Vincas Krėvė-Mickevičius su šaulio uniforma.
Rašytojas atsiminimus parašė gyvendamas 1947–54 m. JAV, Filadelfijos mieste, profesoriaudamas Pensilvanijos universitete. Jau žinomas rašytojas, diplomatas V. Krėvė 1920 m. iš Baku grįžta į Lietuvą, o 1922 m. išrenkamas visuomeninės karinės organizacijos Lietuvos šaulių sąjungos pirmininku.
„Apie Klaipėdos atvadavimą“ – trečia dalis
Kada aš nuėjau pas Smetoną vakare, jis pareiškė, kad sumanymui visai pritaria ir sutinka nešti už šį žygį atsakomybę lygiai su mumis. Tik mano, kad susitarimą ar bent prielankų pritarimą Reicho vyriausybės reikia būtinai gauti, jei nenorime susilaukti vietos gyventojų griežto pasipriešinimo. Klaipėdiečiai dar neatprato žiūrėti į Reichą kaipo į savo valstybę, ir užtenka Reichui vieną palankų žodį tarti, kaip Klaipėdos krašto gyventojai pasipriešintų Šaulių sąjungos žygiui. Be to, ten yra oficiali ginkluota jėga – Klaipėdos krašto policija, žandarmerija. Nors oficialiai ji yra Petisnė žinioje, bet faktinai ji labiau paklusni Reichui negu prancūzams.
Dėl įkeitimo Šaulių sąjungos nejudamo turto jis pasikalbės su kunigu Juozu Vailokaičiu. Paskambinom kun. Juozui Vailokaičiui, kaip mums buvo pataręs A. Smetona. Rodos, tai buvo ketvirtadienio rytą. Gavome atsakymą, kad jis laisvas bus tik artimiausią sekmadienį ir prašo užeiti pas jį į butą ketvirtą valandą.Sekmadienį paskirtu laiku jau buvome vietoje ir paskambinome į kun. Vailokaičio butą. Atidarė mums duris patsai. Atvykę buvome aš ir Klimaitis. Išdėstėme jam visą reikalą nieko nenuslėpdami: ir Klaipėdos krašto beviltišką padėtį, ir mūsų sumanymą inscenizuoti Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą, ir valdžios nusistatymą laikytis visai nuošaliai, kad tas žygis, ypač jam nepasisekus, nepakenktų pačios Lietuvos reikalams.
Vailokaitis, visa tai išklausęs, išsireiškė, kad jis gerai suprantąs Vyriausybės atsargumą ir neturime ją smerkti dėl to atsargumo. Jis mažai tikįs žygio pasisekimu, nors supranta, kad Klaipėdos krašto nelaimėsime paprastomis diplomatinėmis priemonėmis. Klaipėdą ir jos kraštą Lietuva gali laimėti tik stebuklu, ir to stebuklo vaidmenį gali suvaidinti sumanytasis sukilimas. Jūs rizikuojate dideliais nemalonumais, ir kai kurie iš jūsų, kurie asmeniškai dalyvaus sukilime, – net savo gyvybe. Jis mylįs Lietuvą ne mažiau negu mes, negu kiti ir todėl, nors nelabai tikėdamas pasisekimu, nori prisidėti kuo išgali ir kiek išgali. Jis jau visa yra apgalvojęs ir nutaręs tam reikalui paaukoti didesnę sumą – 12 500 dolerių, bet jei pasirodys, kad tų pinigų sėkmingam pasiruošimui dar neužtektų, yra nusiteikęs, reikalui esant, jų dar padidinti 10 000 dolerių.
Tokio pasisekimo visai nesitikėjome, todėl išėjome pasijutę lyg šimtu žirgų jodami.
Kitą dieną piniginiai reikalai buvo sutvarkyti, ir dabar dėl lėšų jau netekdavo sukti sau galvos.
Pasitarę nutarėm, kad visą reikalą laikysime kol kas paslaptyje, kol išdirbsime šaulių mobilizacijos planą. Mobilizuoti turėsime paskutiniu momentu, kad lenkai apie tai nesužinotų iš anksto ir prancūzų palaiminti neokupuotų Klaipėdos krašto didesnėmis pajėgomis.
Pirmasis uždavinys buvo surasti kelią susisiekti su Vokiečių slaptomis karinėmis organizacijomis Klaipėdos krašte, kad jos nepasipriešintų mūsų pastangoms, dargi pasišaukę iš Rytprūsių sau pagalbos. Kiek mes šiuo klausimu besvarstėm, kitos išeities nematėm – vien tik kreiptis į Reicho vyriausybę, kad iš jos pusės išgautų pritarimą ar bent pažadėjimą, kad tos kariškos organizacijos nesikištų ir netrukdytų mums.
Prašomas mums padėti ministeris pirmininkas griežtai atsisakė tarpininkauti, nes, jo nuomone, netiki, kad Lietuvos Vyriausybės tarpininkavimas liktų paslaptyje nuo Antantės stebėtojų.
Beliko tada mums ieškoti pagalbos pas ukrainiečių rezistencinę organizaciją, kuri, kaip mes žinojome, turėjo ankštų ryšių su Vokiečių vyriausybe. Mes anksčiau buvome sudarę su ja draugišką sąjungą bendrai kovai su lenkais. Kaune nuolatos gyveno jų įgaliotas atstovas Jurevičius, buvęs Austrijos karininkas.
Teko kreiptis dabar pas Jurevičių su prašymu, ar jų organizacija negalėtų mums pagelbėti susieiti su atitinkamomis vokiečių organizacijomis užtikrinti jų palankumą mūsų sumanytam Klaipėdos žygiui. Turėjome atidengti jam mūsų sumanymą dalinai. Jurevičius pareiškė, kad patsai to negali padaryti ir dargi be savo vadovybės sutikimo. Todėl teks jam vykti tuo reikalu į Berlyną, kur gyvena aukščiausia Taryba ir vadovybė. Jis pasistengs kiek tik išgalėdamas patenkinti mūsų norus, kuriems jis pritariąs iš visos širdies.
Išvažiavęs užtruko beveik porą savaičių. Tą laiką mes išnaudojome Šaulių sąjungos ginklų revizijai.
Turėjome nedidelį kiekį šautuvų ir rankinių granatų, bet kulkosvaidžių neturėjome nė vieno. Su tokia ginklų atsarga buvo pavojinga pradėti žygį. Susirūpinę ir reikalą apsvarstę nutarėme pamėginti vėl kreiptis pas ukrainiečius, ar su jų pagalba negalima bus šį tą gauti iš vokiečių.
Klausimas kilo ir pačioje Šaulių sąjungos Taryboje. Kai kurie Tarybos nariai mums pritarė iš esmės, bet buvo nepatenkinti, kodėl taip padarėm be Tarybos žinios. Bet kiti, ypač krikščionių demokratų partijų atstovai, Taryboje mus griežtai smerkė, nors nepasitikėjimo ir mūsų atsistatydinimo visgi nepareikalavo. Gal kai kurie iš Tarybos narių kai ką žinojo apie vykdomus sumanymus, bet nei vienas jų neprasitarė nei žodžiu. Mes pažadėjome, kad imsimės kuo greičiausiai pertvarkymą pravesti, grąžinti ginklus šauliams, kurie pažada laikytis griežtos disciplinos ir panorės dalyvauti kariškose pratybose.Po poros savaičių pargrįžo ir Jurevičius. Jis pranešė, kad reikalas beveik sutvarkytas ir kad mūsų įgaliotinius nori pamatyti generolas Sektas, tuometinis ginkluotos vokiečių milicijos (kariuomenės) viršininkas. Tokio pasisekimo mes tai tikrai nesitikėjome. Buvom ne tik nustebinti, bet ir sumišę. Spėliojome, ko Sektas iš mūsų pareikalaus, kokias mums sąlygas statys. Kaipgi kitaip galėjome generolo Sekto norą išaiškinti?
Nutarėm, kad aš nueisiu pas Galvanauską tuo reikalu pasitarti ir išgirsti jo patarimus, o taipogi išrūpinti skubos keliu užsienio pasus man, Klimaičiui ir kapitonui Dziūvei.
Galvanauskas patarė nesileisti į jokias politinės krypties derybas. Jei panašūs pasiūlymai bus padaryti, nukreipti juos į Lietuvos Vyriausybę. Suprantama, kad galite pažadėti tokiu atveju savo tarpininkavimą. Užsienio pasus gavome tą pačią dieną.
Eiti Šaulių sąjungos pirmininko pareigas buvo paskirtas profesorius Vailionis, o viršininko pareigas kapitonas Bliūdžius. Vailionis jau anksčiau apie ruošimąsi sukilimui žinojo, o Bliūdžių tik dabar painformavom. Kadangi nežinojom, kiek ilgai užtruksime Berlyne, jam buvo pavesta imtis neatidėliojant organizuoti kovos dalinius ir juos kiek galima skubiau apmokyti.
Sukilimui vadovavimo parinkimą atidėjome ir nutarėme jį spręsti sugrįžus iš Berlyno.
Su mumis vyko į Berlyną ir Jurevičius.
Berlyne mes apsistojome viename viešbutyje, bet buvome išskirstyti. Ukrainiečiai jau buvo mums paruošę kambarius privačiuose pensionuose.Kitą rytą Jurevičius atėjo pas mane į butą apie dešimtą valandą, ir mes tramvajumi kažkur važiavome. Berlyno nežinojau ir negalėjau net susiorientuoti, kuria kryptim važiuojame. Kai išsėdome, Jurevičius nuvedė mus į kavinę, kur suradome mūsų belaukiančius Klimaitį ir Dziūvę ir dar vieną, man nepažįstamą, kurį Jurevičius supažindino su manim ir atrekomendavo kaip ukrainiečių karinės organizacijos šefą, pulkininką, rodos, Kovaliuką ar Kovalčyką, dabar gerai nepamenu jo pavardės. Vėliau jis buvo nužudytas Vokietijoj lenkų žvalgybininkų.
Jis pareiškė, kad mes dar turime daug laiko, galime gerai papusryčiauti, nes pas Sektą turim būti lygiai pirmą valandą. Karo ministerija nuo čia visai arti, dešimt minučių kelio pėstiems.
Užsisakėme pusryčius ir pusryčiavome neskubėdami. Už pusryčius sumokėjo ukrainiečiai, pareikšdami, kad esame jų svečiai.
Pusryčių metu Kovalčykas pareiškė, kad jis yra Sektui pasakojęs, jog mūsų yra tik du, o jis būsiąs trečias. Taigi vienas mūsų negalės dalyvauti. Jis labai gailisi, kad apsirikęs, bet atitaisyti dabar per vėlu. Vokiečiai mėgsta tikslumą, ir būtų nepatogu, jei ateitume keturiese vietoje trijų, kaip susitarta. Kadangi Klimaitis nemokėjo vokiečių kalbos, tai nusistatėm, kad eisiu aš ir Dziūvė.
(Bus tęsinys)
-
Kunigo Juozo Vailokaičio (1880–1955) portretas. 1917 m. Nuoroda į fotografijos šaltinį: https://www.europeana.eu/ga/item/2024906/photography_ProvidedCHO_Kretingos_muziejus_LIMIS_6752893?fbclid=IwAR1Ce0Vcn87evk8CckRp6NB6MK-tkVs4uI1TFSORc2dOp2ytVKYy596oZLo
-
Antano Smetonos fotoportretas, darytas prieš I pasaulinį karą (Vilniaus fotografas Aleksandras Jurašaitis, 1859-1915). Nuoroda į fotografijos šaltinį: https://lt.wikipedia.org/wiki/Antanas_Smetona?fbclid=IwAR1x2hCdT-Tpzy478kcIe3rnyGsk8kGEAwtD4ePJpjF8E990rYdJJPGm1Ck#/media/Vaizdas:Antanas-Smetona-before-IWW.jpg
-
Vincas Krėvė-Mickevičius su šaulio uniforma. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus fotografija.
