Lietuvos Steigiamojo Seimo atstovas, diplomatas, teisininkas Ladas Natkevičius. Nuoroda į fotografijos šaltinį: https://knyga.kvb.lt/lt/parodos/temines-leidiniu-parodos/itemlist/tag/Vladas%20%28Ladas%29%20Natkevi%C4%8Dius?fbclid=IwAR13eKxomomopZHzjmXtpm5lzeq2BiIGMzdhe5Gf5LaZBx1eLVdSN_3qKA0
– Tamsta nemanai, p. komisare, kad Vakarų Europai, kovojančiai su vokiečių užmačiomis, gali ateiti į pagalbą Jungtinės Amerikos Valstybės su savo neribota medžiagine ir technine galia. Toji valstybė, kaip žinom, jau vieną kartą yra išgelbėjusi Vakarų Europą su jos santvarka. Nemanau, kad įvykiai negali pasikartoti…– Visai teisingai tamsta, p. ministeri, pastebėjai, – pabrėžė Molotovas. – Gerai žinome, kad Jungtinės Amerikos Valstybės nori įsijungti į šį karą ir visais būdais tą įsijungimą provokuoja. Nesitikim, kad mums pasiseks įkalbėti mūsų tariamus draugus nepasiduoti tai provokacijai, bet mūsų tai nebaugina. Mes geriau pažįstame tą kraštą negu tie, kurie jį valdo. Tamsta buvai apsilankęs Jungtinėse Valstybėse?
– Neteko, – prisipažinau, – bet skaityti apie šią valstybę esu daug skaitęs…
– Vadinasi, neturite supratimo, kas yra toji palaida bala, kuri vadinasi Jungtinės Šiaurės Amerikos Valstybės. Amerikos žurnalistai ir iš dalies rašytojai gudrūs (mastera) mulkinti gražiais žodžiais kitus ir save, kada kalba apie savo kraštą. Bet jais tikėti netenka. Nors ten kalbama apie humanizmą, laisvę, lygybę, demokratizmą, bet visa tai šlykščiausias veidmainiavimas, taip charakteringas anglosaksų žmonėms. Ten kiekvienam žingsnyje bažnyčia, bet neatsižvelgiant į tai, nėra kito materialistiškesnio pasaulio, kuriame vertinamas tik pinigas, pinigas ir pinigas… Ten kiekvienas pareigūnas, nuo paprasto policininko iki jų prezidento, yra visuomet pasiryžęs apsirikti ir suklysti, jei tik tasai paklydimas padidina jo einamąją sąskaitą banke. Mes – ne stačiokiški vokiečiai, pasitikį vien kumščiu. Mes rasim būdus padėti Jungtinių Valstybių politikos vairuotojams paklysti, kai tas jų paklydimas bus mums naudingas. Todėl jų įsijungimas į karą mūsų visai nebaugina. Visi, kurie deda į juos viltis, turės skaudžiai nusivilti…
– Praeities įvykių esame pamokyti, kad pasitikėti galime tik patys savimi, ir to pasitikėjimo mūsų tauta dar neprarado, – atsakiau į Molotovo prikišamai pabrėžtus paskutinius jo kalbos žodžius. – Lietuvos liaudis, Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus, sunkiausiais metais pati viena sugebėjo atsispirti Lenkijos pastangoms okupuoti ir inkorporuoti Lietuvą. Tuomet Lenkiją josios pastangose palaikė visi Vakarų Europos sąjungininkai, prancūzai, anglai, belgai… Nors iš niekur mūsų liaudis negalėjo laukti nei paramos, nei pritarimo, narsiai ji stojo į kovą ir laimėjo laisvę. Ir dabar jos lengvai neatsižadės…
– Tamsta, p. ministeri, neturi užmiršti, kad Tarybinių Respublikų Sąjunga neša tautoms ne vergiją, bet tikrą laisvę, ir todėl jūsų liaudžiai negresia pavojus tos laisvės netekti. Ji bus atsiklausta tokia forma, kokia yra priimta tarybinėse respublikose, ar ji nori įsijungti į tarybinių respublikų šeimą.
Jutau, kad mūsų pasikalbėjimas darosi vis labiau įtemptas. Matyti, mano žodžiai ir prieštaravimai erzino Molotovą tiek, jog švelnus tonas ėmė nykti iš jo balso. Bet tiek buvau paveiktas to, ką buvau išgirdęs, jog jau negalėjau susilaikyti. Todėl atsakiau, kad visa Lietuvos tauta seniai yra apsisprendusi būti nepriklausoma ir gyventi savitą gyvenimą. Aš neabejojau, koks bus atsakymas į klausimą, jei tik nebus pavartota prievarta.
– Žodis „prievarta“ išimtas iš mūsų žodyno, – gana griežtu balsu pasiskubino atsikirsti Molotovas. – Prievartos nenaudosime, bet mokėsime jūsų liaudį įtikinti, kad josios labas to įjungimo reikalauja, nes tik tokiu būdu ji galės visos Tarybinės Sąjungos prieglobstyje gyventi ramų gyvenimą, nebijodama pavojaus, kad bus įtraukta į karo skerdynes.
Pareiškiau abejojimą, ar atsirastų pasaulyje tauta, kuri duotųsi save įtikinti, kad jai naudinga atsižadėti savo nepriklausomybės dėl ramaus gyvenimo svetimųjų prieglobstyje. Lietuvių tauta, kuri daug savo sūnų paaukojo dėl laisvės, juo mažiau duosis tokiais sumetimais įtikinama.
– Pamatysi tamsta, kad nepraslinks nė keturių mėnesių, kai liaudis visose Pabaltijo valstybėse pasisakys už įsijungimą, kuris įvyks be jokių sukrėtimų, nors jais tamsta mane baugini, – patikino mane Molotovas. – Baigdamas mūsų pasikalbėjimą, norėčiau tamstai palinkėti dar kartą ramiai pažiūrėti tikrenybei į akis ir turėti omenyje mūsų realios politikos visai žmonijai svarbius uždavinius… Lietuva negali pasilikti išimtinėje padėtyje. Jos ateitis priklausys nuo visos Europos likimo ir aš tai turiu suprasti, – aiškino toliau Molotovas. – Protingiausiai pasielgtume, jei be svyravimo pasiduotume komunistinės partijos vadovavimui, kuri yra griežtai nusistačiusi įvykdyti visos Europos suvienijimą ir naujos santvarkos įgyvendinimą. Lietuva, kaip ir kiti Pabaltijo kraštai, galės ramiai gyventi, dar ramiau negu iki šiol ir netrukdomai vystyti savo tautinę kultūrą, tik suteikdama jai socialistinį turinį.Jis, Molotovas, ir Tarybinių Respublikų Sąjungos centrinė vyriausybė tikisi, kad dabartinės Lietuvos Vyriausybės nariai, turėdami galvoje savo krašto gerovę, pasiliks ir toliau bendradarbiauti su Tarybinės Sąjungos vyriausybe, – nors tam, kad įsijungimas į tarybinių respublikų šeimą įvyktų be didesnių ekscesų iš neatsakingai, blogai besiorientuojančių asmenų pusės. Dabartinės Vyriausybės nariai juk nepanorės, kad ateityje Lietuvos liaudis laikytų juos savo priešais…Paskutinius savo išvedžiojimus Molotovas jau kalbėjo stovėdamas, duodamas tuo suprasti, kad jau viskas pasakyta, kas turėjo būti pasakyta.Aš irgi atsikėliau ir stovėdamas atsakiau, kad komisaro žodžiai manęs neįtikino. Kaip pasielgs mano kolegos Vyriausybėje, aš nežinau. Aš asmeniškai manau, jog neturiu teisės pasilikti ilgiau Lietuvos Vyriausybės priešakyje, nes suklydau pasitikėdamas Tarybinės vyriausybės pažadais, kad jos ginkluotos jėgos atėjo į Lietuvą tik apsaugoti josios neutraliteto, bet ne tam, kad kištųsi į vidaus gyvenimą. Suklydau, pasitikėdamas ir todėl turiu padaryti iš to tinkamą išvadą. Be to, nenoriu dalyvauti Lietuvos nepriklausomybės pakasynose…
– Tokis tamstos žygis mums šiuo metu būtų labai nemalonus, ir aš tikiuosi, kad gerai pagalvosite, kol apsispręsite, – atsakė man Molotovas, išeidamas į kambario vidurį. Atsisveikinome šaltai, be to draugiškumo jausmo, su kuriuo mane Molotovas buvo sutikęs. Išeidamas žvilgterėjau į laikrodį. Be 23 min. buvo trys valandos.
Gretimam kambaryje suradau L. Natkevičių. Jis kalbėjosi su kažkokiu valdininku ir laukė manęs. Mes to valdininko išlydėti iki automobilio, nuvažiavome į mūsų atstovybę. Pakelyje tylėjome, nes L. Natkevičius man davė suprasti, kad jis ne visai pasitiki savo šoferiu. Sugrįžęs į atstovybę, ėmiau smulkiai atpasakoti savo pasikalbėjimą su Molotovu. Mano pasakojimą suglaustai užrašinėjo patsai Natkevičius, kad sudaryti ,,Pro memoria“.
Ponia Natkevičienė klausydamasi ėmė taip gailiai verkti, jog turėjome nutraukti darbą ir raminti ją kaip įmanydami. Nuėjau gulti tik išaušus. Jaučiausi lyg sunkiausią ligą išgyvenęs: tiek staigiai užklupo mane nelaimė, kuria tikėti vis dar nesinorėjo. Eidamas pas Molotovą, vis dar tikėjausi, kad pesimistiški L. Natkevičiaus spėliojimai yra perdėti ir dabar paaiškės, kad jie neturi pamato…
Eidamas gulti į paskirtą man kambarį, vos galėjau kojas pavilkti.
Rytojaus rytą, apie dešimtą valandą, mane pažadino L. Natkevičius, pranešdamas, kad iš Užsienio reikalų komisariato man skambina. Užsimetęs apsiaustą, nuėjau į L. Natkevičiaus darbo kambarį. Skambino Dekanozovas, pareikšdamas, kad jis turįs su manim pasimatyti. Be to, norėtų man parodyti Visasąjunginę žemės ūkio parodą. Norėjau atsisakyti, nes buvau nusistatęs tą dieną grįžti namo, bet L. Natkevičiaus patariamas sutikau, tik prašiau, kad atvyktų ne anksčiau vienuoliktos.
-
SSRS užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas. Nuoroda į fotografijos šaltinį: https://timenote.info/lt/Viaceslavas-Molotovas
-
Vincas Krėvė-Mickevičius. V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus fotografija.
