Klaipėdos (Memelio) senamiestis, XX a. 3–4 dešimtmetis. Fotografijos šaltinis: miestai.net
Rašytojas atsiminimus parašė gyvendamas 1947–54 m. JAV, Filadelfijos mieste, profesoriaudamas Pensilvanijos universitete.Jau žinomas rašytojas, diplomatas V. Krėvė 1920 m. iš Baku grįžta į Lietuvą, o 1922 m. išrenkamas visuomeninės karinės organizacijos Lietuvos šaulių sąjungos pirmininku.
„Apie Klaipėdos atvadavimą“ – penkta dalis
Pagaliau gavau pasimatyti su Galvanausku. Bet prašė užeiti pas jį, į butą; matyti, nenorėjo, kad mane kas matytų ir įtartų, kad aš su juo tariuosi.Išdėsčiau jam, kaip dalykai stovi, ir perdaviau Sekto pageidavimus. Buvo patenkintas, ir net labai patenkintas. Pareiškė, kad neabejoja pasisekimu ir jis taip pat mano, kad Petisnė nepaaukos nė vieno savo kareivio, kad apgintų nuo „sukilėlių“ Klaipėdą.
Dėl Sekto pasiūlymų jis turįs dar susilaikyti su atsakymu. Turi šį reikalą gerai apsvarstyti, netgi pasitarti su patikimais veikėjais. Dėl ginklų nėra reikalo mums patiems rūpintis ir kalbėtis su muitininkų valdininkais. Tą reikalą paves sutvarkyti p. Papečkiui. Dėl lėšų už ginklus neturime rūpintis – jis patsai sumokės iš specialaus slapto ministeriui pirmininkui skirto fondo.Grįžęs iš Papečkio, tarp ko kito, Klimaitis papasakojo, kad Papečkys jam pasakęs, jog Seimo nariams mūsų sumanymas – jokia paslaptis. Beveik visi partijų nariai, kurie įeina į Vyriausybę, palankiai nusiteikę mūsų atžvilgiu. Net Sližys, matyti, gavęs barti iš savo partijos vadovybės, pakeitęs „гнев на милость“ (pyktį į malonę) ir aiškinęs jam, Papečkiui, kad jis nėra priešas Šaulių sąjungos žygio ir nieko prieš neturįs, kad Krašto apsaugos ministerija padėtų šauliams kuo tik išgali. Ginklų klausimas bus sutvarkytas mums pageidaujamu būdu, ir kai tik jie būsią gauti, būsią tuojau perduoti Šaulių sąjungai.
Neužilgo sugrįžo iš Berlyno Dziūvė. Sužinojome, kad pasakiškai pigiai jam pasisekė nupirkti pusantro tūkstančio vokiškų šautuvų ir po tūkstantį šovinių kiekvienam, penkis lengvuosius kulkosvaidžius ir po penkis tūkstančius šovinių kiekvienam. Jo nuomone, tai buvo, kad mes nesame jų pirkę iš privataus pirklio, bet iš tikrųjų gavome dovanų iš Reicho vyriausybės, tik tokiu būdu užmaskuota.Nepamenu, kaip ilgai galvojo Galvanauskas dėl Sekto pasiūlymo, tik pagaliau pranešė, kad, jo nuomone, reikia su Reicho vyriausybe apsvarstyti susitarimo galimybes, tik tuo reikalu turėtų Lietuvon atvykti jos įgaliotiniai ir deryboms surastum saugią vietą, kad to nepastebėtų Antantės šnipai. Mes mažai turime tinkamų žmonių, ir jų išvykimas į Vokietiją tuojau atkreiptų tų šnipų dėmesį.Grįžęs į Šaulių sąjungos patalpas, pasikviečiau p. Jurevičių (Ukrainos šaulių sąjungos atstovą Lietuvos Šaulių sąjungoje) ir jo prašiau, kad nuvyktų į Berlyną ir asmeniškai Sektui praneštų mūsų vyriausybės nusistatymą derėtis visais p. Sekto iškeltais klausimais ir paaiškintų, kodėl vyriausybė nori, kad derybos vyktų Lietuvoje, bet ne Vokietijoje, kaip buvo pasiūlyta (Karaliaučiuje). Ponas Jurevičius pažadėjo viską atlikti ir išvažiavo.
Paskutiniame mūsų posėdyje buvo nusistatyta: 1) visus reikalus diplomatinio pobūdžio, kurių reikalas gali veikiau paaiškėti, o taipogi santykiauti su vyriausybe pavesti man; 2) karinio žygio paruošimą pavesti Klimaičiui ir karininkams, kurie pasižadėjo dalyvauti kaipo savanoriai. Savanoriai kareiviai neturi su savimi turėti jokių dokumentų, kad nelaimei atsitikus ar jei kuris patektų į priešų rankas, negalima būtų nustatyti jų kilmę, o nelaimėn patekę turi tvirtinti, kad yra iš Klaipėdos krašto kilę; savanoriai karininkai, be to, turi pakeisti pavardes irgi tais pačiais sumetimais; 3) paskubėti, kad galima būtų pradėti žygį Kūčios vakarą. Sukilėliai turi pasiekti Klaipėdos kraštą ne keliais, bet per laukus, kad jau ten pačiame krašto viduryje pasireikštų kaip vietiniai sukilėliai prieš okupantus.
Greitu laiku buvo gauti ginklai, kuriais pakeitė senus. Tolimesnėje eigoje aš į žygio paruošimą nesikišau. Tik vieną kartą teko dar dalyvauti sprendžiamuose veiksniuose.
Bijant, kad lenkai negautų per anksti žinių apie vykdomus pasiruošimus, buvo paskleista žinių, kad žygis nukreipiamas į Vilniaus kraštą, į Švenčionių apskritį, kur lietuvių ūkininkų padėtis buvo nepakenčiama. Demarkacijos linija buvo taip išvesta, kad ištisi kaimai buvo pasilikę mūsų pusėje, o didesnė pusė jų laukų ir ganyklos – lenkų pusėje.
Šaulių sąjungos raštinėje tarnavo tūlas asmuo. Jo vardo gerai nepamenu dabar – ne tai Ruzgys, ne tai Ružiokis, kuris, mūsų duomenimis, turėjo ryšių su lenkų žvalgyba. Dabar nutarėm jį išnaudoti. Pasišaukėme jį, papasakojom, kur mes žygį rengiam, ir pavedėm jam ištirti kelius, kuriais geriau ir patogiau galima įsibrauti į Švenčionių apskritį. Tuo reikalu jis yra siunčiamas. Jis išvažiavo ir buvo pasektas, ką jis darys? Ar mūsų įtarimas be pamato, ar tikras, ir jis pasinaudos proga pranešti viską lenkams, kaip norėjome. Pasirodė, jis iš Panevėžio nuvyko tiesiog į Daugpilį, o iš ten į Lenkiją, ir mes jo daugiau nebematėme. Tik buvo pranešta, kad lenkai ten stiprina savo pajėgas.
Atėjo Kūčios diena ir praėjo, o apie žygio pradžią jokių žymių negavome. Tik pirmą Kalėdų dieną pasirodė Petras Klimas, susirūpinęs, kad jų vadas Variakojis iki šiol neatvykęs ir ten visi nerimauja. Mėginęs jį surasti, bet nepasisekę ir nežino, ką daryti.
Iššaukėm tuojau poną Lipčių ir jis pasakė, kad spėjąs, kur Variakojį galim surasti. Nuvykome į Žalią kalną ir ėmėm belstis į kažkokio namelio duris. Ilgai beldėmės. Pagaliau durys atsivėrė ir išėjo p. Variakojis, atsilapojęs, su traiškanotomis akimis, suterštais plaukais.
Jis atsistojo duryse ir mūsų į vidų neįsileido.
– Tamsta juk šiuo metu turėjai būti Šiauliuose, kad pradėtum žygį į Klaipėdą – pasipiktinau. – Ar dora kariškiui taip elgtis nedrausmingai. Jis pasižiūrėjo į mane piktai ir atsakė rusiškai:
– Убирайтесь вы ко всем чертям с вашей Клайпедой. Я ничего знать не хочу (-Nešdinkitės po velnių su jūsų Klaipėda. Aš nenoriu nieko žinoti.) Taręs tai, užtrenkė duris. Vadinasi, nenumatyta kliūtis – likome be žygio vado.Grįžome pas Lipčių. Pasitarę nusistatėm, kad Variakojo pseudonimas Budrys pasiliks – tebus jis simbolis, o kol kas vadovaus Klimaitis ar X., jei jis tinka. Vėliau, kai teks susidurti su prancūzais, geriausia tuo vardu pavadinti žmogų, kuris atsistos Klaipėdos krašto tarybos priešakyje.Žygį būtinai pradėti neatidėliojant. Ir tikrai žygis prasidėjo Naujųjų metų išvakarėse. Taip man šiandien atrodo.
Vinco Krėvės atsiminimų epilogas (autorius Vladas Turčinavičius):
Iš Krėvės kabineto Šaulių sąjungos štabe per 1922 m. Kūčias po visą Lietuvą nuskriejo šifruota telegrama: „Pinigus surinkti į vieną vietą“. Tai buvo įsakymas šauliams rinktis į numatytas vietas. „1923 m. sausio 6 d. savanoriai šauliai ir reguliariosios kariuomenės kareiviai Kaune sėdo į Klaipėdos traukinį. Išvykimą lydėjo [..] džiaugsmingas remiančių žmonių palaikymas. Savanoriai išvyko su muzika“ (*1) , – rašo prancūzaitė Isabelle Chandavoine (Izabelė Šandavuan).
„Kaip senovės Šarūnas vėl kalbėjo Krėvė sujaudintu balsu žmogaus, pasiruošusio dideliam žygiui. Krėvės žodžiai šaulių vadus uždegė“ (*2) , – prisimena sukilėlis A.Marcinkevičius-Mantautas.
Į sukilimą pakilo 300 klaipėdiečių, pašauktų Mažosios Lietuvos sukilimo komiteto, prie jų prisijungė Šaulių sąjungos savanoriai iš Didžiosios Lietuvos ir 1923 m. sausio 15 d. Klaipėda ir jos kraštas buvo išvaduotas.
Tai įvyko po 700 metų vokiečių šio krašto valdymo, šia proga V. Krėvė kukliai pasakė: “ Teko mums šauliams prabilti savo žodį ir jėga pakreipti Klaipėdos likimą taip, kaip pridera Lietuvai, kaip teisybė reikalauja”. Žvelgiant į istoriją, tai pirmas Lietuvos žygis po Vytauto Didžiojo laikų, kai atgimusi naujoji Lietuva jėga atsiėmė savo istorinę teritoriją.
Po Didžiojo karo buvo prabėgę penkeri metai ir Prancūzijos vyriausybė suvokė, kad viešoji nuomonė nepakęstų naujo karinio konflikto Europoje. Matyt, todėl prancūzai, per sukilimą netekę dviejų savo karių, į lietuvių pergalę reagavo tik protestais. Tuo metu Vokietijos spauda įrodinėjo, kad Klaipėdos įvykius sukėlė, silpni ir apsileidę prancūzai, kaltino Prancūziją dar ir tuo, kad užėmusi vakaruose Rūro baseiną, ji sulaužė Versalio taiką. Beje, galima prielaida, kad ryžtingi Lietuvos veiksmai susigrąžinant Klaipėdą, leido Prancūzijos vyriausybei atsikratyti lenkų pernelyg didelių reikalavimų ir jau tapusių įkyriais sąjungininkais.
1. I. Chandavoine, „Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to“ (1920-1932), Vilnius, „Žara“, 2003, p. 63.
2. V. Kažukauskas, „Sausio pūga neužpustė laisvės žygio“, „Lietuvos rytas“, 1993, sausio 12 d. nr. 6, p. 11.
-
Vincas Krėvė-Mickevičius. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus fotografija.
-
Ernestas Galvanauskas. Fotografijos šaltinis: wikipedia.org
-
Jonas Variakojis. Fotografijos šaltinis: wikipedia.org
