(Straipsnio autorius Vladas Turčinavičius, publikuota portale www.rašyk.lt, 2007 m. Nuoroda: https://www.rasyk.lt/ivykiai/konstantinas-balmontas-ar-tik-biciulis-lietuvos.html)
„…garbinga toji tauta, kuri sugebėjo lenkų ir rusų priespaudoje išlaikyti tokį kultūros turtą (lietuvių kalbą-V.T.). Visas pasaulis yra už tai dėkingas.“
K. Balmonto paskaita Sorbonoje apie lietuvių dainas, Lietuvos aidas, (1929-03-13).
Konstantinas Balmontas (1867 – 1942) – poetas simbolistas, rašęs rusų kalba, vienas iškiliausių ir originaliausių XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios poetų, lietuvių mitologijos, tautosakos ir istorijos poetiškų interpretacijų kūrėjas, šiai temai skyręs keturias poezijos knygas: „Ugnies paukštė“, „Paukščiai ore“, „Jūros švytėjimas“ ir „Šiaurės pašvaistė“.
Šiuolaikinį žmogų gali jaudinti ir dominti K. Balmonto ir V. Krėvės asmenybės ir kūryba, jų apie septynetą metų besitęsianti draugystė. Nors gali kilti klausimas: „kaip poetas simbolistas Balmontas gali būti susijęs su lietuvių realistinės bei tautosakiškai romantinės prozos kūrėju Krėve?“ [1] (Kristina Sakalavičiūtė). Ir čia pat ji paaiškina: „…tačiau vėlyvasis ir mums kol kas mažiau pažįstamas Balmontas – tai visų pirma vertėjas, lietuvių tautosakos, kalbos ir istorijos tyrinėtojas“. Atsigręžiant į istoriją, galime teigti, kad lietuvių ir rusų kultūrų sąsajos, pasaulėjauta, jos atspindžiai mus pasiekia net iš pagoniškųjų laikų. Tikėtina, kad tą jautė ir K. Balmontas, ir V. Krėvė, todėl apie tai skaitome ir abiejų kūryboje – jiems buvo artimos lietuvių tautosakos ir istorijos temos. Žinome, kad Lietuva ilgai gynė Rusijos kunigaikštijas nuo Aukso Ordos. K. Balmontui, labai besidominčiam lietuvių tautosaka, kalba ir istorija, priklauso frazė: „Totorius nubloškė šalin lietuvis (Tatar otbrosil proč litvin)“ [2]. Tai buvo Mindaugas ir Gediminas.
K. Balmontas, po bolševikų 1917m. perversmo, vengdamas bolševikų teroro ir padedant J. Baltrušaičiui, 1920m. pasitraukė iš Rusijos ir apsigyveno Prancūzijoje. Rusų poetas, šis „pasaulio svečias“ ir „klajojantis poetas“, dar XX a. pradžioje (1907m.) poezijos knygoje „Ugnies paukštė“ paskelbė eilėraščius lietuvių liaudies dainų motyvais. Balmontui Lietuva atsivėrė „per lenkų romantizmo tradiciją ir artimos sielos poetą Jurgį Baltrušaitį“ [3] (Inga Vidugirytė). Lenkų poetų kūriniai jam atskleidė „gražiąją Lenkiją ir sielvartingąją“, iš istorinių ūkų bekylančią, Lietuvą. Tuo metu, kai rusų simbolistas išspausdino „Ugnies paukštę“ tokios sąvokos, valstybės kaip Lietuva nebuvo, ji egzistavo tik romantikų kūriniuose ir istorinės herojiškosios Lietuvos mentaliteto likučiuose. Vis tik Balmontas savo poezijos švyturiu pasirinko sielvartingąją Lietuvą, o ne „gražiąją“ Lenkiją, smerkdamas ją dėl Vilniaus užgrobimo. 1927m. poetas aplanko senuosius, tuo metu Lenkijos okupuotus, Lietuvos miestus: sostinę Vilnių, Gardiną, Balstogę, jo romantizuota „gražioji“ Lenkija išnyksta iš jo sielos.. Apie tai byloja net eilėraštis „Atsikvošėk, Lenkija!“ (Opomnis, Polša!) bei jo straipsniai lietuvių kalbos ir poezijos temomis: „Lietuvos raktas“, eilėraštis „Lietuvių kalba“ ir kt. Vėlesnis, trečiajame dešimtmetyje jo kūrybinis bendradarbiavimas su J. Baltrušaičiu, O. Milašiumi, L. Gira, B. Sruoga, V. Krėve ir kitais lietuvių rašytojais sąlygojo gan ilgą rusų poeto domėjimąsi Lietuva, jos mitologija, tautosaka ir dabartimi. Kaip tik paskutinė jo poezijos knyga „Šiaurės pašvaistė“ tapo svarbiu poetiniu skambesiu atsikūrusiai Lietuvai, o nebuvo tik jo mitologizuotos dvasios kūrinys. Gyvendamas Prancūzijoje lietuvių poetų kūrinius jis vertė į rusų kalbą ir skelbė Europos spaudoje.
Apie 1928 metų vidurį Balmontas, susidomėjęs Krėvės kūryba, netrukus užmezgė su juo ryšius. Krėvės to meto plati visuomeninė, organizacinė veikla, dirbant Lietuvos universiteto (vėliau Vytauto Didžiojo) Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, suteikė galimybes plačiai bendrauti su įvairių kultūrų įžymiais kūrėjais, pažinti juos asmeniškai ir kviesti juos dirbti į beatsikuriančios Lietuvos universitetą. Galima teigti, kad ne be Krėvės įtakos į Lietuvą iš Prancūzijos buvo pakviestas ir poetas Konstantinas Balmontas. Be anksčiau palaikomų ryšių su Jurgiu Baltrušaičiu, išvykus į Prancūziją, poetas pradėjo susirašinėti su Liudu Gira, Baliu Sruoga, Vincu Krėve bei Antanu Vienuoliu. Balmontas Lietuvoje viešėjo 1930 m. birželio 21 – liepos 6 dienomis. Prieš tai, 1928m. oficioze „Lietuvos aide“ buvo išspausdintas Balmonto atviras laiškas, kuriame jis pasisakė už Vilniaus grąžinimą Lietuvai. Šis laiškas buvo plačiai spausdinamas to meto Europos spaudoje, savo kreipimąsi jis net nusiuntė Tautų Lygai į Ženevą, poetas ragino Europos rašytojų bendriją solidarizuotis su Lietuva, grąžinant jai Vilnių. Galima teigti, kad Oskaro Milašiaus balsas, plačiai ginantis Lietuvos reikalus Europoje, nebuvo vienišas, jam talkino ir rusų poetas K.Balmontas. Jo kultūrinė propaganda dėl Lietuvos ir „Vilniaus bylos“ dalinai paaiškina suartėjimą su Krėve. Kaip žinome, dar 1922-1924 metais, Krėvė, būdamas Šaulių sąjungos pirmininku, aktyviai veikė ir vedė derybas su Sovietų Rusijos pasiuntinybe Kaune dėl pagalbos išlaisvinant Vilnių iš Lenkijos okupacijos. Abiejų politiniai siekiai labai greitai juos suartino. Tačiau labiausiai poetą žavėjo Krėvės kūryba.
Balmontas laiškuose Krėvei kreipdavosi kaip į poetą, nes jo kūrybą laikė geriausia tuometine lietuvių poetine proza. Jau apie 1929-1930-uosius metus Balmontas turėjo visus Krėvės raštus. Iš Krėvės kūrinių ir L. Giros poezijos poetas išmoko lietuvių kalbos, tuo metu jau būdamas tikras poliglotas, nes fenomenaliai mokėjo apie dešimt Europos kalbų, domėjąsis net Okeanijos autochtonų kalbomis. Ypač aukštai vertino dramą „Šarūnas“: „Aš manau, kad Jūsų Šarūnas – pats įstabiausias kūrinys, pasirodęs Lietuvoje per tuos 10 metų. Jis didingas“ (iš 1930-01-06 laiško Krėvei) [4]. Laiškuose (1929-09-09 ir 1929-10-22) L. Girai rašo: „Į laužo liepsnas žengiantys Gelovinis ir Rainys man ypač artimas vaizdinys“ ir prisipažįsta, jog Šarūno pabaigą skaitė su ašaromis akyse! O laiške Baliui Sruogai apie „Šarūną“ rašo: „Toks polėkis ir tokia jėga, toks savitas švelnumas, jog prilygsta bet kuriam iš žymiausių dramaturgų. Jei jis, Krėvė, toliau augs, jis bus Lietuvos Šekspyras.“ [6] Perskaitęs dramą „Skirgaila“, Balmontas rašė Girai, kad šioje dramoje išgirdęs didingą Perkūno ir Odino balsą. Lietuvių tautosakos mylėtojas laiške (1929-10-30) Krėvei rašė: „Man labai patinka niūrieji Jūsų apsakymai padavimų motyvais. Aš susižavėjęs Jūsų drama „Skirgaila“ ir tokia pat stipria, o vietomis galbūt net stipresne drama „Šarūnas“ [7]. Poeto vaizduotę žadino Krėvės neoromantinės dramos bei knygos „Sparnuočiai liaudies padavimuose“ ir „Perkūnas, Vaiva ir Straublys“. Šių kūrinių motyvais Balmontas sukūrė keletą originalių eilėraščių.
Balmonto žavėjimasis Krėvės kūryba buvo apvainikuotas eilėraščiu dedikuotu Krėvei, „Varnas“. Pasitelkęs varną, kaip išminties įvaizdį, poetas apibudino Krėvę, kaip „lietuvių tautos išminčių ir pranašą“ [8]. „Varno“ ištrauka: (vertė L. Gira)
„Tarp dainių Lietuvos tu – pranašingas varnas,
Sunkus ir lengvas, aitrus ramusis Krėvė.
Kranksėjimas – pačiam varde tavam jau.
Širdim domingom daug sako tavo balsas.
…
Kas man Skirgaila metraščių senųjų!
Tavoj giesmėj jis artimas ir mielas.
Keistai artus man ir gūdus Šarūnas:
Ereliui gemant, sako, griausmas griaudžia.
Kad Lietuva būtų – jam gimt reikėjo
Šarūnas – ženklas – Lietuvai būt vėl!“ [9]
1931 metais Balmontas, nusivylęs L.Giros vilkinimu išleidžiant jo poezijos rinkinį, skirtą Lietuvai „Šiaurės pašvaistė“, prašė Krėvės perimti knygos leidybą. Poeto viltys išsipildė: Krėvės iniciatyva knyga buvo išspausdinta 1931 metais Paryžiuje. Šia proga poetas, pagerbdamas Krėvės gimtinę Dainavą, parašė dar du eilėraščius „Dzūkija“ ir „Bitė“. Žodžiu, „Kėvės tekstai suvaidino gana svarbų vaidmenį vėlyvojoje Balmonto kūryboje“. [10]
Poeto iniciatyva Lietuvos kultūra buvo pristatoma Europos spaudoje. Balmonto dėka, Krėvė pradėjo susirašinėti su Amerikos poete ir Balmonto poezijos vertėja į anglų kalbą Lydia Noble (ji buvo anglo ir rusaitės dukra). Lydia Noble ruošėsi lietuvių literatūrą ir Krėvės kūrybą pristatyti Bostono spaudoje. Tačiau poetės ankstyva mirtis neleido išsipildyti šiems ketinimams. Liko tik šių L. Noble ryšių su Krėve ženklas – jos poezijos knyga, saugojama rašytojo muziejuje (vienintele Rytų Europoje – K. Sakalavičiūtės žodžiai), kurią padovanojo 1930 metais profesoriui V. Krėvei-Mickevičiui poetės motina, tėvelis ir sesuo (šioje knygoje yra toks autentiškas įrašas anglų kalba).
K. Balmonto stebėtinas domėjimasis Lietuva, jos istorija, tautosaka, literatūra ir galiausiai lietuvių kalbos išmokimas bei jo pavardės lietuviškas skambesys verčia mus manyti, jog poetas buvo lietuviškos kilmės. Nors rusų poeto kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojos (I. Vidugirytė, K. Sakalavičiūtė), gal iš lietuviško kuklumo, neteigia apie jo lietuvišką prigimtį, tačiau aš žvelgdamas į jo ankstyvą susidomėjimą lietuvių liaudies dainomis, istorija, kada dar nebuvo atsikūrusios Lietuvos, kai nebuvo tokio plataus bendravimo su lietuvių rašytojais, norėčiau teigti, kad jį šaukė jo protėvių lietuvių baltiška dvasia. Poeto byrančios ašaros skaitant Krėvės „Šarūną“, tai jo prislopintos buvusios lietuviškos sielos proveržis, refleksija. Poetas 1928m. kovo 20d. laiške L. Girai rašo: „… aš su užsidegimu skaitau dieviško spindesio Jūsų nuostabiosios Tėvynės „Dainas“, kuri mano širdį seniai traukia“, o post skriptum klausia: „Ar yra Lietuvoje kas nors pavarde Balmont arba Balmut, kaip vadino mano prosenelį iš Chersono gubernijos?“ Toliau Balmontas rašo: „Pagal šeimos padavimą, poeto prosenelis vardu Jan Balmutis (Ivan Balmut) buvo imperatorės Jekaterinos II kavalerijos leib-gvardijos pulko seržantas, persikėlęs į Chersonščiną iš Lietuvos (Kurliandijos)“. Štai vėl mes skaitome 1929m. vasario 4d.laiške L.Girai: „Visa atmenanti lietuviško kraujo srovė – mano prosenelis, Ivanas Balmutas, kaip rodo mano rankose esantys šeimos dokumentai, Rusijos pilietybę priėmė 18-ame amžiuje, išvažiavęs iš lietuviškosios Prūsijos, iš tos Lietuvos dalies, kur atrodo, Amžinąją Ugnį garbino labiausiai. Ar ne todėl aš parašiau savo „Himną Ugniai“, – mano mylima poema!” [11] Manau, belieka pasidomėti buvusios Prūsijos archyvuose ir surasti Balmonto (Balmutis) giminės medį. Kaip žinome jis buvo bajorų kilmės, jo motina buvo katalikų tikėjimo.
1899 metais K. Balmontas susipažino su Jurgiu Baltrušaičiu, jau tais pačiais metais jis buvo pakviestas į Baltrušaičio vestuves. Taigi tik susipažino ir jau pakviečiamas į svarbiausią jaunuolio gyvenimo įvykį – tik giminingų sielų šauksmas gali taip greitai suartinti. Vėliau apie pažintį su Baltrušaičiu rusų poetas, pabrėždamas lietuvio egzotiškumą Maskvos peizaže, rašė: „Kai pirmą kartą jį pamačiau, ką tik baigusį Maskvos universiteto studentą, prastu švarkeliu, vėjo nugairintu ir įdegusiu veidu, toje kerinčioje vasaros Maskvoje, jis man pasirodė paslaptingu jūrininku, su kuriuo aš jau buvau susitikęs kituose įsikūnijimuose, kažkur tolimuose vandenynuose“ [12]. Tai kelrodis į jų dvasinį bendrumą, kilmę- toks dvasios dvelksmas praskrieja šviesos greičiu ir ne visada spėjama užfiksuoti. Aš nenoriu teigti, kad mes dabar turime K. Balmontą vadinti Lietuvos poetu, pagal analogiją su Suomijos rašytojais, rašančiais švedų kalba, bet save laikančiais suomių rašytojais arba airių kūrėjais, rašančiais anglų kalba, bet save vadinančiais airių rašytojais, tai paties autoriaus apsisprendimas, tačiau jo lietuvių kilmę turėtume pabrėžti, o ne pratylėti ir nuolankiai atiduoti kitiems. Jau ir taip dėl lietuvių perdėto kuklumo ir tolerancijos mes (tikiuosi ne visi) atiduodame Adomą Mickevičių ir Česlovą Milošą lenkams, nors jų kilmė ir gimtinė, ir dangus, kur jie užaugo, jų sielose įkvėpė lietuvišką dvasią, apie visa tai byloja jų kūryba. Tik jie apie Lietuvą rašė lenkų kalba, tačiau kalba yra tik įrankis išreikšti savo sielos polėkį. Ar gali įrankis (tarkime,parkeris) nustelbti kūrėjo kilmę, mentalitetą, jo dvasią? Prisimenu įžymiojo lenkų kino kūrėjo Andžiejaus Vaydos filmą „Ponas Tadas“, kaip jis meistriškai perteikė tų laikų Lietuvos žmonių, bajorų mentalitetą, aprašytą to laikmečio amžininko Adomo Mickevičiaus, o įstrigo mano sąmonėje bajorų šūkiai: „Tegyvuoja Lietuva“ (Težyje Litva), bet nė karto: „Tegyvuoja Lenkija“.
K. Balmonto politiniai pareiškimai dėl Vilniaus ir Lietuvos Europos spaudoje, jo poezija apdainuojanti Lietuvą, jo straipsniai ir paskaitos išaukštinančios lietuvių kalbą bei lietuvių kultūros sklaida spaudoje rusų kalba, įpareigoja mūsų dabarties kultūros darbuotojus plačiai paskleisti šio poeto nuopelnus Lietuvai ir lietuvių kultūrai. Pažvelkime dar į vieną poeto citatą: „Tačiau Lietuva, kurios imperija buvo nuo jūros iki jūros, o dabar tapo nedidele valstybe, tačiau nenustojo turėjusi tokią galingą, ir puikią, ir seną kalbą, kurios neturi net pačios didžiausios tautos,- kalbą, kuri, geriausiųjų viso pasaulio kalbininkų žodžiu, esanti raktas įspėti daugybei kitų senesnių ir naujesnių Europos kalbų mįslėms. Kalba savo reikšme mokslui yra svarbiausias Lietuvos įnašas į pasaulinę kultūrą“ [13]. Kalbėdamas apie tautosaką, jis pabrėžia, kad slavų tautosaka turtingesnė, tačiau tas turtingumas „išorinis“, o „lietuviškos dainos dvasingumas labiau religinis, iškilmingesnis, tauresnis. Lietuvių folkloras turi aukštos antikos žymę. Kaip visos pirmapradžio meno apraiškos jis derina paprastumą ir kraštutinį subtilumą.“ [14]
Šiemet sukanka 140 metų nuo poeto gimimo ir šimtmetis nuo jo poezijos knygos „Ugnies paukštė“ laidos, todėl būtų pagarbu Vilniuje ir Kaune, K. Balmonto aplankytuose miestuose, pavadinti poeto vardu gatvę.
___________________________________
[1] – Kristina Sakalavičiūtė, Konstantino Balmonto ir Vinco Krėvės literatūriniai ryšiai, Žmogus ir žodis II (Vilniaus pedagoginis universitetas), p. 41.
[2] – K. Balmontas, eil. … , Inga Vidugirytė, Balmonto Lietuva, 2005, p. …
[3] – I. Vidugirytė, Ten pat, p. …
[4] – Literatūra ir kalba, 1981, t. XVII. p. 194.
[5] – K. Sakalavičiūtė, Min. veik. p. 43.
[6] – Literatūra ir kalba, 1981, t. XVII, p. 195.
[7] – Ten. pat. p. 193.
[8] – K. Sakalavičiūtė, Min. veik. p. 45.
[9] – Vairas, 1930, 1, p.5.
[10] – K. Sakalavičiūtė, Ten pat, p. 46.
[11] – Pavel Lavrinec, K.Balmonto laiškai L.Girai, internetas: http://www.russianresours.lt
[12] – I. Vidugirytė, Ten pat, p….
[13] – I. Vidugirytė, Ten pat, p.69.
[14] – I. Vidugirytė, Ten pat, p. 71.
