Loreta Gražina gimė 1934 m. vasario 14 d. Kaune.
Aš – didelės meilės vaisius. Ir vis dėlto…[1]
Loretos Gražinos motina – Stefanija Laurinavičiūtė-Latonienė (1901–1989).
Mano didysis žmogus, mano geriausia draugė ir padėjėja buvo mano Motina. Visą savo ilgą gyvenimą. […] Mama buvo devintasis vaikas, jauniausia iš seserų. Buvo nuo pat vaikystės labai energinga, guvi, puikiai mokėsi – baigė lenkų keturmetę pradinę mokyklą, paskui mokėsi Mažeikiuose rusiškoj gimnazijoj (kitokios nebuvo). Po Pirmojo pasaulinio karo, kurį kaip pabėgėliai praleido Rusijoje, grįžusi į Mažeikius ėmėsi energingai mokytis lietuvių kalbos. Vėliau puikiai mokėjo rusų ir lenkų kalbas, lietuvių ir šiek tiek vokiečių. Šių kalbų mokėjimas leido jai be aukštojo mokslo diplomo dirbti Universiteto mokslinėje bibliotekoje. [2]
Loretos Gražinos tėvas – Vincas Krėvė-Mickevičius (1882–1954).
Nors ir gaila, bet aš pati Tėvą prisimenu labai blankiai, lyg pro rūką išplaukia padriki maži fragmentai: su tėvu ir Mama einu šaligatviu… ateina Tėvas, ir aš bėgu kieme jo pasitikti… sėdime su tėvu kavinukėje, ir jis bara mane, kad aš nenoriu paragauti kažkokių saldumynų. […] Tai vis todėl, kad tėvas nuolat negyveno su mumis, kadangi turėjo savo šeimą. […] Tėvą gi prisimenu buvus mažo ūgio, tamsiais raukšlėtais paakiais. Pažinoję Krėvę sako, kad aš labai panaši į tėvą, tik jo akys buvusios didesnės… [3]
1941 m. Loreta Gražina baigė Kaune Jono Jablonskio pradinės mokyklos pirmąjį skyrių.
Kai Kaune reikėjo eiti į pirmą klasę, tėvas paėmė mane už rankos, nuvedė į Jono Jablonskio mokyklą ir užregistravo savo pavarde: Krėvė-Mickevičiūtė Loreta Gražina, Vinco. Turiu dokumentus.[4]
Išlikę laiškai Loretai Gražinai ir jos mamai Stefanijai byloja, kad Krėvė norėjo ir stengėsi suteikti dukrytei savo pavardę, bet jam nepavyko. Jei ne prasidėjusi karo suirutė, gal ir būtų spėjęs tai padaryti.
Miela dukryte, tavęs neapleidau ir neužmiršau, tik labai pasiilgau. Siunčiu tau dovanų, o dokumentus gausi neužilgo, pasakyk tai mokytojai. […] Tavo tėtė.[5]
Karą ir pokarį Loreta Gražina praleido su mama Mažeikiuose.
Smetonos laikais mano gyvenimas buvo labai gražus ir turtingas. […] Karas viską pakoregavo. Kai jis prasidėjo, o dar tėvas įsivėlė į politiką, į valdžią (buvo Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras) ir išsikėlė į Vilnių, mudvi išvažiavome į Mažeikius, mamos tėviškę.[6]
1953 m. Loreta Gražina baigė Mažeikių vidurinę mokyklą aukso medaliu.
Mažeikiuose veikė dailės studija, literatų būrelis. Suspėdavau visur. Man sekėsi neblogai piešti. Mūsų studijai vadovavo Jonas Švažas. Literatų būrelyje taip pat buvau viena iš pirmųjų, rašiau eilėraščius. […] Pasitarusios su mama nusprendėme, kad man geriau pasirinkti mediciną – nepolitizuotą mokslą. Aišku, širdis krypo į dailę ar literatūrą.[7]
1959 m. Loreta Gražina baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, įgijo gydytojos okulistės specialybę ir trejus metus dirbo Mažeikiuose. Tais pačiais metais ėmė siekti, kad jai būtų suteikta tėvo pavardė. Tokie autoritetai kaip Antanas Venclova ir Vincas Mykolaitis-Putinas liudijo žinantys, kad Loreta Gražina tikrai yra Vinco Krėvės-Mickevičiaus dukra.
Taip likimas lėmė, kad esu nesantuokinė Vinco Krėvės-Mickevičiaus duktė. Tėvelis dažnai lankydavo mūsų namus, siųsdavo pinigines perlaidas. Radęs laisvesnę minutėlę, užsukdavo į mūsų namus. Mama dirbo Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje. Jų draugystė tęsėsi nuo 1927 m. iki jo išvykimo iš Lietuvos – 1944 m. [8] […] Dar prieškario metais tai niekam nebuvo paslaptis, tik žinoma, tai nebuvo afišuojama.[9]
1964 m. Loreta Gražina baigė akių ligų ordinatūrą Kauno medicinos institute ir studijas Dailės mokykloje. Iki 1989 m. dirbo Kauno Vidaus reikalų ministerijos poliklinikoje akių ligų gydytoja.
Grįžusi į Kauną mokiausi, o vakarais pradėjau lankyti Vakarinę dailės mokyklą. Man likimas buvo dosnus ir atsiuntė dėstytojus Antaną Martinaitį, Ričardą Vaitekūną, Algirdą Lukštą, Laimą Drazdauskaitę, Motiejūnienę ir kitus. Tai buvo asmenybės, mokančios kurti, suprasti, pajausti, įžvelgti grožį gyvenime. Gavau mokyklos baigimo diplomą ir įstojau į Liaudies meno draugiją, buvau liaudies meistrė, priklausiau draugijai (nuo 1963 iki 1986 m.). Dirbau su vandeniniais dažais, aliejumi. Natiurmortai, peizažai, gėlės vyravo mano paveiksluose. Bet jau tada mano galvoje brendo mintis kurti paveikslus mistine fantastine tematika.[10]
1966 m. Loretai Gražinai Packevičienei gimė dukra Daiva.
Tik per šią neoficialią šeimos liniją Vincas Krėvė turi palikuonių: provaikaitę Ievutę [g. 1988 m.] ir pusantrų metų vyresnį Liną, labai panašų į savo prosenelį – tokį pat šviesiaplaukį, mėlynakį ir nedidelio ūgio.[11]
Nuo 1974 m. Loreta Gražina pradėjo spausdinti savo kūrybą „Tiesoje“, „Nemune“, „Kauno dienoje“, „Literatūroje ir mene“. Kūrė fantastinius apsakymus, kūrybiškai pritaikydama medicinos mokslo teorines ir praktines žinias.
Netilpau paveikslų rėmuose, man trūko erdvės, norėjosi išsakyti savo mintis ir popieriuje. Rašiau alegorijas, apsakymus.[12]
1983 m. Loreta Gražina išleido savo pirmąją fantastinių apsakymų knygą „Vienas procentas gyvenimo“ (Vilnius: Vaga).
Tiesiog norėjau rašydama prasiblaškyti, o gal genai prabilo, bet nerašyti negalėjau, labai traukė.[13]
Nuo 1994 m. pradėjo skelbti prisiminimus spaudoje apie savo tėvą Vincą Krėvę-Mickevičių.
Praėjusių metų spalį apsisprendžiau – viskas, nebegaliu daugiau tylėti. […] Pratūnojau neryžtingume septynetą mėnesių – nuo 1992 m. spalio (kai Lietuvon sugrįžo Tėvo pelenai) iki pat kaitrios 1993-ųjų gegužės. Tėvų negalima pasirinkti.[14]P
Nuo 1996 m. balandžio 23 d. Loreta Gražina – Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Loreta Gražina mirė 2011 m. gegužės 18 d. Kaune.
Parengė Rima Versiackaitė, Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus muziejininkė.
[1] Latonaitė Loreta, „Tėvas… Mintys. Prisiminimai“, Kauno diena, Nr. 141 (14254), 1994 m. birželio 18 d., p. 9 [skiltyje „Atodangos“].
[2] Ten pat, 9.
[3] Ten pat, 9.
[4] Kniežaitė Milda, „Nesantuokinei dukrai buvo lemta pratęsti V. Krėvės giminę“, Respublika, 2002 m. lapkričio 16 d., p. 23 [skiltyje „Gyvenimas“].
[5] Balikienė Brigita, „Likimas žadėjo laimę – būti rašytojo Vinco Krėvės dukra“, Lietuvos žinios, Nr. 213, 2002 m. rugsėjo 14 d., p. 4 [skiltyje „Šeštadienio tema“].
[6] Kniežaitė Milda, „Nesantuokinei dukrai buvo lemta pratęsti V. Krėvės giminę“, Respublika, 2002 m. lapkričio 16 d., p. 23 [skiltyje „Gyvenimas“].
[7] Paplauskienė Virginija, „Vaizduotės aukuras neblėsta“, Kauno diena, Nr. 189 (14911), 1996 m. rugpjūčio 14 d.
[8] Ten pat.
[9] Jankus Gediminas, „Loreta Latonaitė: Mano tėvas – Vincas Krėvė. Kai kam tai labai nepatinka, bet vaikai nepasirenka savo tėvų“, Akistata, Nr. 83, 1998 m. spalio 23 d., p. 11 [skiltyje „Interviu“].
[10] Paplauskienė Virginija, „Vaizduotės aukuras neblėsta“, Kauno diena, Nr. 189 (14911), 1996 m. rugpjūčio 14 d.
[11] Kniežaitė Milda, „Nesantuokinei dukrai buvo lemta pratęsti V. Krėvės giminę“, Respublika, 2002 m. lapkričio 16 d., p. 23 [skiltyje „Gyvenimas“].
[12] Paplauskienė Virginija, „Vaizduotės aukuras neblėsta“, Kauno diena, Nr. 189 (14911), 1996 m. rugpjūčio 14 d.
[13] Balikienė Brigita, „Likimas žadėjo laimę – būti rašytojo Vinco Krėvės dukra“, Lietuvos žinios, Nr. 213, 2002 m. rugsėjo 14 d., p. 5 [skiltyje „Šeštadienio tema“].
[14] Latonaitė Loreta, „Tėvas… Mintys. Prisiminimai“, Kauno diena, Nr. 141 (14254), 1994 m. birželio 18 d., p. 9 [skiltyje „Atodangos“].[15] Latonaitė Loreta Gražina, Šešiasdešimtmečių nostalgija. Eilių rinkinys, Kaunas: Naujasis lankas, 2003, p. 14 (eilėraščio „Malda“ paskutinis posmas).
