Viačeslavas Molotovas ir Josifas Stalinas. fotografijos autorius: www.bulvar.com.ua. Nuoroda į fotografijos šaltinį: https://timenote.info/lt/Viaceslavas-Molotovas
Kitą dieną pasiunčiau mūsų atstovui Maskvoje L. Natkevičiui šifruotą telegramą, kad išrūpintų man audienciją pas Molotovą ir tai padarytų kiek galima greičiau.Iš Molotovo L. Natkevičius gavo neigiamą atsakymą, motyvuotą tuo, kad dabar Lietuvoje yra V. Dekanozovas, kuris Maskvos vyriausybės įgaliotas tartis su Lietuvos Vyriausybe visais klausimais. Netrukus mane aplankė patsai Dekanozovas ir pareiškė pretenzijų, kodėl aš kreipiausi pas Molotovą ne per jį, jei jau turėjau būtino reikalo kalbėtis su užsienio reikalų komisaru. Jam visai nesuprantama, kodėl aš negaliu aptarti tų reikalų, dėl kurių manau kreiptis pas Molotovą, su juo, Dekanozovu, kuris tam ir pasiųstas čion.
Atsakiau, kad Lietuva dar turi savo atstovą Maskvoje, per kurį gali kreiptis į Maskvos vyriausybę, ir todėl nematau reikalo trukdyti Dekanozovo prašymui tarpininkauti. Tartis su juo būtų netikslu, nes visi tie reikalai buvo jau ne kartą aptarti, bet visi susitarimai liko bergždi ir nedavė teigiamų vaisių.
– Jūs, p. ministeri, šiandien blogai orientuojatės susidėjusiose sąlygose, kurios žymiai pakitėjo, negu buvo tada, kai mes čion atėjome, – pareiškė Dekanozovas. – Jūs geriau padarysite, jei mažiau klausysite, ką jums Galvanauskas kušta į ausį. Mes tai gerai žinome.
– Nesu mažas vaikas ir gerai suprantu, kas čia darosi, ir Galvanausko kuštėjimai, jei tokie tikrai būtų, manęs nepaveiktų. Noriu patsai sau išsiaiškinti padėtį, kad netektų dalyvauti Lietuvos nepriklausomybės laidotuvėse. Jei manęs Molotovas nepanorės priimti, man ir be to bus viskas aišku, ir aš mokėsiu padaryti atitinkamas išvadas.Tuo mūsų pasikalbėjimas ir pasibaigė. Tą pačią dieną pakartojau per mūsų atstovą Maskvoje reikalavimą, kad mane Molotovas asmeniškai priimtų, ir šį kartą gavau teigiamą atsakymą, kad užsienio reikalų komisaras V. Molotovas sutinka mane priimti birželio 30 dieną, ketvirtą valandą vakare.
Pranešimą gavau birželio 29 dieną. Turėjau skubėti ir tą pačią dieną išvažiavau į Maskvą. Sutiko mane stotyje su įprastu iškilmingumu: Užsienio reikalų komisariato vicekomisaras, kurio pavardės dabar negaliu prisiminti, Dekanozovas, kuris, kaip pasirodė, atskrido iš Kauno lėktuvu, Maskvos karo komendantas, dar keli valdininkai ir mūsų atstovybės pareigūnai su atstovu Natkevičium priešakyje. Stotis buvo papuošta mūsų tautinėmis vėliavėlėmis. Iš stoties nuvykau į mūsų atstovybę.L. Natkevičius nebuvo gerai nusiteikęs.
– Nors jus sutiko kaip geraisiais laikais sutikdavo mūsų aukštus pareigūnus, kai jie atvykdavo Maskvon, bet nemanau, kad Maskvos nusistatymas Pabaltijo valstybių atžvilgiu būtų pakitėjęs, – pareiškė atstovas, kai aš jam papasakojau, kokiais reikalais atvykau. – Jei ir pakitėjo kas, tai pakitėjo dar nepalankesne mums linkme.Pietų metu, apie trečią valandą, paskambino į atstovybę iš Užsienio reikalų komisariato, kad Molotovas priims mane ne ketvirtą valandą, kaip buvo žadėjęs, bet vienuoliktą nakties.
– Nesistebėkite, – pabrėžė šia proga L. Natkevičius. – Čia visi svarbesni reikalai atliekami naktimis. Pasimatymo paskyrimas vienuoliktą valandą nakties reiškia, kad jūsų laukia ilgas pasikalbėjimas. Duok, Dieve, kad jis turėtų gerų pasėkų, bet tenka abejoti.
Vienuoliktą valandą nuvykome su L. Natkevičium į Užsienio reikalų komisariatą. Buvau nustebintas tuo, kiek daug kartų mus sulaikydavo ir vis tikrindavo dokumentus: į Kremlių įvažiuojant, prie įėjimo į komisariato rūmus, įžengiant į antrą aukštą ir net prie Molotovo kabineto durų. Visur viešpatavo tyla, ir nesimatė jokio tarnautojo, bet ginkluotų sargybos kareivių buvo kiekvienam žingsnyje.
Pagaliau patekome į laukiamąjį kambarį. Laukti teko neilgai, vos kelias minutes, bet čia ištiko mane pirmas nemalonumas, kuris mane gerokai suerzino: mums čia pranešė, kad Molotovas nori kalbėtis tik su manim vienu, be atstovo.
Aš visai nesiorientavau, kaip tokiais atvejais reikia laikytis, kaip kalbėti su svetimos valstybės aukštu pareigūnu, ir tikėjausi, kad šiuo atveju mano mokytoju bus atstovas. Dabar buvau paliktas vienas sau ir todėl pasijutau nejaukiai.
Nors Natkevičius mane mokė, kad pasikalbėjimą reikia pradėti klausimu, kaip jaučiasi Josifas Visarionovičius, kaip jo sveikata, ir panašiais diplomatinio mandagumo posakiais, bet įžengęs pas Molotovą viską užmiršau ir pasisveikinęs pradėjau nepasitenkinimo pareiškimu, kad esu priverstas vienas, o ne mūsų atstovo lydimas lankytis pas jį, užsienio reikalų komisarą.
Molotovas nusišypsojo, nerodydamas jokio nepasitenkinimo. Savo išvada ir laikysena jis mane paveikė teigiamai. Maniau, kad turėsiu reikalą su senos kartos rusų inteligentu.
– Labai atsiprašau tamstą, p. ministeri, ir jūsų atstovą. Panorėjęs priimti jus vieną, negalvojau tuo jus užgauti nei pareikšti nepasitikėjimą jūsų atstovui, – kalbėjo komisaras, atsakydamas į mano pareiškimą. – Man pranešta, kad tamsta esi atviras žmogus, visuomet imi velnią už ragų (beriot vsegda čorta priamo za roga) ir savo nuomonės neslepi už diplomatinio mandagumo šydo. Todėl norėjau su jumis kalbėti atvirai, kaip su žmogumi, kuris gali šių dienų mūsų padėtį suprasti, o ne su diplomatu. Maniau, kad negalėsiu būti atviras, matydamas šalia jūsų patyrusį diplomatą, kokiu, be abejo, yra jūsų atstovas.
Nepatyręs diplomatinėse suktybėse, tuo metu patikėjau Molotovo žodžiais ir net buvau apsidžiaugęs. Maniau, kad, nuoširdžiai ir atvirai besikalbėdamas, išaiškinsiu daugel nesusipratimų ir daugiau laimėsiu, negu galima buvo tikėtis. Nesuabejojau Molotovo pareiškimo nuoširdumu. Tik vėliau supratau, kad gudrus ir suktas diplomatas turėjo visai ką kita galvoje.
– Mes nuoširdžiai norėjome susitarti su anglų, prancūzų ir lenkų vyriausybėmis dėl bendro veikimo užkirsti kelią vokiečių ekspansijai ir išvengti karo grėsmės, bet mums nepasisekė susitarti ne dėl mūsų kaltės, – tęsė toliau Molotovas. – Iš mūsų buvo pareikalauta garantuoti lenkų rytų sienas, nors dabartiniai sąjungininkai turėjo žinoti, kad tos sienos buvo mums primestos taikos sutartimi Rygoje. Mūsų padėtis tuomet buvo tokia, jog turėjome sutikti su visomis sąlygomis, kurios mums buvo padiktuotos. Iš mūsų reikalavo taipogi garantuoti Rumunijos rytų sienas, nors žinojo, kad mes nesame atsižadėję ir ateityje nemanėme atsižadėti Besarabijos. Be to, lenkų vyriausybė rodė didžiausią nepasitikėjimą mumis. Ji nesutiko praleisti mūsų ginkluotų pajėgų per savo kraštą net tuo atveju, jei vokiečių vyriausybė pradėtų karą ir mes būtume priversti prisidėti prie Vakarų Europos kovos su vokiečių ekspansija.Kuris tokiomis aplinkybėmis galėjo būti susitarimas? – tęsė Molotovas. – Matydami, kad susitarimas nėra galimas, buvome priversti ieškoti kitur garantijų, kad, pasilikę vieni, nebūsime puolami. Tokia garantija buvo mums pasiūlyta vokiečių vyriausybės dar anksčiau, negu prasidėjo pasikalbėjimai su anglais, prancūzais ir lenkais, bet į ją mes nebuvome kreipę dėmesio. Dabar matydami, kad iš mūsų derybų su trimis sąjungininkais nieko neišeina ir išeiti negali, atnaujinome pasitarimus su vokiečių vyriausybe, kuri pasirodė mums labai palanki ir nuolaidi ir sutiko patenkinti visus mūsų pageidavimus. Nors pasiekėme susitarimo ir sudarėme su vokiečių vyriausybe nepuolimo sutartį, bet gerai supratome, kad vokiečiais negalima pasitikėti, todėl atsargos dėlei turėjome imtis kitų dar priemonių savo saugumui sustiprinti. Bendrų sienų tuomet su Vokietija neturėjome. Vadinasi, norėdama mus pulti, ji pasirinktų kelią per Lietuvą. Nuoširdžiai norėjome bendradarbiauti su Lietuvos vyriausybe, sustiprinti jūsų krašto pajėgumą.
Mes visuomet turėdavom geriausių norų Lietuvos atžvilgiu, visuomet tarptautinėje plotmėje rėmėm jos reikalus, visur ir visais atvejais palaikėme ją, kaip tikri ir nuoširdūs draugai. Savo draugiškumą įrodėme grąžindami jums Vilnių, seną Lietuvos sostinę, – kalbėjo Molotovas. – Kaipo viena iš priemonių buvo mūsų patarimas Lietuvos vyriausybei sudaryti glaudžią sąjungą su Pabaltijo valstybėmis, kad tuo būdu ji sustiprintų savo atsparumą galimai iš vokiečių pusės agresijai. Mes panaudojome savo įtaką, kad Latvijos ir Estijos vyriausybės tokiai sąjungai nesipriešintų. Bet mums teko greitai apsivilti. Nors Smetona nekvailas žmogus, bet prietarų samanomis apžėlęs, nesiorientavo susidėjusioje padėtyje, nesušvelnino savo režimo. Jis nesuprato net tokio prasto dalyko, kad negalima su mumis palaikyti draugiškumo ir tuo pačiu metu persekioti viską, kas atsiduoda rusų kultūra, persekioti visus tuos, kurie rodė mums nors mažiausio palankumo. Dar blogiau, mums teko greitai įsitikinti, kad sudarytas mūsų iniciatyva Pabaltijo valstybių blokas krypsta į vokiečių pusę. Iš gerai informuotų šaltinių patyrėme, kad Pabaltijo valstybių delegatai, suvažiavę į Rygą, turėjo pasitarimus, kurių metu buvo nutarta griežtai laikytis prieš mus, kovoti su mūsų tuose kraštuose įtaka ir ieškoti glaudesnio bendradarbiavimo su vokiečiais. Jūsų atstovas Berlyne, Smetonos pavedamas, pradėjo derybas su vokiečių vyriausybe dėl susitarimo, nukreipto prieš mus.Vokiečiai parodė čia mums tikrą savo veidą, – sakė Molotovas, – palankiai priėmę Lietuvos vyriausybės pasiūlymą. Tik panorėjo, kad jūsų vyriausybė aiškiai tuo atveju apsispręstų, kaipo vokiečių sąjungininkė. Todėl pareikalavo, kad lietuvių kariuomenė tuojau pultų lenkus ir užimtų Vilnių. Nenuslėpsiu nuo tamstos, kad tuo faktu mes buvome netikėtai užklupti ir labai susirūpinę. Jeigu Lietuva būtų paklausiusi vokiečių vyriausybės reikalavimų ir tuo pačiu pasisakiusi vokiečių sąjungininke, ji būtų tapusi toli į rytus iškištu vokiečių placdarmu, išeigos punktu karo atveju su mumis. O imtis prieš ją kurių nors priemonių nebūtume galėję, nerizikuodami karu su vokiečiais, ko mes nenorėjome ir nenorime. Lengviau atsidusome tik sužinoję, kad Lietuvos Vyriausybė neišdrįso paklausyti vokiečių, atsisakė ginkluota ranka užimti Vilnių ir tuo pačiu neteko vokiečių pasitikėjimo. Šio mums pavojingo fakto akivaizdoje turėjome griežtai pakeisti savo nusistatymą tiek vokiečių, tiek Pabaltijo valstybių atžvilgiu ir imtis žygių, kurių nei norėjome, nei buvome numatę. Mus privertė taip elgtis saugumo sumetimai. Neturėjome teisės leisti, kad panaši situacija galėtų vėl pasikartoti. Turėjome dabar daugeliu klausimų nusileisti vokiečiams už jų pasižadėjimą nesikėsinti įtraukti Pabaltijo valstybes į savo įtakos orbitą ir nesikišti į jų vidaus reikalus. Dar daugiau – jie sutiko su tuo, kad Pabaltijo valstybės, vadinasi, Lietuva, Latvija ir Estija, yra išimtinai mūsų įtakos zona ir toje zonoje galime elgtis, kaip mes rasime reikalinga.
Šie nauji susitarimai visgi neišsklaidė mūsų nepasitikėjimo vokiečiais ir todėl turėjome sustiprinti šiose valstybėse savo ginkluotas pajėgas, – kalbėjo Molotovas. – Suprantu, kad šis mūsų žygis atrodo jums nemalonus, bet tikėkit man, kad jis daugiau naudingas jums negu mums: mes jus apsaugojam nuo pavojaus iš vokiečių pusės, nuo jų pastangų įvelti jūsų mažutę valstybę į pasaulinį karą, kuris vis plačiau ima liepsnoti. Tiesa, buvome priversti likviduoti Pabaltijo valstybių sąjungą, bet ne todėl, kad ji buvo nukrypusi netinkama linkme. Ji šiandien jau nereikalinga, – Pabaltijo valstybių savistovumą mes pasiėmėm apsaugoti…
Klausydamas aš negalėjau susivokti, kokį tikslą turi Molotovas, visa tai dėstydamas. Ar panorėjo paskaityti man Lietuvos ir kitų Pabaltijo valstybių apkaltinimo aktą, ar šiuo savo pasisakymu apdumti akis ir nukreipti dėmesį nuo klausimų, kurie galėjo būti jam nemalonūs?
Ir tikrai, buvau ištrenktas iš vagos ir negalėjau ant greitųjų susigriebti, kokiu būdu nukreipti pasikalbėjimą į man rūpimus klausimus, dėl kurių čion atvykau.
Bus tęsinys
-
Drąsusis Vincas Krėvė
-
Maskva. Nuoroda į fotografijos šaltinį: http://wikimapia.org/7167503/Zaryadye-historical-district-of-Moscow#/photo/8324005
