Prezidentas Antanas Smetona. Fotografijos šaltinis: istorineprezidentura.lt
Albertas Zalatorius. Rašytojo politiniai memuarai
Vinco Krėvės memuarų skaitytoją iš karto norėčiau įspėti, kad knygoje jis neras vientiso pasakojimo, sukurto pagal išankstinį planą ir idėją. Tai įvairiu laiku ir įvairiomis progomis rašyti dalykai, vieni baigti, kiti tik epizodai ar fragmentai, kuriuos autorius, matyt, tikėjosi ateityje išplėtoti, sujungti ir sudaryti nuoseklesnį veikalą.
Vincas Krėvė „Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė“, Vilnius, Mintis, 1992 m.
II [Apie prezidentą A. Smetoną]*
„Smetona nekvailas žmogus, bet samanomis apžėlęs“, – išsireiškė apie jį Molotovas. Tuose žodžiuose daug yra savotiškos tiesos. Niekas negali primesti Smetonai ne patriotiškumo, stokos Lietuvai meilės. Be abejo, buvo didelis patriotas ir padorus žmogus. Ir samprotavimai jo buvo tikslūs, kol nebuvo valdžioje ir stebėjo gyvenimą nuošaliai stovėdamas.
Bet su juo atsitiko, kas dažnai atsitinka su kitais: rodos, pastabus žmogus, protingas ir blaiviai galvoja, bet kai tik patenka į valdžią, lyg jam avinas ausį užmina! Užmiršta visa tai, ką buvo kalbėjęs, ką buvo pastebėjęs, ir ne tik nesistengia pašalinti iš valstybinio gyvenimo trūkumų, tik juos dar gilina.
Ir Smetona, tapęs Prezidentu, ne tik nešalino visų tų tautos ir valstybės gyvenime trūkumų, kuriuos peikė, būdamas opozicijoje, bet tuos trūkumus dar didino ir gilino. Todėl atėjo į valdžią su dideliu autoritetu. Perversmas nesukėlė niekur protesto, bet vien tik pritarimą, o baigėsi tuo, kad teko „šaudyti“ buvusius savo šalininkus.
Antras didelis minusas – tai gyvenimo nesupratimas. Smetona priklausė tai kovotojų kartai, kuriai teko grumtis su caro valdžia dėl pagrindinių, bet ir paprasčiausių tautos gyvenimo dėsnių: teko kovoti už teisę turėti savo spaudą, teisę mokyti tikybos gimtąja kalba ir pan. Toje kovoje visi ėjo iš vieno: ir socialistas, ir tautininkas, ir katalikas. Pačioje Lietuvoje visa inteligentija čia buvo vieninga. Nes vieningi visi buvo, kai teko kovoti su ginklu rankoje dėl Lietuvos nepriklausomybės, dėl savistovumo ir laisvės. Vieningi buvo visi organizavimo valstybinio ir visuomeninio aparato metu.
Bet kai viskas susinormavo ir Lietuvos politinis ir socialinis gyvenimas įėjo į savo normalias vėžes, kiekviena grupė panoro Lietuvoje tokios gyvenimo santvarkos, kurioje kaip tik labiausiai įsikūnytų tos grupės idealai. Daugeliu atvejų tarp grupių pasireiškė ne tik skirtumai, bet prasidėjo kova. To Smetona nesuprato ir suprasti nemokėjo. Tų grupių kovą už įgyvendinimą savo politinių idealų jis palaikė paprastomis rietenomis „už valstybinį lovį“, anot jo išsireiškimo. Jis manė, kad politinės partijos kovoja vien todėl, kad kiekvienas tų grupių veikėjų nori greičiau atsisėsti į pelningą kėdę, kad galėtų greičiau pralobti, nes visi jie netiki, kad Lietuva išliks amžiams nepriklausoma, nori patys tapti nepriklausomais, prisigrėbę iš „valstybinio lovio“ kiek gali daugiau. Ir tuo atveju jis buvo tipingas lietuvis, nieku nepasitikįs ir mėgstąs įtarti visus, ką įtarti galima. Juk Lietuvoje nebuvo nė vieno atsakingą vietą užimančio asmens, kuris nebūtų išėjęs apspjaudytas kaipo gobšus kyšininkas, nebūtų pasmerktas kaip savanaudis.
Tokis pats likimas ištiko ir patį Smetoną, kai jam teko atsisėsti į Prezidento kėdę. Ne tik jis buvo šmeižiamas, bet ir jo artimieji žmonės, bendradarbiai, giminės. Tapęs Prezidentu, Smetona stato sau uždavinį – suvienyti visą tautą, padaryti ją vieningą, kaip kad buvo tuomet, kada reikėjo kovoti su caro valdžia. Toji vienybė tuo labiau, jo manymu, reikalinga, kad už Lietuvos savistovumą kova dar nepasibaigė: lengviau yra juk iškovoti nepriklausomybę, negu ją išlaikyti. Tuo atveju jis gal ir neklydo.
Prasidėjo savotiškas tautos suvienijimas. Buvo įsteigta tautininkų partija su vieninteliu programos punktu – tikėti, kad viskas gera, ką nauja vyriausybė daro ir darys ateity (buvusi anksčiau tautininkų demokratinė partija buvo likviduota). Pirmiausia pradėta buvo valdyti valstybinis aparatas – šalinti tuos valdininkus, kurie naujai vyriausybei atrodė neištikimi. Įtikinti naujus ponus ir apsiginti[?], kad nebūtų pašalinti iš tarnybos, buvo vienas būdas: įsirašyti į naują tautininkų partiją. Kurie pirmieji tai padarė, tapo paaukštinti, užėmė atsakingas vietas. Tas paskatino kitus, o vėliau visi skubinosi įsirašyti, kad nebūtų pakeisti naujais tautininkais. Tokiu būdu šioje srity vienijimas ėjo greitu tempu.
Sunkiau buvo kitose srityse – nepriklausomoje nuo valdiškų vietų ir algų visuomenėje. Ten ne tik nesimatė „vienijimosi“ tautininkų partijos rėmuose, bet augo opozicija, nepasitenkinimas esamąja tautininkų vyriausybe. To apsireiškimo priežastį A. Smetona ir jo artimieji bendradarbiai matė „blogoje valioje“ politinių veikėjų – ir todėl visos partijos, išskyrus „tautininkų“, tapo uždarytos, likviduotos. Seni partijų veikėjai (liaudininkų, socialdemokratų) nenuėjo veikti į požemį. Jaunimas nepasidavė ir norėjo toliau pasilikti veikliu ir požeminiame veikime susitiko su komunistais ir patys neapsidairė, kai pateko jų vadovaujami. Uždarymas partijų vienijimosi idėjai negelbėjo, uždarytų partijų nariai ir simpatikai nenuėjo į tautininkų partiją.
Nepasitenkinimas ne tik nesumažėjo, bet dar žymiai padidėjo. Nepasitenkinimą ėmė reikšti net kaimas, ir reikšti aktyviu būdu. Teko vyriausybei imtis prieš jį griežtų ir žiaurių priemonių. Smetona čia neieškojo tikrų to nepasitenkinimo priežasčių, bet apkaltino opoziciškai nusiteikusią spaudą. Išleistu nauju spaudos įstatymu laisva spauda buvo visai užgniaužta. Ji buvo verčiama spausdinti, kaipo savo, straipsnius, paruoštus policijos nuovadose. Liesti socialinius, o dar labiau politinius klausimus griežtai draudžiama. Be to, nustatyta griežta cenzūra kiekvienos eilutės, tilpusios laikrašty.
Apie tai, ką daro vyriausybė, ką mano daryti, informuoti visuomenę spaudai buvo draudžiama. Apie svetimųjų, ypač kaimyninių valstybių politinį gyvenimą irgi nebuvo leidžiama – gali galingi kaimynai užsigauti ir sudaryti nemalonumų. Lietuvos visuomenė mitosi tokiu būdu tik gandais, buvo visai dezorientuota, ypač toji dalis, kuri svetimų kalbų nemokėjo ir negalėjo skaityti užsienio laikraščių. Bet ir tiems užsienio laikraščiams buvo taikoma cenzūra – tie laikraščių numeriai, kurių straipsniuose susirasdavo nuomonių ar žinių, kurios rodėsi mūsų vyriausybei nepageidaujamos, nebuvo įsileidžiami.
Anksčiau, seimų metu, buvo daromos pastangos kultūriškai ir politiškai auklėti mūsų kaimą. Kraštas, kuriame kaimo gyventojai sudaro beveik 80% gyventojų, negalėjo sveikai gyvuoti, kol tas kaimas nesugebės orientuotis visuose kraštą liečiančiuose klausimuose. Be to, kiekviena politinė partija norėjo gauti didžiausią savo pažiūroms adeptų skaičių. Drauge su politiniu sąmoninimu ėjo ir kultūrinis auklėjimas. Ruošiamos buvo paskaitos, vakariniai kursai, liaudies universitetai. Dabar vyriausybė pabijojo, kad visa tai panaudojama priešvalstybinei agitacijai. Savo žmonių palaikyti tai kultūrinei veiklai neturėjo, o pasitikėti ne tautininkais – negalėjo. Todėl kultūrinė veikla tapo greitu laiku likviduota. Atskirų asmenų pasikėsinimas šviesti kaimą nors kultūriškai buvo administratyviniu būdu kvalifikuojamas kaipo priešvalstybinis darbas. Tautininkų pastangos paimti kaimą į savo rankas nesisekė dėl nepasitenkinimo tautininkų vyriausybe.
Viso to pasekmė buvo ta, kad kaimas tapo visai abejingas tam, kas darėsi valstybėje, o po žiauriųjų priemonių numalšinti ten, kur ūkininkų nepasitenkinimas aktyviai pradėjo reikštis, kaimo žmonės net sudarė sau nuomonę, kad „prie ruskio buvo geriau“.
Smetona, be abejo, buvo kultūringas ir protingas žmogus. Todėl keista, kad jis pasirodė lengvai pasiduodąs pataikavimui ir visokiems pagyrimams. Kas jam kalbėjo, kad jis antrasis Vytautas, kad be jo Lietuva būtų pražuvusi – tas iš karto tapdavo jam draugas. Kas girdavo jį ir jo valdymo metodus, tą jis laikė geru žmogumi, doru patriotu. Bet kas mėgino jam tiesą pasakyti, tuojau jo akyse įgydavo bolševikuojančio vardą ir tapdavo jo akyse neištikimu lietuviu, nepadoriu žmogumi. Dėka tos ypatybės pirmiausiai atkrito tie, kurie tikrai buvo jam atsidavę, tame skaičiuje ir įvykdę jo naudai perversmą kariškiai. Gerų jausmų vedami, jie ne kartą pasakydavo jam tiesą, kol pagaliau įsitikino, kad iš gerų norų pasakęs tiesą buvo neužilgo pašalintas iš savo vietos tokiu ar kitokiu būdu. Neužilgo aplinkui jo pasidarė tuštuma. Tokiu ar kitokiu būdu pasitraukė visi tikri jo draugai ir buvusieji šalininkai. Nepritapo dėl to paties ir tie inteligentai, kurie turėjo savo garbės jausmą ir asmeniškuose su Smetona susitikimuose netekti savo nuomonės nenorėjo ir negalėjo.
Tuštuma nepalieka neužimta. Vietoje pasišalinusių ar pašalintų Smetona tapo apsuptas biznierių, kurie nesidrovėjo jam pataikauti, kelti jį į padanges, kad tuo gautų jo palankumą, kurį galėtų išnaudoti savo asmeniniams reikalams.
Po pasikėsinimo prieš Voldemarą Smetona nusigando ir apsistatė sargybą, laikėsi kaip priešų žemėje. Po pasikėsinimo nuversti jį, jis visai neteko pusiausvyros. Pasikėsinimas perversmo buvo vykdomas tų pačių kariškių, kurie Smetoną į Prezidento kėdę buvo pasodinę.
Iš Lietuvos visuomenės tarpo nebuvo naujam perversmui pritarimo, bet jei jis būtų pasisekęs, nebūtų buvę ir pasipriešinimo, nors Voldemaras buvo labai nepopuliarus ir nemėgiamas. Bet žmonės galvojo: ne vis tas pat velnias. Teesie nors nežmoniškai, bet tik kitoniškai. Po perversmo Smetona pasijuto esąs be ramsčių, nes tie ramsčiai pasirodė esą neištikimi. Gal suprato, kad tais, kurie jį kėlė, pasitikėti negalima. Inteligentija prieš jį, kaimas – prieš. Dabar ir kariškiai pasirodė esą prieš jį. Gal tas ir paveikė, kodėl, pavojui tik iš tolo pasirodžius, Smetona pasiskubino slaptai nuo savo vyriausybės pabėgti iš Lietuvos, su nieku nepasitarus. Visuomenė, jam pabėgus, liko palaida bala, neorganizuota, be vadų, be autoritetų ir pagaliau be vyriausybės, nes, Prezidentui pabėgus, pabėgo iš Kauno ir buvusieji vyriausybės nariai, pasislėpė kur kas galėjo.
*II [Apie prezidentą A. Smetoną]. Tekstas iš rankraščio, esančio K. Ostrausko asmeniniame archyve Filadelfijoje. Surašyta vidutinio dydžio bloknote, septyniolikoje lapelių (kai kurie lapeliai nepilni). Pataisymų nedaug, tik tokie, kurie kyla rašymo metu, ieškant tikslesnio žodžio ar sklandesnio sakinio. 1947 m. liepos 17 d. Krėvė rašė J. Aisčiui: „esu parašęs didoką „feljetoną“ apie A. Smetonos asmenį. Paskutinį norėčiau, jei su mūsų laikraščiu nieko neišeis, pasiųsti kuriai nors redakcijai, tik bijau, kad jis jokiai redakcijai netiks, nes iš dalies – tai Smetonos apologija, nors visgi tokia, kad ji nepatiks ir tautininkams“ (Metmenys. Nr. 38. P. 108). Matyt, čia ir kalbama apie šį dalyką.
