PAGIRIAMASIS ŽODIS ESĖ KONKURSO DALYVIAMS
KALBA, PASAKYTA PER ESĖ KONKURSO PABAIGTUVIŲ RENGINĮ 2021 M. BIRŽELIO 10 D.
JURGA DZIKAITĖ
LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS
Gerbiami muziejaus darbuotojai, mieli konkurso dalyviai, be abejo, jiems padėję mokytojai, nes prie kiekvieno vaiko vardo ir pavardės mes matėme ir mokytojus. Be mokytojų, vargu, ar konkursas būtų sulaukęs tiek darbų. Pirmiausia noriu pasakyti, kad vakar, ruošdamasi apibendrinimui, prisiminiau, kad daugiau nei prieš dvidešimt metų, turbūt 1992-aisiais metais, dar tuomet buvau gimnazistė, vykau su savo literatūros mokytoja į Subartonis, nes būtent tais metais buvo perlaidojamas Vincas Krėvė. Ir vakar supratau, kad toks gražus sugrįžimas po daugelio metų į Subartonis, į muziejų, ir vėl pas Vincą Krėvę, bet jau su kita žinia ir žvelgiant į jo palikimą iš kitos perspektyvos.
Dėkui muziejui už pasitikėjimą ir dėkui visiems vaikams, kurie man padovanojo kelis vakarus tikrai malonių skaitinių. Ką apie tuos skaitinius galiu pasakyti? Aš nekartosiu to, ką ką tik labai įžvalgiai pasakė gerbiamas Raimundas apie rašomo, kuriamo teksto aktualumą, tikslingumą, auditoriją, idėjos originalumą, antraštę. Tiesiog noriu pasakyti, kad beveik visi darbai buvo sklandūs savo kalba, juos buvo lengva skaityti. Tie darbai, kuriuos nulėmė kūrybinis įkvėpimas, buvo ir įtaigūs rašymo stiliumi. Aš džiaugiausi aukšta mokinių ekologine savimone. Nesiimu jos jokiu būdu vertinti iš gamtininko perspektyvos. Kai kurios mintys skatino ir mane pačią susimąstyti, ar aš esu atsakinga vartotoja šiame pasaulyje. Bet man labiausiai rūpėjo ir labiausiai džiugino tai, kad į lietuvių literatūros klasiką buvo pažvelgta aktualiai, labai aiškiai perduodant žinią tiems skeptikams, kurie sako, kad lietuvių literatūra yra neaktuali, kad jinai neįdomi, ir ypač jaunam žmogui. Aš manyčiau, kad toks žmogus, kuris perskaitytų jūsų darbus, greičiausiai taip nebesakytų, nes jūsų darbuose lietuvių literatūros klasika ir aktuali, ir įdomi, ir įpareigojanti skaitytoją sąmoningai veikti bei apmąstyti savo patirtis.
Apie ką jūs darbuose rašėte? Jūs rašėte apie asmeninį santykį su mišku, apie tai, kad gamta jus įkvepia kurti. Jutau, kad jūs tikrai neesate gamtos vartotojai arba, kaip viename darbe buvo pasakyta, gamtos griovėjai. Visa, kas gyva – medis, žolė, vabalėliai – jums rūpi. Norite, kad jie būtų saugomi, kad išėjus pasivaikščioti, nepritrūktų oro, kad mūsų santykis su gamta neliudytų mūsų dvasios mirties. Tai yra mintys iš jūsų darbų. Tikite, kad tas, kuris rūpinasi medžiu, rūpinsis ir šalia esančiu žmogumi, ir pasauliu. Ilgitės to, kas natūralu ir vertinate natūralumą. Aišku, žavu, kai jauni žmonės nepasiduoda tokiam brukamam šių dienų pasaulio dirbtinumui. Vinco Krėvės apsakymo jūs neatpasakojate, tačiau juo, kurdami savo tekstą, sumaniai pasiremiate ir atrodė, kad skerdžiaus Lapino gamtiškoji filosofija padeda atskirus pasakojimo fragmentus susieti į visumą. Matyti, kad Lapinas jums gražus savo filosofija, tačiau rūpi ir Grainis, jo išgyvenama gėda. Šio žvilgsnio darbuose nebūta itin daug, tačiau aš manau, kad jis yra tikrai vertingas ir vertas apmąstymų.
Jeigu jūsų darbus bandyčiau kaip nors sugrupuoti, tai išskirčiau dvi aiškias grupes. Vienoje grupėje yra tie darbai, kuriuose vyrauja arba stengiamasi racionaliai, argumentuotai samprotauti. Aš jokiu būdu nevertinu argumentų svarumo arba įtikinamumo. Kituose pasiduodama įkvėpimui kurti ir atsiremiama į tokį gilų asmeninį gamtos jutimą ar netgi kitus literatūros kūrinius. Atrandama sąsajų tarp skerdžiaus Lapino, Maironio, Bernardo Brazdžionio, Pauliaus Širvio ir gražiai lyrikos motyvai susiejami. Aišku, jūs savo darbuose siūlote problemų sprendimo būdus, tada matote ne tik Lietuvos miškus, bet ir kalbate apie kai kurias pasaulio problemas. Na, lyg atrodytų, kad Lapinas jus išveda pasivaikščioti po tą pasaulį. Ir aš tiesiog linkėčiau, vaikštant po tą pasaulį, nepasiklysti ir nepamiršti sugrįžti į savo pačių pasaulį, į savo kultūrą, į savo prigimtinę erdvę, apie kurią Lapinas ir kalba savąja kalba.
Kadangi žinau, jog netrukus klausysimės laureatų darbų, tai aš tepasakysiu dar kelias mintis apie suaugusiųjų grupės darbą, norėdama pabrėžti, kad tame darbe tikrai pavyko išvengti tokio pseudomoksliškumo, nuobodaus pamokslavimo ir matyti, kad pirminio šaltinio, tai yra Vinco Krėvės „Skerdžiaus“ motyvai padėjo rašiusiajai auginti mintį, ją plėtoti. Nūdienos aktualijos, tarkim, sengirių likimas, irgi buvo įkomponuotas taip subtiliai ir veikė ne tik skaitytojo protą, bet, aišku, ir jo emocijas, jo jausmus.
Taigi baigdama aš noriu padėkoti visiems, kurie rašėte, kurie tikite senosios mūsų literatūros aktualumu, jos gyvybingumu. Ir labai norisi tikėti, kad taip, kaip Lapinas saugojo savąją liepą, taip jūs saugosite ir globosite ir savąsias liepas, ir savąją kultūrą.
Dėkui jums!
-
PRIEŠ ŠIMTĄ METŲ... // Krėvė Vincas, Raštai: Šiaudinėj pastogėj, T. 2, Kaunas-Vilnius: Švyturys, 1921
-
VINCO KRĖVĖS KNYGAI „ŠIAUDINĖJ PASTOGĖJ“ – 100 METŲ!
-
PO ŠIMTO METŲ... // Krėvė Vincas, Skerdžius ir kiti geriausi apsakymai, Kaunas: Obuolys, 2021 (Serija „Mažosios klasikos kolekcija“)
-
ŽALIUOKIME IR GYVUOKIME!
-
KŪRYBINGAS PAVASARIS SU GRAINIO LIEPA IR SKERDŽIUMI LAPINU
-
SVARBIAUSIA – DALYVAUTI!
MEDŽIAI SENOLIAI
MINTYS IŠ MIŠKININKO IR EKOLOGO POKALBIO SU ESĖ KONKURSO DALYVIAIS 2021 M. BIRŽELIO 10 D.
RAIMUNDAS EREMINAS
INICIATYVOS „PASIMATUOK EIGULIO KEPURĘ“ AUTORIUS
Jau prieš šimtą, du šimtus metų žmonės pastebėjo, kad tam tikri medžiai yra ypač stambūs ir galingi. Tokius medžius mes dabar laikom gamtos paminklais arba dar kitaip vadinam medžiai senoliai. Tokie medžiai senoliai šiandien yra atidžiai arboristų prižiūrimi. Arboristai yra žmonės, kurie prižiūri medžius, moka juos atitinkamai tvarkingai nugenėti, gali sužeminti medžių svorio centrą. Jie prižiūri ir šakas, ir šaknis.
Koks medis gali būti laikomas medžiu senoliu? Toks medis iš kitų savo rūšies medžių turi išsiskirti ypatingu dydžiu ir amžiumi, t. y. būti 200–300 metų senumo ir savo liemenyje turėti drevių, daug negyvos medienos. Kai medis atitinka šiuos kriterijus (drevės, negyva mediena, medis labai senas ir ypač galingas), tada tokį medį mes vadiname medžiu senoliu.
Be Lapino liepos dauguma rašė apie mišką. Būtų puiku, kad jūs žinotumėte, jog miškas yra tokia vieta, kurioje yra daug sumedėjusių augalų. Sumedėję augalai sudaro tam tikrą plotą. Medžiai yra susivėrę savo lajomis. Vienas medis, augdamas lauke, yra tiesiog pavienis medis. Jeigu trys medžiai auga lauke, tai bus trys pavieniai medžiai. O jeigu medžiai auga plote, visi jie yra vienas kito apsupti ir savo lajomis susiliečia, tai mes sakom, medžiai yra susivėrę. Ko dar reikia miškui? Mikroklimato. Daugelis rašiusiųjų kalbėjo apie tai, kad miške jie uosto, jie girdi, jie klauso. Tam tikras šviesos, drėgmės režimas ir yra mikroklimatas, kuris yra būdingas miškui. Jeigu mes stovim prie seno medžio, mikroklimato nebus. Bus lygiai taip pat karšta, kaip ir pievoje. Bet jeigu mes įlendam į miško masyvą, ten jau pajaučiam kitokį šviesos režimą, kitokį drėgmės režimą ir galiausiai mes mišką užuodžiame.
Kerdžius ir liepa. Jie yra labai susiję. Praktiškai kerdžius yra piemuo, kuris gano gyvulius, kuris savo ūkine veikla yra atsakingas už liepos išlikimą. Jeigu kerdžius nustotų ganyti gyvulius, pieva apželtų krūmais ir galiausiai apželtų mišku. Jauni medeliai pakiltų ir pradėtų stelbti seno paminklinio medžio kamieną ir iškiltų pavojus, kad miškas apaugs medį senolį ir užstos šviesą. Tada pradės medžio senolio šakos džiūti. Tai štai mes skerdžių matom kaip aplinkosaugininką, kuris savo ūkine veikla, net nesusimąstydamas, ganydamas ožkas, karves, avis, padeda liepai išlikti. Apie tai vertėtų susimąstyti.
Dėkui už suteiktą žodį!
„BE MIŠKO NIEKUR NĖRA GERO, KAD NET IR AMERIKA TEN BEBŪTŲ.“
-
VIENO APSAKYMO KNYGELĖ // Krėvė Vincas, Skerdžius, Kaunas: Spaudos fondas, 1933 (Serija „Pigusis knygynėlis“)
-
„NAMAI“ // PAULĖ PETRULEVIČIŪTĖ, Varėnos r. Merkinės Vinco Krėvės gimnazija
-
„KELIONĖ“ // MARIJA MAJAUSKAITĖ, Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazija
-
„AR GALI ŽMOGUS GYVENTI BE GAMTOS?“ // IEVA VINIKAITĖ, Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazija
-
„APSIKABINK MEDĮ TYLOJE“ // EMA STONYTĖ, Šiaulių r. Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazija
-
„GELBĖJIMOSI RATAS“ // AGNĖ BALIUTAVIČIŪTĖ, Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija
„MANO LIEPA, KAS MAN UŽGINS? NORIU – KERTU, NORIU – NE.“
-
VINCO KRĖVĖS KŪRYBOS SKLAIDA IŠEIVIJOJE // Krėvė Vincas, Šiaudinėj pastogėj. Apysakos, Augsburg: Suduva (Sudavija), 1948
-
„MEDIS – TAS, KURIS SU TAVIMI UŽAUGO“ // ROKIS BALBOA (slapyv.), Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazija
-
„KEISTUOLIS LAPINAS“ // GABRIELĖ GINKUTĖ, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazija
-
„KODĖL ŽEMĖ SERGA?“ // AUGUSTĖ ANISIMOVA, Alytaus šv. Benedikto gimnazija
-
„NELAUŽANT GYVYBĖS MEDŽIO ŠAKŲ“ // MIGLĖ BERNATONYTĖ, Kauno Maironio universitetinė gimnazija
-
„EKOVAKCINOS“ NĖRA // SIMONA BIELIAUSKAITĖ, Vilnius
„NE SODINTI GIRIOS REIKIA, BET MYLĖTI…“
-
VINCO KRĖVĖS KŪRYBOS SKLAIDA IŠEIVIJOJE // Krėvė Vincas, Raštai: Šiaudinėj pastogėj. Žentas. Raganius, T. 2, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956
-
„LYG ANTRIEJI NAMAI...“ // MEILĖ GURGŽDYTĖ, Pakruojo r. Žeimelio gimnazija
-
„ĮKVĖPK... IŠGIRSK... PAJUSK...“ // FAUSTĖ VARANAVIČIŪTĖ, Varėnos r. Merkinės Vinco Krėvės gimnazija
-
„ŽMOGAUS IR GAMTOS SANTYKIS“ // LIEPA GEGUŽYTĖ, Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazija
-
„LAPINO IŠMINTIS“ // MARTYNAS K. (slapyv.), Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazija
-
„PASODINK BENT VIENĄ SAVO GRAINIO LIEPĄ“ // PAULIUS MOCKUS, Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazija
-
„AR MES TURIM LAIKO? (PRADŽIA)“ // DOMINYKAS STANEIKA, Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazija
-
„AR MES TURIM LAIKO? (TĘSINYS) // DOMINYKAS STANEIKA, Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazija
-
„UTOPIJA“ // TEODORA TAUTKUTĖ (MERGINA LIETUJE – slapyv.), Vilniaus jėzuitų gimnazija
-
„NEKIRSKIM... NESODINKIM... MYLĖKIM...“ // AUSTĖJA TARAILAITĖ, Varėnos r. Merkinės Vinco Krėvės gimnazija
-
„MIŠKO KALBA“ // KOTRYNA ČERNIAUSKAITĖ, Varėnos r. Merkinės Vinco Krėvės gimnazija
-
„GAMTA KAIP STEBUKLAS“ // AMA (slapyv.), Vilniaus Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokykla
-
„DIDŽIAUSIAS TURTAS“ // KAMILĖ ČIRBULĖNAITĖ, Biržų „Saulės“ gimnazija
-
„KOL LIEPA ŽALIUOS, TOL LAPINAS GYVUOS!“ // EVELINA URBANAITĖ, Profesinio mokymo centras „Žirmūnai“
-
TEGYVUOJA KRĖVĖ! // Krėvė Vincas, Pas dangaus vartus. Proza, drama, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010 (Serija „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius)
