodugniai išaiškinta susidėjusi padėtis, palaikė Galvanausko nuomonę, kad pasitraukti neturime teisės. Privalome laikytis, kol dar laikytis galima.

Čia pat buvo nutarta, kad aš turiu vykti į Maskvą pasimatyti su Molotovu ir, jei bus galima, net su Stalinu. Turiu supažindinti juos su esama padėtimi, pareikalauti, kad įsakytų savo atstovybei Kaune ir kariuomenės vadovybei nesikišti į vidaus reikalus, negriauti Lietuvos Vyriausybės autoriteto ir atšaukti savo piliečius, kuriuos yra neteisėtai susodinę Vidaus reikalų ministerijoje.

Mes buvome pirmoji bolševikų auka Europoje, nepažinojome nei jų taktikos, nei metodų, nei pagaliau siekimų. Todėl nenuostabu, jei manėme, kad daug to kas čia dedasi, vyksta be Maskvos žinios ir pritarimo. Jei žymūs Vakarų Europos ir Amerikos diplomatai davėsi apgaunami todėl, kad nesiorientavo, tai mums apsigauti ir patsai Dievas leido.

Bus tęsinys

_______________________________________________________________________

* Tekstas iš Niujorke leidžiamo žurnalo „Aidai“ (1953. Nr. 3. P. 122–131). Spėjama, kad parašyta ar bent pradėta Austrijoje. Siūlydamas atsiminimus „Aidų“ redaktoriui Antanui Vaičiulaičiui, Krėvė 1953 m. sausio 4 d. laiške užsiminė: „Savo laiku maniau paskelbti atvažiavęs čion, bet nepaskelbiau, nes tuo metu nepatarė mūsų atstovas“ (Metmenys. Nr. 39. P. 117). Patrumpintas angliškas vertimas „Plain talk in Moscow“ buvo išspausdintas žurnale „East and West“ (Londonas), 1955 m. Nr. 5. Pilnas angliškas tekstas paskelbtas JAV Kongreso komisijos, tyrinėjusios Baltijos kraštų užgrobimą, darbų rinkinyje: „Report of the Select Committee to investigate Communist agression and the forced incorporation of the Baltic States into USSR. Third interim report of the Select Committee on Communist aggression. House of Representatives, Eighty – third Congress, Second sesion, under authority of H. Res. 346 and H. Res. 438“. (1954. P. 450–463). Lietuvoje šis tekstas, pradedant pastraipa „Mes buvome pirmoji bolševikų auka…“, pirmą kartą paskelbtas „Sietyne“ (1989. Nr. 2).