„Filadelfijoje mirė Krėvė (užvakar). Pirmas žinios įspūdis – lyg būtų miręs Nemunas, Vilniaus katedra arba Šatrijos kalnas: taip giliai jis buvo įsišaknijęs mano sąmonėje.“

Alfonsas Nyka-Niliūnas „Dienoraščio fragmentai 1938-1975“, 276 psl.        

1954 m. liepos 7 d. Marple Townshipe, netoli Filadelfijos mirė Vincas Krėvė-Mickevičius, lietuvių literatūros klasikas, trijų universitetų profesorius, akademikas, pirmasis Mokslų akademijos prezidentas. Prabėgo 50 metų po to, kai jis paliko šį pasaulį… Ar šiandieniniai lietuviai galėtų taip išreikšti savo santykį į Krėvę, į jo kūrybą, kaip vaizdžiai pasakė poetas A. Nyka-Niliūnas. Manau jo žodžiai atspindi visos tarpukario lietuvių kartos meilę ir pagarbą rašytojui.             

Šiandieną norėčiau pažvelgti į jo gyvenimo atkarpą 1940-44 metais, tragiškuoju mūsų tautos ir jo gyvenimo laikotarpiu.   

Galima manyti, kad mažiau pažįstančiam Krėvę, jis tėra garbingas 20-to amžiaus žmogus – literatūros klasikas su prieštaringais politiniais žingsniais. Tačiau arčiau prisilietus prie šios dramatiškos asmenybės, vaizdas visai pasikeičia.   

A. Zalatorius rašo: ,,Krėvė iš tiesų yra viena didžiųjų XX amžiaus mūsų figūrų, jei ne pati didžiausia. Svarbiausias jos ženklas – universalumas, kuris įgalina į viską žiūrėti lyg iš kosmoso aukštumų. Pabandykime įeiti į Krėvės situaciją: rašytojas, profesorius, tautosakos rinkėjas ir tyrinėtojas, kultūrininkas, visuomenės ir politikas veikėjas, publicistas, literatūros kritikas, gausybės žurnalų redaktorius, Mokslų akademijos prezidentas ir jos organizatorius, pagaliau šeimos tėvas, žmogus, dėl savo tiesumo, demokratizmo ir staigaus temperamento užkliūvantis snobams ir karjeristams…“

1940 metais Sovietų emisarų buvo gudriai keletą savaičių įviliotas į ,,Liaudies“ vyriausybės užsienio reikalų ministro ir ministro pirmininko pavaduotojo pareigas. Pakviestas, kurį laiką nesutiko ir buvo apsisprendęs neiti , bet įkalbėtas Stasio Šilingo, Antano Merkio ir Ernesto Galvanausko pasiryžo imtis atsakingos naštos, gal tuo metu nesuvokdamas, kad tapo „priedanga Lietuvos sovietizacijos legalumo iliuzijai kurti“ (A. Zalatorius).          

Žinoma, tuomet dauguma intelektualų ir Krėvė nujautė ar numanė artėjantį Sovietų Sąjungos ir nacių Vokietijos karą ir tikėjosi, kad sovietai nesiims greito Lietuvos nepriklausomybės sunaikinimo.         

Būdamas marionetinėje vyriausybėje V. Krėvė kartu su E. Galvanausku neleido įvesti sovietinio rublio vietoj lito, stengėsi nutempti ,,Liaudies’’ seimo rinkimų datą. Jį valdė noras padaryti daugiau negu galima, todėl principingai, net tris kartus reikalavo susitikimo su sovietų komisaru Viačeslavu Molotovu. Derybose 1940 metų liepos 1-osios naktį patyręs, kad prievartinis Lietuvos įjungimas į Sovietų Sąjungą bolševikų yra galutinai nuspręstas ir įsitikinęs, kad išgelbėti nieko nebeįmanoma, jis atsistatydino, net galbūt suprasdamas kas gali ištikti jį ir jo šeimą.    

,,Prezidentas“ Justas Paleckis ir Stalino emisaras Lietuvai Vladimiras Dekanozovas nepriėmė jo atsistatydinimo, bet suteikė Krėvei formalias atostogas – rašytojo autoritetas dar buvo reikalingas bolševikų nusikalstamoms užmačioms pridengti. Krėvei formaliai teko ,,vaidinti tituluoto, bet nebylaus statisto vaidmenį Lietuvos valstybingumo laidotuvėse”(A. Zalatorius) iki 1940 m. rugpjūčio 26 d., kai „Liaudies“ seimo pervadinta Aukščiausioji Taryba patvirtino naują Mečislovo Gedvilo vadovaujamą vyriausybę. Įkišus galvą į bolševikinę nusikalstamą struktūrą (analogišką mafijinei) ne taip lengva iš jos išeiti, asmuo turi atlikti užduotį iki galo pats arba priverčiamas. Todėl galima manyti, kad ,,Liaudies“ vyriausybės posėdžių protokolai iki liepos 21 dienos buvo pasirašomi V. Krėvės tik formaliai. Vėliau vyriausybės priimtus nutarimus už V. Krėvę pasirašinėjo Mečislovas Gedvilas arba Povilas Pakarklis. V. Krėvė „išliko orus, nepataikavo, nesižemino, nė viena eilute nepašlovino „tautų vado“ (Liudas Truska) ir nevežė ,,Stalino saulės“, „jo elgesys buvo diplomatiškas, doras ir garbingas“ (A. Zalatorius).       

Iš Rasos Paulavičienės knygos ,,XX amžiaus Lietuvos mokytojai“, ,,Didysis mokytojų suvažiavimas“ – 1940.08.14-15: „Dramatiška buvo suvažiavimo pabaiga, kai suskambėjo Tautos himnas. Mokytojai visi kaip vienas staiga užtraukia Lietuvos himną. Prezidiume sumišimas: vieni sėdi kaip sėdėję kepurėti, kiti be kepurių  ir čia pat sėdasi. Tik vienas Vincas Krėvė tvirtai ir pagarbiai stovi nuo pradžios iki galo…“   

1940 metais rugpjūčio mėnesį, perkėlus Humanitarinių mokslų fakultetą iš Kauno į Vilnių, V. Krėvė tapo Vilniaus universiteto profesoriumi ir persikėlė iš Vydūno alėjos Kaune į universiteto  profesorių namą Tauro gatvėje 21 (dabar 10),Vilniuje.

Liaudies švietimo komisariato 1940 m. spalio 1d. V. Krėvė-Mickevičius buvo paskirtas Lituanistikos instituto direktoriumi. Galima manyti, kad okupacinė valdžia nedrįso susidoroti su tautoje didžiulį autoritetą turinčiu rašytoju, nes būtų pakenkusi savo klastingai propagandai.

Lietuvos Mokslų akademijos steigimu buvo rūpintasi dar 1929-1930 metais. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto taryba buvo sudariusi komisiją (prof. dr. V. Krėvė-Mickevičius, prof. dr. Mykolas Biržiška ir prof. dr. Pranas Skardžius), kuri parengė Mokslų akademijos statutą, bet Lietuvos Ministrų kabinetas tuomet šiam projektui nedavė eigos. Nors po vienerių metų prof. M. Biržiškos papildytas Akademijos statutas buvo priimtas Vytauto Didžiojo universiteto Senato ir rekomenduotas Mokslų akademiją steigti. Tačiau anuometinė Lietuvos vyriausybė buvo nusistačiusi Akademiją steigti palaipsniui, o pagrindu Akademijai įkurti buvo numatytas Lituanistikos institutas.

Okupavus Lietuvą sovietams, Lituanistikos institutas nereformuotas veikė iki 1941 sausio 16 dienos. Bolševikai nurodė, kad Sovietų Sąjungoje nėra ir negali būti tokių mokslinių įstaigų, kurios tyrinėtų grynai tautinę savo krašto kultūrą. Sovietijoje buvo labiau skatinama steigti Mokslų Akademijas, su kuriomis skaitėsi ir priekabūs bolševikiniai pareigūnai. Todėl tapo svarbus reikalas, kultūrinio lietuvių tautos palikimo ir turto išsaugojimo sumetimais, rūpintis greitu Mokslų Akademijos įsteigimu.

1941 m. sausio 16 d. Lietuvos TSR Liaudies komisarų tarybos nutarimu Nr.36  (pirmininkas M. Gedvilas) įsteigiama Lietuvos TSR Mokslų akademija, o šio nutarimo antru punktu sudaromas Akademijos organizacinis komitetas, kurio pirmininku skiriamas prof. V. Krėvė-Mickevičius, nariais – A. Venclova, prof. M. Biržiška, prof. A. Rimka., prof. A. Purėnas, prof. V. Kuzma ir prof. St. Kolupaila. Nutarimas įpareigojo per dvi savaites parengti Akademijos statutą, struktūrą ir pateikti kandidatus į Akademijos tikruosius narius, taip pat šiuo nutarimu buvo panaikintas Lituanistikos institutas.

1941 m. balandžio 18 d. ta pati Liaudies komisarų taryba savo nutarimu  Nr. 320 patvirtino 13 tikrųjų Mokslų akademijos narių, tarp kurių buvo ir Vincas Krėvė-Mickevičius, filosofijos ir filologijos daktaras, Vilniaus universiteto profesorius. Tą pačią dieną įvyko pirmasis Lietuvos TSR Mokslų akademijos narių susirinkimas, kurio protokole Nr.1 užrašyta, kad slaptu balsavimu renkant Akademijos prezidentą, prof. dr. V. Krėvė-Mickevičius gavo 12 balsų, o prof. M. Biržiška -1 balsą. Tad pirmuoju Lietuvos TSR Mokslų akademijos prezidentu buvo išrinktas  V. Krėvė-Mickevičius.

Reikia pastebėti, kad parenkant akademikus  buvo išsilenkta Sovietų sąjungoje priimtos procedūros, nes Akademijos organizacinis komitetas su pirmininku prof. dr. V. Krėve-Mickevičiumi pasirinko kitą būdą: jie kreipėsi į Kauno ir Vilniaus universitetų dekanus, kurie pasirinko ordinarinius ir ekstraordinarinius profesorius ir pasiūlė akademikais tapti pasižymėjusiems senesniems Lietuvos mokslininkams, kuriems rūpėjo savo krašto gerovė ir profesinis darbas. Čia pasireiškė V. Krėvės-Mickevičiaus drąsūs organizaciniai gebėjimai –  per  dvi savaites buvo sudaryti trys Mokslų akademijos skyriai: humanitarinių, ekonominių-socialinių ir gamtos-matematikos mokslų. Iš buvusio Lituanistikos instituto įsteigti Mokslų akademijos keturi institutai: Lietuvių kalbos, Etnologijos, Istorijos ir Lietuvių literatūros.

1941 m. balandžio 21 dienos Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaku, pasirašytu pirmininko J. Paleckio, prof. V. Krėvė-Mickevičius patvirtintas Lietuvos TSR Mokslų akademijos prezidentu. Ta proga buvo sušauktas akademikų posėdis, kuriame pranešimą perskaitė Akademijos prezidentas prof. V. Krėvė-Mickevičius. Prezidentas apžvelgė Mokslų akademijos darbų gaires, jos struktūrą ir be kita ko jis pasakė: „Mokslų Akademija nebus užsidariusi savo kiaute, ji artimiausiai bendradarbiaus su universitetais, o dauguma institutų bus prie universitetų, kad ir universiteto žmonės galėtų naudotis(…). Akademija papildo universitetą, universitetas  papildo akademiją. Mokslų Akademija nebus kinų siena užsidariusi ir nuo visuomenės (…)“ Aišku, savo kalboje jis atidavė duoklę ir oficialiai sovietinei valdžiai: „(…)Akademija – tai ilgametė Lietuvos mokslininkų svajonė, virtusi tikrove tik socialistinėje santvarkoje, kurioje mokslo ir kultūros reikalai yra pirmaeiliai. „Didžiojo“ Stalino dėka Tarybų Lietuva turi Mokslų Akademiją“. V. Krėvė neilgai, bet veikliai vadovavo Mokslų akademijai, apie tai kalba Akademijos narių posėdžiai vykę 1941 m. balandžio 23, 28 dienomis, kuriuose buvo nagrinėjami mokslinių institutų pavadinimai, vyko direktorių rinkimai, 1941 metų biudžeto paskirstymas ir kt. Mokslų akademijos prezidiumas 1941 m. birželio 5 d. išdavė prezidentui V. Krėvei pažymėjimą, kad jis savo bute turi nuosavą biblioteką (5000 tomų), kuria  naudojasi moksliniam-literatūriniam darbui.

Nacių Vokietijos ir bolševikinės Sovietų Sąjungos karo išvakarėse, 1941m. birželio 21 d. V. Krėvė – Mickevičius, slėpdamasis nuo besitraukiančių į rytus bolševikų, išvyko į Kauną ir ten išbuvo iki liepos 10 dienos.

1941 m. birželio 23 dieną Lietuvos sukilėliams, nuvertus sovietų okupacinę valdžią, civilinė valdžia Vilniuje perėjo Vilniaus miesto ir srities Piliečių komitetui. Komiteto įsakymu Akademijos reikalus tvarkyti buvo pavesta akademikui M. Biržiškai, kuris šias pareigas ėjo ligi liepos 10 dienos, kol sugrįžo Akademijos prezidentas V. Krėvė-Mickevičius. Rašytojas, tuo metu būdamas Kaune, su moksliniu sekretoriumi S. Sužiedėliu perredagavo LTSR Mokslų akademijos statutą, kurį liepos 9 dieną pateikė patvirtinti laikinajai Lietuvos Vyriausybei. 1941 m. liepos 17 d. V. Krėvė-Mickevičius pasirašė Akademijos prezidento paskutinį įsakymą Nr.83, apie neapmokamų atostogų suteikimą mokslo darbuotojams ir tarnautojams.

1941 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus miesto ir srities Švietimo valdytojas J. Vaičaitis išleidžia įsakymą dėl LTSR Mokslų Akademijos perorganizavimo ir paskiria aštuonis naujus Lietuvos Mokslų akademijos narius, tarp kurių prof. V. Krėvės-Mickevičiaus jau nebuvo, o LTSR Mokslų akademijos prezidiumas ir akademikai laikomi nustoję eiti savo pareigas. Akademijos pirmininko pareigos laikinai pavedamos prof. Mykolui Biržiškai.

1942 m. rugpjūčio 30 d. Kaune įvyko buvusių „Liaudies“ seimo narių viešas susirinkimas, jame dalyvavo ir buvusios „Liaudies“ vyriausybės narys V. Krėvė-Mickevičius. Viešas susirinkimas priėmė rezoliuciją, kuri atskleidė Sovietų Sąjungos bolševikų klastą ir nusikalstamą veiklą 1940 metais okupuojant Lietuvą. Keletas ištraukų iš šios rezoliucijos: „(…)Liaudies seimo sudėtis buvo iš anksto nustatyta komunistų partijos, diriguojant Maskvos atstovui Vladimirui Dekanozovui  ir Sovietų Sąjungos pasiuntiniui Lietuvoje Nikolajui Pozdniakovui (…); c) visa eilė asmenų(…) grasinimais buvo priversti būti atstovais ir balsuoti už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos(…) Mes viešai pareiškiame savo protestą prieš smurto ir falsifikacijos priemones(…) ir renkant Liaudies seimą, ir jam veikiant(…). Pats Liaudies seimas deklaracijoje yra pasakęs (atskleidęs neteisėtumą – V.T.): „Dabar liaudis, galingosios Raudonosios armijos  padedama, nuvertė smetoniškųjų pavergėjų jungą ir įsteigė savo valstybėje tarybų valdžią.(…)” Rezoliuciją pasirašė prof. V. Krėvė-Mickevičius, buvę „Liaudies“ seimo nariai dr. A. Garmus, rašytojas Liudas Dovydėnas ir kt. Vokiečių propaganda plačiai paskleidė šią rezoliuciją po Vakarų pasaulį, tokiu būdu daug kam atverdama akis apie Stalino propagandos klastą ir bolševikų nusikaltimus.

Mokslų Akademijos Humanitarinių mokslų skyriaus susirinkimas, įvykęs 1942 m. lapkričio 11 d., slaptai balsuojant, vienbalsiai nutarė siūlyti visuotinam Akademijos susirinkimui tikruoju nariu vėl išrinkti prof. V. Krėvę-Mickevičių. Visuotinis Akademijos narių susirinkimas, įvykęs 1942 m. gruodžio 9 d., vienbalsiai tikruoju nariu išrinko prof. V. Krėvę-Mickevičių, o Akademijos pirmininką prof. Vladą Jurgutį įpareigojo V. Krėvės kandidatūrą pateikti tvirtinti Švietimo generaliniam tarėjui dr. P. Germantui, kuris V. Krėvę-Mickevičių Akademijos  tikruoju nariu patvirtino nuo išrinkimo dienos, 1942 m. gruodžio 9 d.( 1942.12.17 aktas Nr.468).

Nacių okupacijos metais V. Krėvė toliau profesoriavo Vilniaus universitete iki 1943 metų vasario 17 dienos, kada vokiečių okupacinė valdžia uždarė Lietuvos aukštąsias mokyklas. 1943 metais vokiečių valdžiai išvežus kai kuriuos profesorius į koncentracijos stovyklas, V. Krėvė, saugodamasis suėmimo, slapstėsi Širvintų rajone, kaime ir Panemunėje prie Kauno. 1944 metais, artėjant frontui, vengdamas bolševikų represijų, pasitraukė į Austriją, o vėliau 1947 metais išvyko į JAV, kai Pensilvanijos universitetas V. Krėvę pakvietė dirbti slavų kalbų ir literatūrų profesoriumi.

Antrosios Sovietų Sąjungos okupacijos metu, 1946 metų  sausio 18 dienos nutarimu  Nr.31a Lietuvos TSR Liaudies komisarų taryba (pirmininkas M. Gedvilas) pašalino profesorius Vincą Krėvę-Mickevičių ir Mykolą Biržišką iš Lietuvos TSR Mokslų akademijos tikrųjų narių ir paskelbė juos „Tėvynės išdavikais“ (Sovietų sąjungos – V. T). Nors mokslininkai šią žinią sutiko tylėdami, tačiau komunistinė spauda paskelbė, kad „mokslininkai vieningai pasmerkė išdavikus Biržišką ir Krėvę“. Nors pačios Mokslų akademijos statute parašyta: „Tikrieji nariai ir nariai korespondentai renkami visam amžiui“.

Tik prabėgus 42-iems metams, Atgimimo laikais, Lietuvos TSR Mokslų akademijos prezidiumas 1988.10.24 nutarimu Nr.281 sugrąžino prof. V. Krėvei-Mickevičiui ir prof. M. Biržiškai Akademijos tikrųjų narių vardus nuo 1946 metų sausio 18 dienos, kai šie vardai buvo atimti.

Vaikštau Vilniuje, pro Mokslų akademijos rūmus ir stebiuosi, kodėl ant šio istorinio pastato dar iki šiol nėra bareljefo (atminimo lentos) Mokslų akademijos kūrėjui, pirmajam jos prezidentui Vincui Krėvei-Mickevičiui ?!

Straipsnio autorius Vladas Turčinavičius

Muziejus

Vinco Krevės - Mickevičiaus

memorialinis butas - muziejus

Tauro g. 10-1, Vilnius