Vaclovas Sidzikauskas
V. Krėvės-Mickevičiaus atsiminimų skyrius: „VYRIAUSYBĖS SUDARYMAS“ – tęsinys – 3
Galvanauskas pusryčiavo, kai aš atėjau. Pas jį suradau V. Sidzikauską, buvusį mūsų atstovą Berlyne. Pasakiau, kokiu reikalu atėjau.
– O ką mano Šilingas? – susidomėjo Galvanauskas.
Atpasakojau Šilingo nuomonę apie būtiną reikalą eiti į vyriausybę, bet nuslėpiau jo nuotaikingus pranašavimus, kuriais aš tuo metu ir pats netikėjau. Aš, kaip ir daugel kitų, klydau, manydamas, kad bolševikai jau yra pamatę savo klaidas, kurias padarė pirmaisiais valdymo metais, ir jų jau nebekartos. Išorinius pakeitimus, daromus tik formaliai, laikiau tikros evoliucijos požymiais.
Taip manydamas, neabejojau, kad nebus kartojamos klaidos kituose kraštuose, kuriuose jiems pasiseks įsitvirtinti nors laikinai, išgyventos jau pačioje Rusijoje.
Pasakiau E. Galvanauskui, kokiu reikalu esu pas jį atėjęs.
– Aš visai pritariu Šilingo nuomonei, kad niekas mūsų neturi teisės atsisakyti nuo darbo, kuris gali būti naudingas Lietuvai, nors tasai darbas grėstų didžiausiu pavojumi, – pareiškė Galvanauskas. – Neatsisakau įeiti į vyriausybės narius, jei tik jums pasiseks įtikinti dabartinės padėties viešpačius, kad aš esu reikalingas. Bet aš abejoju, kad jums tai pasisektų.
– Pamėginsiu, – pareiškiau.
– Neabejoju, kad bolševikai čia neilgai išsilaikys, jų karas su vokiečiais neišvengiamas, – įsikišo į mūsų pasikalbėjimą V. Sidzikauskas. – Jie ir karą pradėjo tik todėl, kad užgrobtų derlingus Ukrainos plotus, kurių kolonizacijos planai seniai jau pagaminti. Karas su anglais ir kitais jų sąjungininkais – tai tik priemonė užnugariui apsaugoti. Vokiečiai visai neslepia savo siekimų ir tikrųjų tikslų. Jie mano, ir visai pamatuotai, kad bolševikams nugalėti užteks vieno kito mėnesio laiko.
– O jų draugiškumo sutartys su bolševikais, sutikimas atiduoti jiems didžiausius Lenkijos plotus, net tas Rumunijos dalis, kurios niekados nebuvo rusų valdomos, nekalbant jau apie Pabaltijo valstybes? – paabejojau jo teigimu.
– Ir naciams, ir bolševikams sutartys neturi jokios reikšmės, tuo įsitikinti turėjom ir mes, ir visas pasaulis pakankamai progų, – pareiškė Sidzikauskas. – Tiek vieni, tiek ir kiti jų mano, kad laikytis sutarčių, kai jos jau nereikalingos jiems, yra pasenęs buržuazinis prietaras, dargi labai negirtinas, o bolševikų akims – netgi nusižengimas prieš partijos kodeksą.
– Vokiečių laimėjimas sudarytų mūsų tautai tikrą pavojų, – pastebėjo Galvanauskas. – Jiems čia įsigalėjus, visa mūsų tauta būtų pasmerkta išnykti.
– Niekuomet jie nelaimės karo! – karštai paneigė Sidzikauskas. – Anglai – šalti realistai. Negi jie ryžtųsi tęsti karą, kai beveik visa Europa šiandien vokiečių rankose, jeigu neturėtų užtikrinimo, kad į karą tikrai įstos ir Jungtinės Amerikos Valstybės su visa savo technikos ir išteklių galybe. Te tik vokiečiai įsivelia į karą su rusais ir įklimpsta į jų begalines erdves, pamatysite, kad amerikiečiai paskelbs jiems karą. Įstoję, kai visų kitų jėgos jau bus išsisėmusios ar bent žymiai susilpnėjusios, jie nulems karo likimą ir su juo viso pasaulio.
– Jūsų samprotavimai, pone ministeri, visai realūs ir įtikinami, – lyg nusidžiaugęs pritariau jam. – Duok, Dieve, kad taip atsitiktų.
– Jūsų uždavinys – išlaikyti bent vyriausybės pavidalą, kol ateis vokiečiai. Tada jau jūs nebetiksit ir turėsite savo vietas užleisti kitiems, kurie stengsis eiti tuo pat keliu, kol pagaliau ir vokiečiai pralaimės. Tada tik Lietuva galės vėl atsistoti ant savo kojų ir sudaryti tikrą nepriklausomą vyriausybę.
– Gal tada Smetona sugrįš, – įterpiau savo pastabą.
– Ne, Smetonos dainelė, kaip ir visų kitų diktatorių ir diktatoriukų, jau bus sudainuota. Jo vaidmuo mūsų krašto gyvenime jau baigtas, – su įsitikinimu pabrėžė Sidzikauskas.
– Jis ir pabėgo staiga ne tiek bolševikų bijodamas, kiek savųjų, bent aš tokį įspūdį gavau, pasimatęs su juo Eitkūnuose, – pastebėjo Galvanauskas.
– Rodos, jūs jį vijotės? – klausiu.– Vijomės su generolu Vitkausku,* bet nepavijome. Kai atvykome į Kybartus, ten jau nesuradom Smetonos, – pasakoja Galvanauskas. – Prie sienos jį buvo sulaikę šauliai ir gana nemandagiai su juo pasielgę, bet jis juos apgavo ir aplinkiniais keliais, per balas, basi perėjo su palydovais per sieną. Vitkauskas buvo uniformuotas, todėl negalėjo pereiti sienos, bet aš nuvykau į Eitkūnus ir suradau jį viešbutyje „Rus“. Mėginau jį prikalbinti grįžti, bet šeimyna beveik išstūmė mane iš kambario. Taip nieko nepešę turėjome grįžti į Kauną…Kai apie antrą valandą grįžau namo, man pranešė, kad jau kelis kartus buvo skambinę iš rusų atstovybės, vis klausdami, ar dar nesu grįžęs. Prašė paskambinti, kai tik sugrįšiu.
Maniau pirmiau papietaut ir tik tuomet paskambinti. Bet nespėjau dar atsisėsti prie stalo, kai telefonas ėmė veikti. Man priėjus ir paklausus, kas skambina, atsiliepė atstovas Pozdniakovas. Jis tuojau perdavė ragelį J. Paleckiui, kuris paklausė manęs, ar jau esu apsisprendęs priimti pasiūlytąsias pareigas ir ar jis galįs pateikti einančiam. Prezidento pareigas Merkiui naujos vyriausybės narių sąrašą ir prašyti patvirtinti jį?
Atsakiau, kad mano sutikimas pareis nuo sąlygų priėmimo, kurias turėsiu pateikti, ir prašiau paskirti vietą, kur galėčiau su juo susitikti ir pasikalbėti. Paleckis ilgai tylėjo. Matyti, pridengęs ragelį tarėsi su savo patarėjais. Paskui pasakė, kad patsai pas mane atvažiuosiąs. Už pusės valandos atvyko, tik ne vienas, bet su Pozdniakovu.
Aš jau buvau pasiruošęs, kaip turiu kalbėti ir kokiu būdu pareikalauti, kad į Ministerių Tarybą būtų pakviestas Galvanauskas. Todėl iš karto pradėjau pasikalbėjimą pareiškimu, kad, mano nuomone, svarbiausia Ministerių Taryboje vieta ir atsakingiausias vaidmuo – tai finansų ministeris. Kitose srityse padarytos klaidos lengvai išlyginamos, o finansų srityje jų beveik negalima atitaisyti, bent greitu laiku. Dažniausiai šioje srityje padaryti klaidingi žingsniai skaudžiai atsiliepia krašto gyventojams ir kuriam laikui net gali sužlugdyti viso krašto gerovę. Būsimosios Ministerių Tarybos sąraše numatytas finansų ministerių asmuo man visai nėra žinomas kaip finansininkas, todėl negalėsiu juo pasitikėti ir tuo pačiu pasiimti atsakomybę prieš kraštą.Paleckis pertraukė mano kalbą pastaba, kad į finansų ministerio vietą yra siūlomas gabus finansų ministerijos valdininkas ir liaudininkų partijos žymus veikėjas.
Atsakiau, kad valdininko sugebėjimas gerai atlikti pavestą jam darbą visai neįrodo, kad jis bus geras finansų ministeris. Metas dabar labai sunkus, nepaprastai gali būti painios darbo sąlygos, kurios pareikalaus, kad šiam atsakingam darbui vadovautų prityręs žmogus, turįs ne tik mano, bet ir viso krašto pasitikėjimą. Sutikčiau priimti siūlomas man pareigas – faktiškai ministerio pirmininko – tik tuo atveju, jei finansų ministeriu būtų pakviestas E. Galvanauskas ar prof. V. Jurgutis.
Paleckis pasižiūrėjo į Pozdniakovą, lyg klausdamas jo patarimo.
– Aš manau, kad tamsta turėtum gerai apsvarstyti pono profesoriaus pasiūlymą ir tik apgalvojęs duoti atsakymą, – patarė jam Pozdniakovas.
Paleckis pritardamas lingavo galvą.
– Gerai, po valandos kitos aš tamstai, ponas profesoriau, dar šiandien pranešiu savo nusistatymą šiuo klausimu, – pareiškė jis atsikeldamas.
Tuo mūsų pasikalbėjimas šį kartą pasibaigė.
Buvau tikras, kad jis nuvyko į Maskvos atstovybę tartis. Maniau, kad ten nesutiks įsileisti Galvanausko į Ministerių Tarybą, tokiu būdu atkris ir mano kandidatavimas, kuo būčiau labai patenkintas.
Bet atsitiko visai kitaip. Nepraslinko dar valanda, kai Paleckis paskambino, kad jis rado sąlygas priimtinomis. Užklaustas Galvanauskas sutiko paimti finansų ministerio vietą. Tikisi, kad daugiau kliūčių nebeatsiras ir ryt dieną jis galėsiąs sukviesti pirmą naujosios vyriausybės pasitarimą.
Bus tęsinys
-
Ernestas Galvanauskas
-
Vincas Krėvė-Mickevičius
