Pirmosios tarpukario Lietuvos vyriausybės (1918) pirmininkas Augustinas Voldemaras. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr. Nuoroda į nuotraukos šaltinį: https://www.vle.lt/straipsnis/augustinas-voldemaras/
Sakoma, „de mortuis aut bene, aut nihil“ (*2). Bet kai žmogus vaidino didelę rolę visuomenės, o dar daugiau – tautos likime, manau, tas dėsnis neprivalo jam būti taikomas. Apie tokį žmogų galima pasakyti ne tik gera, bet ir bloga, ką yra padaręs tautai ar visuomenei. Augustinas Voldemaras yra išvaręs didelę vagą tautos gyvenime ir suvaidinęs nemažą vaidmenį josios likimo eigoje. Bet įvertinti tą vaidmenį istoriko uždavinys. Aš nesu istorikas, todėl šio darbo nedrįstu imtis. Man Augustinas Voldemaras įdomesnis kaip asmuo, kaip žmogus – jis yra originalus, nepakartojamas. Jį suvelti į bendrą paprastų žmonių makalynę būtų sunku. Kaip kiekvienas žmogus, Voldemaras turėjo gerų ir blogų privalumų. Prie gerų priklauso gal jo nepaprasta atmintis ir gabumai kalboms.
Jo artimiausias studentavimo laikų draugas Kazys Būga ne juokais skundėsi: – Žiūrėkite, kokis Voldemaras. Aš už jį geriau mokėjau prancūzų kalbą, bet neišdrįsdavau kalbėti – bijojau, kad nesijuoktų iš manęs. O Voldemaras pliauškė, nebijodamas, kad iš jo prancūzų kalbos gali kas pasijuokti, ir – šiandien jis kalba laisvai ir taisyklingai, o aš kaip nedrįsdavau ir šiandien nedrįstu prancūziškai žodžio pratarti.
Voldemaras niekuomet nekreipė dėmesio į kitų nuomonę, mėgo dažnai pasijuokti ir piktai pasijuokti – kaip tikras šposininkas. Pamenu, kai mudu abu, dar studentai, važiavome iš Petrapilio į Vilnių. Su mumis važiavo ir kažkoks dar studentas, matyti, rusas, karštas ir atkaklus Markso ir Engelso gerbėjas. Tų metų studentija labai skyrėsi nuo šių dienų studentijos, pokarinės – nesidomėjo nei sportu, nei prabanga, nei būsimosios karjeros klausimais. Kai sueidavo, susitikdavo, mėgo spręsti „amžinus, prakeiktus“ žmonijos klausimus. Vieni domėjosi meno, literatūros klausimais ir sprendė juos visu jaunuolišku griežtumu. Kiti domėjosi filosofiniais, visuomeniniais klausimais ir tokiu pat griežtumu sprendė ir rišo painiausias problemas. Ir šiuo kartu užsidegė karšti ginčai socialiniais klausimais tarp Voldemaro ir to studento. Atsirado dar ir daugiau iš bendrakeleivių tarpo, kurie prisidėjo. Beveik visi jie buvo Markso pasekėjai. Aš stebėjausi Voldemaro dialektiniais gabumais, o dar labiau jo atmintimi. Jis cituodavo iš Markso „Kapitalo“ atskirus puslapius savo nuomonei paremti. Oponentai sumušti turėjo nutilti. Kada aš vėliau, ginčams pasibaigus, išlipdamas Vilniuje, nusistebėjęs pareiškiau:
– Nežinojau, kad esi tokis gilus žinovas Markso teorijos!
– Aš to veikalo niekuomet rankose nesu turėjęs, – nusijuokė Voldemaras.
* III–IV [Apie A. Voldemarą], [Pokalbis su S. Šilingu]. Tekstai iš „Metmenų“ (1979, Nr. 38, p. 69–75). Juos „Metmenims“ iš rankraščių parengė K. Ostrauskas. Įžangoje jis rašo: „Pirmasis (čia trečiasis – A. Z.) – vos tik pradėtas, pieštuku rašytas trijų su puse puslapio pradinis juodraštis. Tai galima spręsti iš teksto sąrangos: rašyta stulpeliu kairiajame puslapio krašte, dešinįjį paliekant tuščią, kad vėliau eventualiai galima būtų įrašyti intarpus. Tuo aiškintina ir labai dažnos pastraipos – dažniausiai vos tik po vieną sakinį (šitoks rašymo būdas apskritai gana būdingas V. Krėvės – bent išeivijos laikotarpio – juodraščiams. Parašymo data neaiški. Tačiau rašyta, atrodo, dar prieš antrąjį fragmentą, Amerikoje […].Antrasis fragmentas (čia ketvirtasis – A. Z.) – ilgesnis (šeši su puse rašalu ištisai prirašyti puslapiai), ir, sprendžiant iš teksto, žymiai daugiau apdorota negu pirmasis. Tačiau atrodo, ir jis neužbaigtas.Turint omenyje Krėvės laišką, rašytą M. Biržiškai 1952 m. birželio 9 d., kur kalbama, kad jis rašysiąs „apie santykius su lenkais, apie Pilsudskio pastangas dėrėtis su lietuviais“, galima manyti, kad fragmentas parašytas po šios datos.
** Apie mirusius arba gerai, arba nieko (lot.).
-
Vincas Krėvė – Šv. Vladimiro imperatoriškojo universiteto studentas. Kijevas, 1904. V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus nuotr.
