Ištrauka iš prof. Alberto Zalatoriaus įžangos: „Pakviestas į šiuos postus, Krėvė sutiko ne iš karto. Priešingai, net buvo apsisprendęs neiti, bet, pasikalbėjęs su S. Šilingu, A. Merkiu, E. Galvanausku, kurie jam patarė eiti, iškėlęs sąlygą J. Paleckiui, kad finansų ministru pasiliktų E. Galvanauskas, Krėvė pagaliau sutiko imtis sunkios ir atsakingos naštos.“
V. Krėvės-Mickevičiaus atsiminimų skyrius: „VYRIAUSYBĖS SUDARYMAS“
1940 metų birželio mėnesio 15 dieną lyg perkūno trenksmas apstulbino lietuvius žinia, kad prezidentas Antanas Smetona pasišalino iš Lietuvos su visa savo šeima ir Raudonosios armijos gausūs daliniai su tankais, sunkiąja artilerija jau peržengė sieną traukdami į mūsų krašto gilumą. Aerodromai liko užimti daugybės raudonosios aviacijos lėktuvų.
Vyriausybė išsiskirsčiusi, ir josios narių daugumas net iš Kauno išvažiavę. Pavojingiausią valandą kraštas pasiliko be vado ir vyriausybės.
Vėliau, rodos, porai dienų praslinkus, grįžo į Kauną ministeris pirmininkas Merkys, kuris pagal veikiančią to meto Lietuvos Konstituciją turėjo, nesant Respublikos Prezidentui, eiti jo pareigas.
Atsirado ir kai kurie ministeriai, kurie nebuvo iš Kauno išvykę. Prasidėjo ilgos derybos naujai vyriausybei sudaryti. Pasirodė, kad tose derybose svarbiausią vaidmenį vaidino Dekanozovas, Maskvos įgaliotinis, atsiradęs Lietuvoje ryšium su naujų Raudonosios armijos dalinių įžygiavimu. Sklido gandai, kad derybos nesiseka. Dekanozovas reikalavęs, kad nauja vyriausybė būtų sudaryta iš asmenų, nusistačiusių lojaliai laikytis „sutarčių“, anksčiau su Maskva sudarytų. Daugel siūlomųjų kandidatų jis atmesdavęs. Iš tų gandų aiškėjo, kad Lietuvos nepriklausomybė jau tapo fikcija, nors iš Maskvos buvo skelbiama, kad SSSR vyriausybė nemano pažeisti Lietuvos teisių ar kištis į jos vidaus gyvenimą ir keisti vidinę santvarką. Ji buvusi priversta padidinti savo įgulas saugumo sumetimais tiek savo, tiek Lietuvos, kad ji nebūtų įtraukta į pasaulinį karą, kuris jau yra suliepsnojęs Vakaruose.
O tuo metu raudonieji daliniai jau žygiavo Kauno gatvėmis, žalodami savo tankais gatvių asfaltą. Nusiminusių lietuvių minia verkė, džiūgavo vien žydai, o jų moterys apmėtydavo raudonarmiečius gėlėmis. Vakarą žydiškas jaunimas būriais slinko gatvėmis, dainuodamas rusiškai sovietiškas dainas, ir policija nedrįso jų sudrausti.
Lietuvių tarpe kilo baisiausias pasipiktinimas tokiu žydų elgesiu. „Ką jiems blogo yra padariusi Lietuva, kad jie taip džiūgauja, bolševikams mūsų kraštą okupavus“, – girdėjosi kalbos.
Po šių įvykių praslinkus porai dienų, vėlų vakarą, jau po vienuoliktos, man paskambino iš rusų atstovybės. Skambino Pozdniakovas, įgaliotas Sovietų ministeris Lietuvai, prašydamas tuojau atvykti atstovybėn. Atsakiau, kad jau vėlu ir esu pasirengęs gulti. Jei yra reikalas, pasistengsiu užeiti rytojaus dieną. Bet Pozdniakovas primygtinai įkalbinėjo, kad reikalas skubus ir kitai dienai jo atidėti negalima. Jis atsiusiąs man savo automobilį.
Pagaliau sutikau ir pusei valandos praslinkus jau buvau Sovietų atstovybėje. Ten mane sutiko pats Dekanozovas, kurį pirmą kartą pamačiau.
Supažindinęs mane su Dekanozovu, Pozdniakovas pasišalino, pareikšdamas, kad jis išeinąs parūpinti užkandžių, nes spėjąs, kad mūsų pasikalbėjimas galįs ilgiau užtrukti.
Dekanozovas ėmė pasakoti, kad jis esąs ne tik nustebintas, bet ir užgautas prezidento A. Smetonos pasielgimo ir panašaus žingsnio iš prezidento pusės, be abejo, niekas Maskvoje tikėtis negalėjo.
Atskridęs iš Maskvos lėktuvu, jis, Dekanozovas, net į savo atstovybę neužvažiavęs, nusiskubino į Prezidentūrą ir buvo tiesiog netikėtumo parblokštas, kai ten sužinojo, kad Smetona jau pasitraukęs iš Lietuvos.
Jis čion atskridęs apsvarstyti skubių neatidėliotinų klausimų ryšium su pakitėjusia padėtimi.
Maskva nesupras, kaip nesuprantąs ir jis tokio Lietuvos Vyriausybės nepasitikėjimo. Juk Merkiui, vadinasi, ir prezidentui Smetonai gerai žinomas Sovietų vyriausybės užtikrinimas, kad ji visai nemano pažeisti Lietuvos nepriklausomybės, kištis į jos vidaus reikalus ar kėsintis pakeisti vidaus santvarką. Maskva tik buvo labai apgailestautinų įvykių priversta padidinti čia savo įgulas jų saugumo sumetimais ir geriausių norų apsaugoti Lietuvą nuo pavojaus įsivelti į pasaulinį karą jei ne savo noru, tai prievarta.
Aš pareiškiau abejojimą, kad Lietuvai grėstų pavojus įsitraukti į karą. Kaimynė Latvija, kaip ir Lietuvos Vyriausybė, buvo pareiškusi laikysiantis griežto neutraliteto, Lenkija jau sužlugdyta, Vokietija gi yra draugiškuose santykiuose su SSSR ir, be to, tokioje padėtyje, kad, be abejo, ji nesikėsintų mūsų prievartauti be SSSR vyriausybės žinios ir sutikimo.
– Mes su Vokietija tokie draugai, kaip du alkani šunys, kurie sėlina į vieną kaulą, – nusijuokė Dekanozovas. – Šiandien teikiame jai pagalbą, bet tik tiek, kad ji neuždustų ir nepasismaugtų anksčiau, negu mums tai naudinga. Mūsų santykiai su vokiečiais nekokie – ir kuo jie pasibaigs, tai jau kitas klausimas, kurio dabar geriau neliesime. Tikėkite, kad draugas Stalinas ir aš asmeniškai tik gero norime Lietuvai. Mudu nesergame rusų patriotiniu šovinizmu, gerbiame ir mėgstame lietuvių tautą, nes tarp jos ir gruzinų tautos likimo yra daug bendro. Mudu, gerai susipažinusiu su jūsų praeitimi, žinome, kad šimtmečius kovojote, sulaikydami vokiečių antplūdį į rytus, ir nelygioje kovoje laimėjote. Žinom, kad jūsų valstybės sienos ėjo į rytus nuo dabartinio Charkovo ir tik šimtą kilometrų buvo nuo Maskvos, o pietuose siekė Juodųjų jūrų. Kaip gali gruzinas negerbti tautos, kuri, nebūdama gausi, tik savo didvyrišku narsumu galėjo išugdyti žūtbūtiniuose karuose tokią galią pasipriešinti Vakarams ir Rytuose atstumti mongolus beveik iki Volgos. Visa tai kalbu įtikinti tamstą, kad draugas Stalinas Lietuvos atžvilgiu neturi jokių paslėptų tikslų ir siekimų, vien tik nori apsaugoti ateityje jūsų kraštą nuo galimo vokiečių įsiveržimo, politinei padėčiai ir mūsų santykiams su jais pakitėjus. Ir ko mes turėtume siekti Lietuvoje? Esate žemdirbių kraštas, turite vien tik tokių gėrybių, kuriomis ir Sovietų Sąjunga yra turtinga. Prisipažinsiu, kad, mūsų manymu, Lietuva – svarbus strateginis punktas, bet tas faktas kaip tik ir kelia iš vokiečių pusės agresijos prieš jus pavojų, nuo kurio norime jus apsaugoti. Kaip galite spręsti iš mano kalbos, esu su jumis daugiau negu atviras, stengiuosi nieko nuo jūsų nenuslėpti, kad, supratę padėtį, galėtumėt su pasitikėjimu bendradarbiauti su mumis savo krašto labui.
Man buvo labai sunku susikalbėti su einančiu dabar prezidento pareigas Merkiu ir jo patarėjais dėl būsimosios Lietuvos vyriausybės sudėties, – pasakojo toliau Dekanozovas. – Mes norime, kad naujoje vyriausybėje dalyvautų tokie asmenys, kurie lojaliai vykdytų Lietuvos pasižadėjimus ir įsipareigojimus ir neleistų pasikartoti įvykiams, dėl kurių Sovietų vyriausybė turėjo pakeisti savo santykius su trijų paskutinių Lietuvos vyriausybių nariais.
Tamsta naujoje vyriausybėje, dėl kurios sudėties pagaliau susitarta, esate numatytas užsienio reikalų ministeriu ir ministerio pirmininko pavaduotoju – baigė savo kalbą Dekanozovas ir įteikė man būsimosios vyriausybės narių sąrašą.
Jame šalia visai man nežinomų asmenų suradau ir kelias pažįstamas pavardes:
a) Justas Paleckis, numatytas ministerio pirmininko vietai užimti. Pažinojau jį kaip mažų gabumų ir neaukštos inteligencijos asmenybę, liaudininkų pakraipos žmogų ir „Lietuvos žinių“ bendradarbį.
b) Mickis. Jis buvo numatytas užimti žemės ūkio ministerio vietą. Žinojau apie jį tiek, kad jis buvo kuklus žemės ūkio ministerijos valdininkas ir gan aktyvus (veiklus) tautininkų partijos narys.
c) Pakarklis, kandidatas į teisingumo ministerius, baigęs Teisių fakultetą. Jis man buvo gerai žinomas, bet ne iš gerosios pusės. Turėjau pamato laikyti jį nerimtu žmogumi.
d) Antanas Venclova, numatytas į švietimo ministerio vietą. Jaunas vyrukas, buvęs mano mokinys, gabus rašytojas. Baigęs Humanitarinių mokslų fakultetą, gavo „Aušros“ gimnazijoje Kaune lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo vietą, buvo labai mėgiamas mokinių ir giriamas viršininkų, kaip geras mokytojas. Politika iki šiol, kiek žinojau, visai nesidomėjo. Prieš kelias savaites buvo atleistas iš mokytojo pareigų dėl smulkaus eilėraščio, kurį paskelbė spaudoje. Jame Venclova pareiškė širdgėlą, kad suliepsnojusiose žudynėse liejasi tiek daug nekalto kraujo, tiek daug tenka žmonėms patirti skriaudų, pralieti ašarų dėl tuščių užgaidų tų, kurie skelbiasi Dievo rinktais vadais. Švietimo ministeris įžvelgė, kad mokytojas, reiškiąs tokias antikarines nuotaikas, gali turėti mokiniams slopinančios įtakos.
e) V. Vitkauskas, generolas. Asmeniškai su juo susitikti anksčiau neteko. Žinojau, kad, S. Raštikiui pasitraukus, buvo Smetonos paskirtas kariuomenės vadu, vadinasi, jam ištikimas žmogus.
Pats aš buvau numatytas į užsienio reikalų ministerio ir pirmininko pavaduotojo vietą.
Kiti kandidatai man buvo visai nepažįstami, ir kad tokie žmonės yra šiame pasaulyje, tik iš šio sąrašo dabar sužinojau.
Susipažinęs su vyriausybės kandidatų sąrašu, pareiškiau savo nusistebėjimą, kad dėl mano joje dalyvavimo su manim kalbasi ne einantis Prezidento pareigas Merkys, bet SSSR vyriausybės įgaliotinis, ir ne Prezidentūroje, bet SSSR atstovybėje. Be to, man siūloma būsimoje vyriausybėje vieta, kurios aš nieku būdu užimti neišdrįsčiau. Dar suprasčiau, jei man būtų pasiūlytos švietimo ministerio pareigos eiti. Švietimo reikaluose šiek tiek nusimanau, bet politiniais klausimais niekuomet nesidomėjau daugiau, negu gali domėtis paprastas Lietuvos pilietis, politinė veikla man visai svetima. Paprastu, normaliu laiku negalėčiau su panašiu pasiūlymu sutikti, o dabartiniu – tuo labiau. Be kita ko, nemanau, kad tokią sunkią ir atsakingą valandą Paleckis būtų tinkamas kraštui vadovauti. Bent aš tuo netikiu ir todėl nemanau, kad galiu dalyvauti jo vadovaujamoje vyriausybėje.
Dekanozovas ramiai išklausė mano gan šiurkštaus pareiškimo.
– Dėl tamstos priekaištų turiu pasakyti – aš irgi nemanau, kad Paleckis tiktų vyriausybei vadovauti. Todėl jis, kaip oficialus pirmininkas, numatytas pagal Lietuvos Konstituciją ein. Lietuvos Prezidento pareigas vietai užimti. Tai pasyvios pareigos, daugiau atstovavimo. Netgi daugiau, – mes suprantame, kad toks asmuo neturės įtakos į vyriausybės veiklą. Vyriausybei vadovauti teks tamstai, ir todėl anksčiau, negu Merkys pateiks tinkamą pasiūlymą, norėjau su jumis pasikalbėti, kaip su būsimosios vyriausybės galva. Mums būtų skaudu ir tamstos tėvynei žalinga, jeigu atsisakytum nuo pareigų, kurios bus pasiūlytos. Tamsta esate populiarus liaudyje kaipo patriotinių veikalų kūrėjas, jumis pasitiki jaunoji jūsų inteligentijos karta. Vadinasi, jūsų vadovaujama vyriausybė turės gyventojų pasitikėjimą, mums ir jums tai labai svarbu. Negaliu nutylėti, kad karas užsitęs ilgai, labai ilgai. Vokiečiai neslepia noro okupuoti visus kraštus, iš kurių galėtų grėsti jiems pavojus, kad ir netiesioginis. Neabejojam, kad jų bus okupuota visa Vakarų ir Pietų Europa, nekalbant jau apie šiaurės kraštus. Šiandien dėl mūsų draugiškumo sutarties su jais Lietuva dar yra saugi, bet ar nepasikeis jų pasitikėjimas mumis, niekas nežino. Šiandien jie dar mūsų draugai per prievartą, o rytoj gal taps didžiausiais priešais, o tuomet pirmas jų žingsnis bus – okupuoti Lietuvą, kaip svarbų strateginį punktą. Kad to neatsitiktų, buvome mes priversti tai padaryti. Nori vokiečiai ar nenori, turės jie praryti šį jiems nemalonų mūsų žingsnį. Bet jie nesiliaus dėję pastangų visokiais būdais kiršinti prieš mus vietos gyventojus, ir todėl mums labai svarbu turėti Lietuvos tokią vyriausybę, kuria ir lietuviai pasitikėtų, ir mes būtume tikri, kad ji nepasiduos vokiečių gundoma. Norime apsaugoti save ir netiesiogiai jus. Jokių kitų tikslų čia Lietuvoje neturime. Kai tik praslinks pavojus, mūsų kariuomenė tuojau bus atitraukta iš čia, ir ateityje gyvensite, kaip gyvenote. Džiaugiuosi, kad jau būsime vėliau tiesioginiais kaimynais, ir draugiški santykiai tarp SSSR ir Lietuvos bus dar tampresni, negu iki šiol buvo.
Taip kalbėjo Dekanozovas, ir man tuomet atrodė, kad jis kalba nuoširdžiai. Bet tai manęs nepadrąsino ir neįtikino, kad galiu pasiimti tokias komplikuotas ir atsakingas pareigas, kurioms visai nesu pasiruošęs. Buvau griežtai nusistatęs tų pareigų neimti, bet nenorėdamas būti ilgiau įkalbinėjamas pasakiau, kad visa tai mane užklupo netikėtai ir aš turiu gerai pagalvoti, ar pajėgsiu panašioms pareigoms. Atsakymą galėsiu duoti tik pasimatęs su Merkiu, kuris dabar eina Prezidento pareigas.
Tuo mano pasikalbėjimas su Dekanozovu pasibaigė.
