Viačeslavas Molotovas ir Josifas Stalinas. fotografijos autorius: www.bulvar.com.ua. Nuoroda į fotografijos šaltinį: https://timenote.info/lt/Viaceslavas-Molotovas
– Nesame atsakingi nei už vidaus, nei už užsienio Smetonos politiką, kuria beveik visi Lietuvos gyventojai nebuvo patenkinti, – pradėjau dabar aš kalbėti. – Tik aš asmeniškai imu bijoti, kad greitu laiku mūsų liaudis ims gailėtis tų laikų, kada Smetona valdė kraštą, jei dalykai Lietuvoje ir toliau riedės ta pačia linkme, kaip iki šiol…
– Mes žinome, kad tamsta esi populiarus liaudyje, – nutraukė mano pareiškimą Molotovas. – Turite stengtis, kad liaudis ir toliau jumis pasitikėtų…
– Taip, iš dalies buvau populiarus, galėčiau tamstai pasakyti. Bet iš to populiarumo maža kas beliko, ir bijau, kad greitu laiku nieko nebeliks. Šiandien yra griaunama Lietuvos liaudies gerovė, griaunama santvarka, tiek ūkinė, tiek teisinė, į kurią gyventojai įprato ir kurią labai brangina. To griovimo mes sustabdyti negalim, neturim nei jėgų, nei priemonių, o visa atsakomybė liaudies akyse krinta ant mūsų. Liaudis tiki dar Maskvos pareiškimu, kad niekas nesikėsins kištis į Lietuvos vidaus reikalus, ir nežino, kad Vyriausybė šiandien yra bejėgė…
– Kas jums kliudo kovoti su tais, kurie griovimu nusikalsta? – vėl įsikišo Molotovas. – Bauskite juos.
– Turėtume tada bausti jūsų pareigūnus iš atstovybės, kurie be atodairos varo griovimo propagandą ir kelia krašte didžiausią nerimą, ypač ūkininkų tarpe. Turėtume bausti jūsų karininkus, kurie savo tiesioginiais reikalavimais ir grasinimais demoralizuoja mūsų įstaigas ir jose dirbančius pareigūnus…
– Mes tokio potvarkio nedavėm, – susiraukė Molotovas. – Nesinori tikėti, kad mūsų pareigūnai ar karininkai galėtų sauvaliauti.
Supratau, kad išsireiškiau per griežtai ir ta linkme kalbėdamas nieko gero nepasieksiu, ir mano audiencija gali pasibaigti, galo nepasiekus.
– Todėl ir prašiau mane priimti, kad išaiškinčiau dabartinę padėtį. Aš nė vienos valandėlės neabejojau gerais SSSR vyriausybės norais. Juk suprantu, kad ne tik mūsų, bet ir jūsų reikalas, kad Lietuvos ūkio našumas nesumažėtų, atbulai, kad jis dar padidėtų ir kad Lietuva ir toliau galėtų atlikti be didesnių sunkumų savo pareigas jūsų įgulų maitinimo atžvilgiu, – ėmiau aiškintis. – Lietuvos gyventojų gerovė yra pasiekus aukšto lygio, ūkinis krašto gyvenimas buvo tvarkomas taip, kad būtų pašalinti tarpininkai tarp gamintojo ir vartotojo. Tuo buvo pasiekta aukštesnis atlyginimas gamintojui už jo darbą ir žymiai pigesnės kainos tų gaminių vartotojui, nes atkrito tarpininkų uždarbis. Eksportas buvo visuomet aktyvus ir žymiai viršijo importą. Visa tai davė galimybę išlaikyti tinkamoje aukštumoje Lietuvos valiutą, kuri per visą laiką ne tik nenukrito, bet nebuvo netgi pasvirusi…
Prieš mano išvažiavimą į Maskvą E. Galvanauskas buvo mane gerai supažindinęs su Lietuvos ūkine ir finansine padėtimi ir aprūpinęs visais reikalingais duomenimis apie mūsų ūkio našumą, apie mūsų eksportą ir importą, apie ūkinę struktūrą, „Lietūkio“, „Pienocentro“ ir „Maisto“ organizacijas.
Naudodamasis ta medžiaga, nes ją buvau čion atsinešęs su savim, dėsčiau visa tai Molotovui, kiek išgalėdamas nuodugniau.
Molotovas, matyti, susidomėjo ir klausėsi atidžiai.
– Mums jau buvo pranešta, kad jūsų ūkinės organizacijos veikia laikrodžio tikslumu, be sutrikimų (bez otkaza). Mums tai buvo beveik netikėta, – pastebi Molotovas. – Mūsų kariškoji vadovybė tiesiog sužavėta jūsų ūkinių organizacijų veiklos tikslumu.
Jis negalįs abejoti oficialiais daviniais, bet jį tiesiog stebina Lietuvos ūkio našumas, – kalbėjo toliau Molotovas. – Ji pagamina ir eksportuoja daugiau negu didelė ir turtinga Ukraina. Ne jų išskaičiavimas griauti tokią tobulą ūkinę organizaciją. Atbulai, jie gyvai suinteresuoti josios palaikymu tinkamoje aukštumoje. Kištis į Lietuvos vidaus reikalus ir tuo kišimusi kenkti ūkinei krašto santvarkai jų pareigūnai nėra gavę nurodymų. Todėl Molotovas manąs, kad visi nesusipratimai kyla ten ne iš blogos valios, bet iš skirtingų ūkinių ir socialinių santvarkų Lietuvoje ir Tarybinių Respublikų Sąjungoje. Žmonės, visai to nesiekdami ir nenorėdami, nesusitaria ir kitas kito negali suprasti dėl kylančių iš čia skirtingų psichologinių nusiteikimų. Dabartinė Lietuvos Vyriausybė, kurios palankiu nuoširdumu Tarybinės Sąjungos atžvilgiu jis neabejojąs, turėtų pasistengti savo krašto žmones paruošti prie naujų sąlygų prisitaikyti…
– Mes tikim ir su mumis visa mūsų tauta tiki, kad dabartinė padėtis Lietuvoje yra tik laikino pobūdžio ir neužsitęs per ilgai, – atsakiau į Molotovo išvedžiojimus. – Norėčiau manyti, kad jums būtų tikslingiau pamėginti priversti savo įgulų vadus Lietuvoje labiau derintis su mūsų santvarka, su mūsų sąlygomis ir liaudies nusiteikimu bei tautos psichologija.
Molotovas kurį laiką nieko man neatsakė. Nuleidęs galvą braižė kažką ant lapo, kuris gulėjo po jo ranka.
– Tamsta, ponas ministeri, provokuoji mano atvirumą, – pakėlęs galvą ir pažvelgęs į mane, prabilo Molotovas. – Verčiate mane pasakyti, ko visai dabar nenorėjau sakyti. Taigi kalbėsime visai atvirai, be sentimentalumų, kurių jau visai užtenka. Turite pagaliau realiai pažvelgti tikrenybei į akis ir suprasti, kad atskiros mažos valstybės turės ateityje visos išnykti. Jūsų Lietuva, kaip ir kitos Pabaltijo valstybės, neišskiriant ir Suomijos, turės įsijungti į garbingą tarybinių respublikų šeimą. Turėtumėt todėl jau dabar paruošti Lietuvos liaudį tarybinei santvarkai, kuri ateityje bus visur, visoje Europoje įgyvendinta, vienur anksčiau, kaip Pabaltijo valstybėse, kitur vėliau.
Nors buvau L. Natkevičiaus iš anksto įspėtas, kad galėsiu panašius dalykus išgirsti, bet atviras Molotovo pasisakymas mane visai parbloškė. Gerklė išdžiūvo, burna apsismogojo, ir kurį laiką visai buvau žado netekęs.
Matyti, mano nuotaiką pastebėjo ir Molotovas. Jis paskambino ir liepė atnešti mums arbatos.
– Kai tik šie dalykai paaiškės, mūsų liaudyje kils didžiausias sumišimas, gal net ginkluotas pasipriešinimas, – ėmiau kalbėti, patsai nenusivokdamas, ką kalbu. – Vokiečių vyriausybė, be abejo, tuo pasinaudos, nes ji nepakęs, kad tarybinė santvarka įsigalėtų Vokietijos pasienyje.
– Vokiečiai prarijo Pabaltijo kraštų okupaciją nepaspringę, turės suvirškinti ir jų inkorporaciją, – atsikirto Molotovas. – Per daug jie turi dabar sunkumų Vakaruose, kad dar panorėtų karo su galingąja Tarybinių Respublikų Sąjunga. Vėlgi nenuslėpsiu nuo tamstos, kad šiais reikalais jau esame su jais susitarę. Apie tai jau draugas Stalinas yra pasakęs ir jūsų buvusiam ministeriui pirmininkui, ir užsienio reikalų ministeriui, kai jie buvo pas mus apsilankę dėl kilusių nesusipratimų su mūsų įgulų kareiviais.
– Jūs patys, p. komisare, esate pasakę, kad dabartine vokiečių vyriausybe neįmanoma pasitikėti, todėl negalite atspėti, kaip jie šiuo atveju pasielgtų. Iš savo pusės galiu tik įspėti jus, kad mūsų liaudis, kai paaiškės jūsų siekimai, ims žiūrėti į vokiečius kaip į galimus sąjungininkus, kurie padės jiems išsilaisvinti iš jūsų prievartos. Lietuvos ūkininkai jau dabar, dar nežinodami, ką jiems likimas neša, nerimsta, bijodami ūkinės santvarkos pakitėjimo. Jie jau dabar yra įbauginti jūsų pareigūnų ir šalininkų agitacijos, baidosi kolektyvinės sistemos. Jie amžiais yra pripratę laikyti žemę savo asmeniška nuosavybe, brangina ją, kaip ir savo savarankumą. Kolektyvinio žemės valdymo sąvoka jiems yra svetima…
– Mes ir nemanom primesti (naviazat) kolektyvinės ūkių valdymo sistemos, – pastebėjo Molotovas. – Mes visai nelaikome, kad ši sistema yra geriausias žemės reformos būdas, bet Rusija yra dar labai neturtingas ir skurdus kraštas, kad galėtume leisti sau (pozvolit sebe) kitą žemės reformos būdą.
– Mūsų liaudis pasirodė, kaip dabar matau, akylesnė už mus, ir jūsų viešais pažadais nepatikėjo ir netikėdama nerimo, nors stengėmės ją raminti, – tęsiau savo giesmę, negalvodamas, kad ji reikalui, kurį noriu apginti, ne tik nenaudinga, bet dargi greičiausia ir žalinga. – Mane ir žemės ūkio ministerį yra aplankiusios ištisos ūkininkų delegacijų eilės. Jos visos reikalavo iš mūsų ginti ne tik vidaus santvarką, bet ir krašto nepriklausomybę ir savarankumą. Kada liaudis sužinos Tarybinės vyriausybės tikslus, kils didžiausias nusiminimas ir suirutė, kuri sugriaus pagrindinius krašto pamatus, sunaikins šiandien dar pastovią gerovę ir net jos pagrindus, anuliuojant visas mūsų ūkiui naudingas sutartis su užsieniais. Liaudis, be abejo, ims žiūrėti į jūsų įgulas kaip į okupantų kariuomenę ir ginsis visais įmanomais būdais. Argi visa tai būtų naudinga Tarybinių Respublikų Sąjungai tokiu nepastoviu laiku?.. Kad viso šito galima būtų išvengti, siūlome sudaryti su mumis naujais pamatais draugiškumo sutartį. Tai sustiprintų ir mūsų padėtį, ir Tarybinės Sąjungos autoritetą Lietuvos liaudies akyse. Mes sutiktume ta sutartimi net apriboti mūsų teises užsienio politikos klausimuose, įsipareigoti visuomet atsižvelgti į Tarybinės Sąjungos šioje srityje patarimus ir reikalus.
– Nepasakysiu, kad jūsų pasiūlymas nėra svarstytinas. Kitu metu jis būtų buvęs mums labai priimtinas, bet šiandien aplinkybės tiek pasikeitė, jog nei Tarybų Respublikų Sąjungai, nei Pabaltijo valstybėms tokia linkmė gal nebūtų naudinga. Esame tvirtai įsitikinę, ir šiandien labiau negu kitu metu, kad genialusis draugas Leninas neklydo, tvirtindamas, jog Antrasis pasaulinis karas padės mums įsigalėti visoje Europoje, kaip Pirmasis padėjo įsigalėti Rusijoje. Mes šiandien remiam Vokietiją, bet tik tiek, kad ji neužtrokštų anksčiau, negu kare nuskurdintos kovojančių valstybių minios nusivils ir sukils prieš savo valdovus. Tuomet vokiečių buržuazija tuojau susitaikins su savo priešais – aljjantų buržuazija, kad bendromis jėgomis sutriuškintų sukilusį proletariatą. Bet tada ateisim mes jiems į pagalbą, ateisime su šviežiomis jėgomis, gerai pasiruošę, ir Vakarų Europos plotuose, manau, kažkur netoli Reino, įvyks paskutinis tarp proletariato ir sudūlėjusios buržuazijos mūšis, kuris ant visados nulems Europos likimą. Tikimės, kad tą mūšį laimėsim mes, bet ne buržuazija. Štai kodėl šiandien negalim rimtai svarstyti jūsų pasiūlymo. Negali gi toli užnugaryje pasilikti maža salelė su santvarka, kuri turės išnykti visoje Europoje.
Bus tęsinys
-
Drąsusis Vincas Krėvė
-
Maskva. Nuoroda į fotografijos šaltinį: http://wikimapia.org/7167503/Zaryadye-historical-district-of-Moscow#/photo/8324005
