Istorikas Mindaugas Tamošaitis, aprašinėdamas Lietuvių draugiją SSRS tautų kultūrai pažinti (toliau Draugija), iš straipsnio į straipsnį naudoja tas pačias savo mintis, įžvalgas tik straipsnių pavadinimai keičiasi.[1] Skaitytojams bandoma sudaryti įspūdį, jog didžiausia kaltė dėl kultūrbolševizmo propagandos ir Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą tenka šios Draugijos nariams ir Nepriklausomos Lietuvos inteligentijai. Priminsiu, kad Draugija įsteigta 1929 m. Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos iniciatyva ir finansuojama buvo iš jos lėšų, o pirmininku išrinktas prof. Mykolas Biržiška. Analogiškos draugijos Baltijos ir kitose valstybėse buvo įsteigtos dar anksčiau. Panaši draugija veikė net JAV.Pažvelkime į Tamošaičio straipsnį „Politka, prisidengusi kultūra“, skelbtą 2007m. „Kultūros barų“ žurnalo nr.5 ir 6. Čia autorius tik probėgomis pamini sovietinių laikų istorikės, tyrinėjusios Draugijos veiklą, Sigitos Noreikienės išvadą, kad Draugija „suvaidino tam tikrą, nors gana kuklų vaidmenį brandinant socialistinės revoliucijos jėgas“[2]. Nors čia pat jis teigia, jog autorė rėmėsi „vertinga Maskvos archyvuose saugoma medžiaga“, susijusia su Draugijos veikla.
Vargu, ar galime teigti, kad sovietinių laikų, ypač Stalinui valdant, Maskvoje buvo saugoma „vertinga medžiaga“. Juk puikiai dabar žinome, jog sovietai viena kalbėjo, kita rašė, o trečia darė, todėl abejotina tokiais archyvais tikėti ir remtis kaip dokumentais. Sovietų laikais bet koks tyrimas, net ir kultūrinės organizacijos, turėjo nenuklysti nuo oficialios politinės-propagandinės linijos. Tačiau šiuo atveju S. Noreikienės nuomonė sutampa su Nepriklausomos Lietuvos istorikės Astos Petraitytės išvada, jog Draugija „veikė pasyviai, o visos iniciatyvos ėjo iš Maskvos“[3] yra tikroviška, nes propagandai per kultūrą sovietai nieko negailėjo. Tai patvirtina Draugijos narių susirinkime 1940 m. gegužės 10 d. sekretoriaus Liudo Šmulksčio žodžiai, kad „pati draugija nepasižymėjo dideliu veiklumu“. O prof. Krėvė-Mickevičius pasakė, kad Draugija mažai turi lėšų, gal kitos panašios draugijos gauna iš pasiuntinybių ir tęsė: „Mes gauti negalime, nes laiko „trefnais“. Ateis koks valdininkėlis, radęs užpajamuota rusų atstovybės gautus pinigus, paskaitys išdavikais ir susilauksim Mickevičiaus gatvės (K.S.D.K.)“[4] (kalejimo-V.T.). S. Noreikienės tyrimai byloja, kad įsisteigusi Draugija pradžioje veikė gana silpnai: 1929 m. išrinkta valdyba, vadovaujama M.Biržiškos, merdėdama dirbo iki 1936m. ir tik paskutiniaisiais ketvirtojo dešimtmečio metais jos veikla suaktyvėjo.
Autorius teigia, jog istorijografijoje šios Draugijos vertinimas buvo nekritiškas, o, aprašęs jos kai kuriuos darbus, daro išvadą, kad Draugija „labai padėjo Sovietų Sąjungai skleisti kultūrbolševizmą Lietuvoje. Sovietai, palaikydami nuolatinius glaudžius ryšius su Draugijos nariais, teikdami Draugijai finansinę paramą (kurios autorius niekuo neįrodo-V.T.), iš žinomų Lietuvos inteligentų išsiugdė sau lojalią „penktąją koloną“.
Geriausias to įrodymas – marionetinė Liaudies vyriausybė, kurioje daug svarbių postų gavo šios Draugijos nariai.„ Na, tai pažvelkime, kokia ta „penktoji kolona“ iš Draugijos vadovybės narių, įėjusių į marionetinę „Liaudies vyriausybę“: Justas Paleckis, Vincas Krėvė-Mickevičius ir Povilas Pakarklis, pastarasis tik 1939m. buvo išrinktas kandidatu į Draugijos valdybą. Per dešimtmetį egzistavusios Draugijos vadovybėje dirbo 21 asmuo, o 1939m. duomenimis joje iš viso buvo tik 63 nariai. Štai čia ir visa „penktoji kolona“, kuri, pagal autoriaus parašytų apie ją straipsnių kiekį, buvo didžiausia kaltininke skleidžiant bolševizmą ir inkorporuojant Lietuvą į Sovietų imperiją?!
Tačiau autorius nė viename straipsnyje netyrinėja „rašytojų aktyvistų“ (jie save taip vadino žurnalo viršelyje –V.T.) grupės, kuri buvo, gal net, aktyvesnė „penktoji kolona“, skleidusi kultūrbolševizmą nuo 1930 metų, leisdami žurnalą „Trečias frontas“. Būtent ši grupė: Antanas Venclova, Petras Cvirka, Kostas Korsakas, Bronys Raila darbavosi proletarinės kultūros propagandoje, gaudami paramą iš Sovietų sąjungos. Uždarius žurnalą B. Raila perėjo pas tautininkus, o kiti išvardintieji kartu su Salomėja Nėrimi, Liudu Gira, tačiau be Vinco Krėvės (komunistai juo nepasitikėjo), delegacijos sudėtyje 1940 m. rugpjūtį vyko į Maskvą atvežti „Stalino saulės“.
Stebėtina, kad Tamošaitis nė kiek nekalba apie Draugijos vadovybės narį J. Paleckį, kuris sovietų patikimu agentu tapo dar 1928 m. „Tiesiogiai iš Maskvos gaudamas operatyvią informaciją, kaip žurnalistas J. Paleckis galėjo nukonkuruoti kitus korespondentus. Be to, leidybos reikalams jis gaudavo ir pinigų. <…> J. Paleckis gerai perprato, kad sovietams labiausiai rūpi sužinoti, ar Lietuvos politikai nebando slaptai derėtis su lenkais, o jei bando, vadinasi, nori suartėti su Lenkija ir atsisakyti SSRS įtakos. <…>SSRS diplomatiniuose dokumentuose jau nuo 1930 m. J. Paleckis vadinamas tiesiog informatoriumi – patikimu, išbandytu, patikrintu informatoriumi.“[5] – rašo istorikas Zenonas Butkus. Būtent jis daugiausia kalobaravo su sovietais, tapęs, Maskvos emisarų paskirtu, Lietuvos „prezidentu“, tačiau visą dėmesį Tamošaitis koncentruoja į Vincą Krėvę, „Liaudies vyriauybės“ užsienio reikalų ministrą ir ministro pirmininko pavaduotoją, kuris šiose pareigose, iki derybų su Sovietų komisaru Viačeslavu Molotovu Maskvoje, veikė kaip tikras tomis sąlygomis Lietuvos patriotas.
Nei pirmas asmuo J.Paleckis, nei kiti neturėjo drąsos vykti į Maskvą ir derėtis, tik Krėvė, nuvykęs derybų į Maskvą, išaiškino tikruosius sovietų grobikiškus tikslus Lietuvoje ir net Europoje ir pasistengė apie tai pranešti E.Galvanauskui, kurie abu iš „Liaudies vyriausybės“ 1940 m. liepos 6 d. atsistatydino (tiesa, „prezidentas“ J. Paleckis Krėvės neatleido, bet suteikė atostogas dėl sveikatos). Taigi, istorikas Tamošaitis elgiasi ne kaip istorikas, kuris privalėtų kultūrbolševizmo propagandą Lietuvoje tyrinėti plačiai, o ne apie vienus veikėjus nutylėti, o apie kitus tendencingai rašyti.
Nė viena fraze istorikas neprimena apie pagrindinį slaptą „Trojos arklį“- Antano Sniečkaus vadovaujamą Lietuvos komunistų (bolševikų) partiją, veikusią pogrindyje. Nekalba apie panašius „Trojos arklius“, egzistavusius pogrindyje, beveik visose Europos valstybėse, apie Stalino vadovaujamą Kominterną, kėlusį perversmus ir eksportavusį vadinamas komunistines revoliucijas kitose galingesnėse valstybėse. Net tokioje vakarietiškoje tolimoje Ispanijoje jiems pavyko 1936 m. atvesti į valdžią komunistus ir sukelti pilietinį karą, kuriame dalyvavo, susižavėjęs komunistine ideologija, lietuvis Andrius Bulota. Visa komunistinė bolševikų ideologija ir veikla buvo nukreipta skaldyti tautas, „sprogdinti“ valstybes iš vidaus ir jie visa tai darė Europoje, o po Antrojo pasaulinio karo ir visame pasaulyje.
Kalbant apie „Trojos arklį“ – Sniečkaus komunistų partijos 2000 narių, tai jie ir buvo Sovietų okupantų užmačių vykdytojai, o „Liaudies vyriausybės“ nariai Vincas Krėvė-Mickevičius iš Draugijos vadovybės ir Ernestas Galvanauskas buvo paskirti atlikti komunistų nusikaltimų uždangos nuo tautos vaidmenį. Jau 1940 m. birželio 19 d. „prezidentas“ Justas Paleckis VSD direktoriumi paskyrė Antaną Sniečkų, o šiek tiek vėliau URM sekretoriumi paskyrė komunistą Pijų Glovackį, kuris sekė kiekvieną ministerijos raštą ir patį ministrą Krėvę. Tai byloja ambasadoriaus, įgaliotojo ministro Berlyne Kazio Škirpos atsiminimai, kai jis 1940 m. birželio 25 d. rizikuodamas atvyko į Kauną (iškviestas Užsienio reikalų ministro V.Krėvės-Mickevičiaus telegrama) išsiaiškinti kaip ginti Lietuvos nepriklausomybę diplomatams tarptautiniame forume: „Nors ir neturėjau nė mažiausio pagrindo jo (Krėvės – V.T.) giliu patriotizmu netikėti, tačiau prieš eidamas pas jį prisistatyti, susitikau su man artimesniais URM centro aukštais pareigūnais, <…> Visi, su kuo ta jautria tema šnektelėjau, vieningai tvirtino, jog jie V.Krėve-Mickevičiumi pasitiki visu šimtu procentų ir kad todėl pataria man pokalbiuose su juo nesivaržyti. Buvau tik įspėtas, kad būčiau atsargus kalbėdamasis su P. Glovackiu, URM naujuoju generaliniu sekretoriumi, paskirtu į tas pareigas vos prieš kelias dienas. Su V. Krėve-Mickevičiumi, dalyvaujant P. Glovackiui, turėjau bene tris pasikalbėjimus, vis negalėdamas intymiau išsiaiškinti su Krėve-Mickevičiumi vienu“[6]. Tik pakvietus P. Glovackį prie telefono į kitą kambarį ir „likus mudviem su V.Krėve-Mickevičiumi vieniems, jis atsiskleidė man, <…> jis pasiūlė, kad užeičiau pas jį į Ministerių Kabineto rūmus tą pačią birželio 28 d., popiet, pusvalandį prieš pat „Liaudies vyriausybės“ narių susirinkimą posėdžiui, kad tuo būdu sujaukus A. Sniečkaus slaptųjų seklių kortas. V. Krėvė pridėjo, jog jis su finansų ministru Ernestu Galvanausku taip pat esą slaptosios policijos (Sniečkaus saugumiečių –V.T.) sekami.
Sutartu laiku atvykus man pas V.Krėvę-Mickevičių, jis glaustai man papasakojo, kaip diena po dienos padėtis krašte darėsi vis sunkesnė, kad laukiama areštų ir teroro, kad netrukus numatomi rinkimai į Seimą pagal kažkokį už Vyriausybės nugaros paruoštą naują rinkimų įstatymą, kad esama pavojaus, jog iš Seimo bus pareikalauta nutarti, kad Lietuva būtų prijungta prie Sovietų Rusijos. Tai būtų sulaužymas V. Dekanozovo garantijų, duotų V.Krėvei-Mickevičiui paties Stalino vardu, jog Lietuvos nepriklausomybė ir mūsų krašto vidaus santvarka nebus paliesti. Todėl yra paskutinis laikas tam visam griežtai pasipriešinti. Tam tikslui V. Krėvė-Mickevičius tikisi vykti į Maskvą ir derėtis su V. Molotovu. Jei reikalas būtų nebepataisomas, tai juodu su E.Galvanausku protestuodami numato iš „Liaudies vyriausybės“ pasitraukti, kad visuomenė iš to galėtų spręsti apie tikrąją tos vyriausybės padėtį…“[7]
Pravartu čia priminti, kad ambasadorius K. Škirpa Kaune Sniečkaus seklių taip pat buvo sekamas, o kai sovietų ambasadorius Lietuvoje N. Pozdniakovas per V. Krėvę prašęs, kad jis dar pasiliktų pokalbiui su juo, tai Škirpa paaiškino Krėvei, „jog bet kokios diskusijos dėl manęs su N. Pozdniakovu galėtų tik paskatinti jį imtis realesnių priemonių sukliudyti man grįžti į Berlyną.“ Nepriklausomybės karų didvyris, pulkininkas K. Škirpa, pajutęs N. Pozdniakovo klastą, tą patį vakarą kitu maršrutu – per Jonavą ir Kretingą traukiniu atsidūrė Vokietijoje. „Vėliau, jau būdamas Berlyne, sužinojau, jog netrukus po mano pasišalinimo iš namų, kur buvau laikinai apsistojęs, jau slankiojo A.Sniečkaus pristatyti slapti sekliai: vienas iš gatvės pusės, kitas iš kiemo šono. Bet A. Sniečkus pavėlavo: manęs jau ten nebuvo.“[8]– rašo K. Škirpa.
Vidaus reikalų ministras, komunistas Mečislovas Gedvilas birželio 25 d. legalizavo Komunistų partiją Lietuvoje. Taigi, A.Sniečkaus vadovaujamas „Trojos arklys“ išaiškėjo ir pradėjo puolimą. Jau liepos 14 d. turėjo įvykti vadinami Seimo „rinkimai“, kai iš komunistų pateikto vienintelio kandidato yra renkamas Seimo narys, tai negalėjo būti rinkimai, o tik farsas, nes nebuvo iš ko pasirinkti. Tam tikslui liepos 7 d. VSD direktorius A. Sniečkus patvirtino „Priešvalstybinių partijų – tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockistų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir t.t. vadovaujančios sudėties likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą.
Pagal šį „visiškai slaptai“ laikytą planą operacija visoje Lietuvoje turėjo būti pravesta vienu laiku, būtent naktį iš liepos 11 į 12.“[9] Areštų ir teroro paruošiamiesiems darbams (areštuojamųjų žmonių sąrašams ir adresams sudaryti) atlikti buvo sudarytos penkios grupės iš 1-4 komunistų. Joms vadovavo komunistai Krastinis (latvis), Dembo (žydas), Finkelšteinas (žydas), Komodaitė (žydė), Macevičius (lietuvis). Už grupių veiklą buvo atsakingas VSD pirmojo skyriaus viršininkas Todesas (žydas), o už kratų ir areštų vykdymą – antrojo skyriaus viršininkas Gailevičius (lietuvis). „Ir iš tikrųjų šis teroro planas buvo vykdomas be nukrypimų. Naktį iš liepos 11 dienos į 12 d. Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje ir kituose Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kurortuose prie žymesniųjų lietuvių butų sustojo automobiliai. Iš jų iššokę čekistai (Sniečkaus saugumiečiai ir atvežti iš Sovietijos –V.T.) su atkištais užtaisytais ginklais veržėsi į butus. <…> Per šiuos pirmuosius masinius areštus visoje Lietuvoje buvo suimta apie 2000 asmenų.“[10] Apibendrinant galima pasakyti, kad tokiu būdu, įbauginant Lietuvos gyventojus, A. Sniečkaus „Trojos arklio“- komunistų buvo paruošta dirva pravesti Seimo rinkimų farsą.
Istorikas Tamošaitis neatskleidžia, kodėl Lietuva buvo pririšta prie Sovietų sąjungos visą Nepriklausobybės laikotarpį, nenurodo istorinių, politinių to laikotarpio aplinkybių, šį reikalą nagrinėja atsietai nuo jų. Pasak istoriko Liudo Truskos: „Nesuprasim ano meto Lietuvos užsienio politikos, jeigu ignoruosime faktą, kad svarbiausioji lietuvių tautos problema buvo atgauti Vilnių.“[11] Esmine priežastimi buvo Lenkijos imperinės užmačios, kurios privedė prie Pietryčių Lietuvos (Vilniaus krašto – pavadinimas primestas okupantų), pripažintos Lietuvos teritorijos, užgrobimo. Net pagal paskutinę Lietuvos ir Lenkijos sutartį – Liublino uniją (1569), Vilniaus kraštas ir Suvalkų trikampis, atsikuriančios Lenkijos, jei ji būtų elgusis garbingai, turėjo būti pripažintas Lietuvai. Lenkijos siekius ypač palaikė Prancūzija ir kitos Antantės valstybės, matyt, norėdamos sulipdyti forpostą, apsaugantį Vakarus nuo bolševikinės Rusijos.
Vincas Krėvė-Mickevičius, būdamas 1922-1924 m. Lietuvos Šaulių sąjungos pirmininku, stengėsi ištaisyti Lietuvai padarytą skriaudą – išlaisvinti „Vilniaus kraštą“ iš Lenkijos okupacijos ir planavo organizuoti, analogišką Klaipėdai, sukilimą Vilniuje. Apie tai rašo istorikas Zenonas Butkus: „Jie tikėjosi, kad su SSRS pagalba gana greit galės prisijungti (geriau tiktų: susigrąžinti – V.T.) ir Vilnių, surengusi tenai tokį pat sukilimą.“[12] Krėvė šiuo tikslu vadovaudamasis ieškojo pagalbos Sovietų sąjungos pasiuntinybėje ir vedė derybas su sovietų pasiuntiniais. Čia jis nebuvo vienišas, jam padėjo Antanas Smetona ir Augustinas Voldemaras. Deja, jiems tai padaryti nepavyko, nes Sovietų sąjungai buvo svarbiau išlaikyti konflikto židinį tarp Lietuvos ir Lenkijos, ir tokiu būdu Lietuvą padaryti priklausoma bei valdoma. Tai imperinių valstybių senas metodas – sukurti ar išlaikyti konfliktinius židinius, kad vėliau, susidarius atitinkamoms sąlygoms, tas valstybes užgrobti. Dėl Vilniaus išlaisvinimo veikė ir kitos jėgos – žymusis teisininkas Mykolas Riomeris buvo įkūręs masonų ložę „Lietuva“, kurios tikslas buvo Vilniaus krašto sugrąžinimas Lietuvai.
Šiai masonų ložei priklausė ir Vincas Krėvė, jam rūpėjo Lietuvos valstybės strateginiai interesai, gal dėl to visą Nepriklausomybės laikotarpį jis kritiškai pasisakė Lenkijos adresu. Vakarų viešąją nuomonę Vilniaus klausimu stengėsi pakeisti Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje, poetas Oskaras Milašius ir Prancūzijoje gyvenantis poetas Konstantinas Balmontas. Galima sakyti, kad Lietuvą „bambagysle“ prie Sovietų sąjungos prijungė klaidinga Lenkijos ir Vakarų politika.
Tamošaitis apie tai rašo dviprasmiškai, kad „…Lietuva jautėsi (nes buvo atplėšta daugiau trečdalio jos žemės–V.T) nuskriausta demokratinių Vakarų Europos valstybių kurios lietuvių ir lenkų ginče dėl Vilniaus palaikė lenkus.“ Juk po Pirmojo pasaulinio karo, kai dauguma imperijų žlugo, Lenkija, padedama Vakarų valstybių, kūrė naują imperiją, užgrobdama svetimas žemes.
Minėtame straipsnyje Tamošaitis, daug ką nutylėdamas, stebisi, kad Draugija rengdavo sovietų knygų ir grafikos parodas, filmų peržiūras, organizuodavo žurnalistų ir profesorių keliones, į Sovietų sąjungą ir pagaliau, kad Vyriausybė nereaguodavo į VSD pateiktas pažymas dėl kairuoliškų nuotaikų tarp profesorių ir inteligentijos. Tačiau, dar 1926 m. rugsėjo 28 d. su Sovietų sąjunga buvo pasirašyta Nepuolimo sutartis, turėjusi ir slaptą protokolą, kuriuo abi valstybės įsipareigojo keistis karine ir politine informacija. Taigi, Krėvė kai su kitais profesoriais lankėsi 1935 m. Sovietijoje ir buvo, su ambasadoriaus Jurgio Baltrušaičio žinia, pakviestas pasikalbėti su sovietų diplomatu apie politines partijas Lietuvoje, jis vykdė tik tarpvalstybinės sutarties slaptojo protokolo nuostatas. Besikalbėdamas jis akcentavo, jog užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio įtakoje Vyriausybėje didėja prolenkiškos nuotaikos. Laikui bėgant, 1938 m. šios nuotaikos davė rezultatus- Lenkija, niekuo neįsipareigojusi dėl “Vilniaus krašto” grąžinimo, privertė Lietuvą priimti ultimatumą. Tai sukėlė opozicinių partijų nepasitenkinimą ir tautos nusivylimą A. Smetonos ir tautininkų autoritarine valdžia.
1936 m., remiantis Draugijų įstatymu buvo uždraustos opozicinės Lietuvos politinės partijos, šis įstatymas taikytas ir draugijoms, tačiau pagal URM prašymą ši Draugija 1937 m. balandžio 17 d. buvo perregistruota, tai rodo, kad ši Draugija buvo valstybinė struktūra, isteigta URM. Galima sakyti ,jog Draugiją uždrausti trukdė didžioji politika tarp Lietuvos ir Sovietų sąjungos, pastaroji užmetusi „virvę“– Vilniaus krašto konfliktą, tampė ją kaip norėjo, o Lenkija džiūgavo savo imperiniais pasiekimais, nors su Lietuva iki 1918 m. buvo vieno likimo sesėmis.
Toliau straipsnio autorius nuorodose vėl kartoja , kad „V.Krėvė jau nuo 1924 m. lietuvių spaudoje buvo atvirai įvardintas „rusofilu“, tačiau nepasako, jog šį vardą primetė tik oponentai liaudininkai savo oficioze „Lietuvos žinios“. O įvardijo tik dėl to, kad Krėvė savo straipsniuose kritikavo esančius valdžioje, jog pastarieji nesistengia išlaisvinti Vilniaus su Vokietijos ar Rusijos pagalba, o vykdo prolenkišką ir Antantės šalių primestą politiką, kuri ir privedė prie „Vilniaus krašto“ 1923 m. pripažinimo Lenkijai.
Ir vėl Tamošaitis kartoja niekuo nepagrįstas įžvalgas, jog „V.Krėvė-Mickevičius <…> – daugiau kaip dešimtmetį nuolat teikė informaciją sovietų diplomatams.“ Kaip minėjau aukščiau jis bendravo su sovietų pasiuntinybės diplomatais 1922-1924 m., būdamas Šaulių sąjungos pirmininku, kai derėjosi dėl pagalbos suteikimo išvaduojant Klaipėdą ir Vilnių. Pravartu čia priminti, (apie tai Tamošaitis visada nutyli), kad Krėvė 1922 m. slapta derėjosi ir su Vokietijos kariuomenės vadu Berlyne dėl Klaipėdos išvadavimo iš Prancūzijos karinės administracijos, kaip žinome, po šių derybų jam pavyko apginkluoti šaulius savanorius ir organizuoti sėkmingą sukilimą Klaipėdoje, grąžinusį šį kraštą Lietuvai de fakto, o po mėnesio derybų Vyriausybės lygiu ir de jure.
Iš straipsnio į straipsnį Tamošaitis kartoja Krėvės sesers Veronikos atsiminimus, užrašytus 1971 m. apie tai, kad Krėvė, nuomodamas butą Laisvės alėjoje, Kaune, „dažnai vakarais eidavo pas konsulą (SSSR pasiuntinybė buvo Laisvės alėjoje 5 – V.T.) lošti šachmatais. Kartais žmona jam primindavo, kad jis už tai gali turėti nemalonumų nuo tautininkų. Bet brolis į tai numodavo ranka, šypsodamas sakydavo: „Baisiai aš jų bijausi, kaip pernykščio sniego, o ką jie man gali padaryti. <…> pasakodavo žmonai, kokie neteisingi tautininkų šulai, kokiu nedoru keliu eina ir nešvariais darbais užsiima. O blogiausia, sakydavo, kad juos valdo žmonos (Smetonienė ir Tūbelienė).“ Šiuos rašytojo sesers žodžius autorius naudoja kaip dokumentą savo tendencingoms įžvalgoms pagrįsti – būk tai Krėvė dešimtmetį bendravo su SSSR diplomatais. Mes žinome, kad atsiminimai sovietų laikais būdavo pasakojami ir užrašomi, specialiai kryptingai, ypač jei kalbama apie kokius nors politinius aspektus. Sesuo Veronika, norėdama sudaryti palankią nuomonę sovietams apie Krėvę ir save (buvo tremtinė), galėjo visa tai prisigalvoti, juolab, kad okupacinė komunistinė Mečislovo Gedvilo vyriausybė 1946m. iš Krėvės ir Mykolo Biržiškos buvo atėmusi akademikų vardus ir juos paskelbusi „Tėvynės išdavikais“, o visą rašytojo kūrybą uždraudusi mokyklose ir bibliotekose, taip kad buvo dėl ko lietuvių literatūros klasiką Krėvę parodyti kaip anksčiau draugavusį su sovietais ir tuo nors kiek jį bei save pateisinti. Juolab Veronikos duomenys klaidingi dėl gyvenimo Kaune, Laisvės alėjoje, nes Krėvė gyveno Vilniaus g. viename name su Jonu Jablonskiu, o nuo 1926m. persikėlė į Vydūno alėją.
Antra vertus, jei Krėvės aukščiausioji vertybė buvo laisvė, tai „maištas buvo antra didžioji Krėvės metafizinė vertybė, be kurios jis negalėjo gyventi. Bet koks kultas ar paklusnumas jam atrodė svetimas žmogaus prigimčiai. Autoriteto neigimas jam buvo viena didžiausių saldybių. <…> gal dėl to ilgai neištvėrė nei Šaulių sąjungos pirmininku, nei vadinamojoje liaudies vyriausybėje. Jis nenorėjo būti valdomas, bet tiek pat beprasmiška jam atrodė ir valdyti. Pirmuoju atveju tokia padėtis jį žemino, antruoju – jis nebežinojo, prieš ką nukreipti brandintąjį maištą.“[13]– rašė prof. Albertas Zalatorius. Dėl šių būdo savybių Krėvė atsidūrė opozicijoje autoritarinei A. Smetonos valdžiai, kai 1927 m. kovo 4 d. su kitais profesoriais pasirašė memorandumą, kuriame nurodė, kad „gruodžio 17d. perversmas sudarė tokias valstybės gyvenimo sąlygas, kurios gali nuvesti prie nepriklausomybės praradimo.“[14] A. Smetonos oponentu Krėvė išliko iki prezidento pasitraukimo 1940 m. birželio 16 d. į Vokietiją.
Reziumuojant, galima tvirtai teigti, kad Lietuvos URM įsteigta „Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti“ buvo valstybinė struktūra, vykdanti draugiškus kultūrinius ryšius su tuomet Lietuvai drauginga Sovietų sąjunga. Nebuvo ji jokia „penktąja kolona“, nes URM sekė, kad į ją nepatektų komunistai ar komunistuojantys asmenys ir rūpinosi, kad joje dalyvautų universiteto profesoriai, žymūs visuomenės ir inteligentijos atstovai. O kodėl Sovietų sąjunga buvo drauginga, ar tik vaizdavo tokią, aprašiau aukščiau. Aišku, sovietai stengėsi Draugijos vadovybę nustebinti iškiliais priėmimais ar kelionėmis į Sovietiją svečių teisėmis, kai būdavo visa delegacija vaišinama, suteikiami geriausi viešbučiai, vežiojama po miestus ir tam specialiai paruoštas įstaigas, kviečiama į teatrus – propagandai sovietai negailėjo nieko.
Tačiau straipsnio autorius M.Tamošaitis nežvelgia plačiau į politinę situaciją Europoje ketvirtajame dešimtmetyje, o ji susidarė palanki Sovietų sąjungai. Atėjus naciams į valdžią Vokietijoje ir jai pradėjus vykdyti agresyvią politiką su antižydiškais išpuoliais, D. Britanijos, Prancūzijos politikai ir intelektualai pradėjo ieškoti alternatyvos šiai augančiai agresijai Europoje, kurią matė Sovietų sąjungoje. Europos žiniasklaidos palankumas, intelektualų (Herbertas Georgas Velsas, Bernardas Šou, Romenas Rolanas) lankymasis diktatoriaus Stalino valdomoje Sovietų sąjungoje, vėliau sekęs stalinizmo liaupsinimas, rodo, jog Vakarų visuomenės požiūris į komunizmo citadelę pradėtas keisti.[15] Kaip žinome, šis politinis suartėjimo procesas baigėsi 1939 metų derybomis tarp D. Britanijos, Prancūzijos ir Sovietų sąjungos. Žvelgiant į Lietuvos geopolitinę situaciją, galima teigti, kad Stasio Lozoraičio užsienio reikalų ministru paskyrimas buvo A. Smetonos reagavimas į besikeičiančią situaciją Europoje. Ministro vykdoma prolenkiška politika, rodo, kad buvo norima panaikinti konflikto židinį, esantį Rytų Europje – Vilniaus konfliktą, tai atitiko Vakarų politikos tikslus. Dėl palankumo sovietams suformavimo Lietuvos visuomenėje ministras S. Lozoraitis 1935 m. organizavo Draugijos narių, profesorių kelionę į Sovietų sąjungą, o pastarieji (Balys Sruoga,[16] Vincas Krėvė[17]) palankiai atsiliepė apie bolševikų valdomą Sovietų sąjungą. Tačiau daugiausia liaupsių apie sovietų “laimėjimus” Lietuvos visuomenei prirašė Justas Paleckis, Liudas Gira, Petras Cvirka, Jonas Šimkus ir kt. Žodžiu, nuomonės apie sovietus kaita Lietuvoje vyko Vakarų politikų ir jų žiniasklaidos įtakoje ir tik Raudonajai armijai okupavus Lietuvą 1940 m. birželio 15 d. bei prasidėjus represijoms daug kam atsivėrė akys ir prablaivėjo protai.
O kas dėl Vinco Krėvės, tris metus buvusio Draugijos pirmininku ir septynis metus vicepirmininku, dalyvavimo „Liaudies vyriausybėje“, tai jis sutiko dalyvauti tik patartas buvusių vyriausybių narių Ernesto Galvanausko, Stasio Šilingo, Vaclovo Sidzikausko ir pačio Antano Merkio, einančio Prezidento pareigas, kuris ragindamas Krėvę ganėtinai išraiškingai pareiškė: „Tu neisi, kitas neis, tai kas gi eis pagaliau?.. Negi sutikti, kad Vyriausybės priekyje atsistotų renegatas ir parsidavėlis Sniečkus, kaip bolševikai mums pasiūlė?“[18]
Šiuo straipsniu stengiausi atskleisti jauno istoriko Mindaugo Tamošaičio šališkas, tendencingas, daug kur nepagrįstas įžvalgas šviesios asmenybės Vinco Krėvės adresu. Jo straipsniai formuoja visuomenėje nuomonę, kad dėl tragiškų 1940-jų metų įvykių kalta to meto inteligentija, minėta Draugija, o esminiai kaltininkai nutylimi. Jei būčiau toks radikalus tai galėčiau paklausti – kokiai ”penktajai kolonai” tarnauja jis, „šis jaunas autorius dar tik pretenduojantis į istorikus, tikėtina, kad radikalūs jo teiginiai – viso labo priemonė teigti save, <…> O juk Lietuva nedaug turi tokio lygio asmenybių kaip Krėvė, …“[19]– rašo istorikas Česlovas Laurinavičius.
[1] M.Tamošaitis, Kontraversiški V. Krėvės-Mickevičiaus parodymai apie 1940 m. Lietuvos okupaciją JAV Ch. J. Kersteno komitetui po Antrojo pasaulinio karo, in: Genocidas ir rezidencija, 2004, nr. 2.
M.Tamošaitis, Apie V. Krėvės-Mickevičiaus politinės veiklos vertinimą JAV lietuvių spaudoje 1945-1954 m., Kultūros barai, 2002, nr. 10.
[2] S. Noreikienė, Lietuvių draugija SSSR tautų kultūrai pažinti (1929-1940), V., 1978, p. 101.
[3] A. Petraitytė, Politika per kultūrą, Darbai ir dienos, 2002, t. 30, p. 36.
[4] VSD Kauno apygardos viršininko raportas 1940-05-11. LCVA F. 378. ap. 10. b. 577. l. 18-19.
[5] Z. Butkus. SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920-1940). Darbai ir Dienos, 1998,nr. 7, p. 155, 156.
[6] K. Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos, Chikago-Vilnius, 1996, p. 391, 392.
[7] Ten pat. p. 392, 393.
[8] Ten pat. p. 394.
[9] Ten pat. p. 407
[10] Ten pat. p. 409.
[11] L. Truska, Kas traukė į Rusijos glėbį? Darbai ir Dienos, 2002, nr. 30, p. 40.
[12] Z.Butkus, Bendrininkų kėslai, Darbai ir Dienos, 2000, nr. 21, p. 198.
[13] A. Zalatorius, Literatūra ir laisvė, 1998, Baltos lankos, p. 272.
[14]Lietuvos universiteto profesorių dabartinei vyriausybei memorandumas, 1927.03.04. Kopija, esanti V.Krėvės memorialiniame muziejuje.
[15] S. and B. Webb, Soviet Comunism. A New Civilizatin? 1935m. London.
[16] B.Sruoga, Iš SSSR įspūdžių, Lietuvos keleivis, 1935, nr. 164.
[17] Prof. V. Krėvė-Mickevičius pasakoja savo įspūdžius iš kelionės Tarybų Sąjungoje, Folksblat, 1935, nr. 158. (Rašytojo interviu žydų kalba leidžiamame laikraštyje).
[18] K.Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos, 1996, Chikago-Vilnius, p. 379.
[19] Č. Laurinavičius, Kas iš toli matyti geriau, o kas prasčiau, Kultūros barai, 2007, nr. 6, p. 84 – 89.
