Gediminas Storpirštis, Vladas Turčinavičius, Algimantas Bučys. V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus nuotr.

„Man tada (1904-08 m. studijuojant Kijevo universitete – V. T.) kilo noras parodyti, kad mūsų praeitis yra didingesnė negu kitų. Ir tada norėjau atkurti tą senąją Lietuvą, kuri viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai šioji kryžiuočiams teikė pagalbą. Lietuva ne tiktai nesužlugo, nenusileido, bet sužlugdė tą kryžiuotį, kuriam Europa nešė pagalbą. O kita ranka Lietuva užkovojo didesnę pusę šios dienos Rusijos. Norėjau parodyti, kad kovose, mirtinose ir žūtbūtinėse, ji pasidarė didžiausia ir galingiausia valstybė, kad ji atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa. Aš galvojau, kad jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai siela. Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą – senovinę Lietuvą. Ne tam , kad aš čia pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas pajustų savigarbą.“

                                                         Iš Vinco Krėvės kalbos „Žodis Lietuvai“, 1952 m., Filadelfija[1]

Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus Vilniuje, tęsdamas Krėvės Dainavos padavimais, apsakymais ir ypač dramomis pradėtą tautos atgimimo ir savigarbos ugdymo misiją,  organizavo keletą renginių, kuriuose atskleidžiamos lietuvių istorinės asmenybės pristatant jas dabarties visuomenei. Dar 2010 – 11 metais muziejus pristatė literatūrologo, rašytojo Algimanto Bučio knygą „Barbarai vice versa klasikai“, joje istorikas atvėrė poliparadigminį požiūrį į klasikus ir barbarus.  2013 m. pristatėme knygą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“ joje tyrėjas įrodė, kad lietuvių literatūros pradžia yra Mindaugo epocha, nes kaip ir aplinkinių tautų literatūros buvo kuriamos religine kalba – lotynų ar pravoslavų. Joje autorius iš istorijos ūkų iškelia  lietuvius bizantiškosios krikščionybės šventuosius: kunigaikštį Daumantą, Charitiną Lietuvaitę ir karaliaus Mindaugo sūnų Vaišvilką. Muziejus šią knygą pristatė  intriguojančio pavadinimo renginiu „Lietuviai partizanai ir šventieji lietuviai“, nes paskutiniuosius Lietuvos partizanus dėl jų pasiaukojimo Tėvynei buvo galima gretinti su šventaisiais, juolab gretinti stačiatikius šventuosius lietuvius su partizanais skatino tai, kad įžymusis partizanas Juozas Lukša prisiėmė slapyvardį Daumantas. Stebėtina, kad  mūsų Nacionalinis Radijas ir Televizija – LRT tik 2019 m. ėmėsi pristatyti Pleskavos (Pskovo) pilies statytoją narsųjį lietuvių kunigaikštį Daumantą!? Nors turėtų kaip nacionalinis kanalas šviesti mūsų tautą, atstatant istorinę tiesą, anksčiau nutylėtose ar svetimųjų skleidžiamose Lietuvą menkinančiose istorinėse žiniose.

V. Krėvės-Mickevięčiaus memorialinio buto-muziejaus renginio plakatas

Gali kilti klausimas: kodėl Krėvės muziejus imasi istorinių-kultūrinių temų siekiančių XIII a. Mindaugo laikus ir dar visa tai derina su XX a. partizanų kova, įžymiuoju partizanu Daumantu – Juozu Lukša. Man taip pat kilo klausimas, kodėl Juozas Lukša pasirinko slapyvardžiu Nalšios kunigaikštį Daumantą. Šį slėpinį atvėrė literatūrologo, kultūrologo ir rašytojo, apdovanoto Lietuvos valstybės premija, Algimanto Bučio knyga  „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. Autorius lietuvių literatūros pradžią nukelia į XIII a. atverdamas įžymiųjų šventųjų lietuvių hagiografijas (vienuolių ir kilmingųjų biografijas), kurios priskiriamos prie literatūros žanro. Tiesa, jos parašytos ano meto religijos sklaidos kalbomis: pravoslavų, kuria buvo skleidžiama Konstantinopolio bizantiškoji krikščionybė ir lotynų, kuria buvo skleidžiama Romos katalikų krikščionybė, tačiau ano meto visų tautų literatūros buvo rašomos religinėmis kalbomis ir priskiriamos tų tautų literatūrai, todėl lietuvių pareiga dabar, XXI a. šių įžymiųjų lietuvių sukurtas hagiografijas priskirti mūsų literatūrai, kaip daro kitos kaimyninės tautos.

Algimantas Bučys labai įspūdingai ir teisingai rašo: „ …senieji metraščiai bei kiti tekstai ir kūriniai, anksčiau tvirtai ‚prisegti‘ prie rusų literatūros, dabar atsiranda ukrainiečių, baltarusių, bulgarų literatūros istorijose ir chrestomatijose. Imperinio mąstymo pasekėjai ironiškai vadina šiuos procesus „paveldo dalybomis“, siekdami išsaugoti, „restauruoti“ imperinę paveldo „vienovę“ ir jos pagrindu atgaivinti senas geopolitines iliuzijas bei pretenzijas  ir vėl sukurti daugiatautę, bet prorusišką arba prolenkišką supervalstybę, kurioje nebus („nes nebuvo“) „smulkių“ tautinių valstybėlių su „smulkiomis“ tautinėmis kultūromis. Imperinio apetito kankinami politikai, deja, sugeba primesti istorikams ir net kultūros kūrėjams iš principo absurdišką „nutautintos istorijos“ ir „nutautintos kultūros“ viziją, kuri atspindi tik giluminės istorijos ir originalios kultūros paviršines putas.“  Tai tik lozungai naivuoliams, nes globaliam menui, kultūrai palaikyti yra vienintelis šaltinis – senovės tautų mitai, religija ir praeities didžioji literatūra. Sąžiningi dabarties kūrėjai vadina save remeikeriais – svetimų kūrinių perdarytojais.

Autorius toliau rašo: „… aš tiktai stengiuosi ne vienu atveju pasipriešinti imperinei „senosios Rusijos literatūros“ koncepcijai, kuria vadovaujantis šimtmečius buvo slegiama istorinė ir literatūrinė lietuvių, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, latvių, Lietuvos žydų, totorių ir karaimų saviraiška, pasisavinant ir be apeliacijos teisės „prisiteisiant“ didžiajai „Rusijos Literatūrai“ išvardytų ir neišvardintų tautų kūrinius, ypač senųjų laikų, kai viešpatavo senoji slavų kalba, o viduramžių kūrėjai likdavo anonimai.“ 

Daumantas, Nalšios ir Pskovo kunigaikštis

XXI a. davė lietuviams ir visoms minėtoms tautoms puikią galimybę be imperinės Rusijos ir Sovietų sąjungos cenzūros rašyti, „tyrinėti ir ATSIKARIAUTI (o ne užkariauti) savo tautos atstovų sukurtos literatūros kūrinius.“ Taigi, Algimantas Bučys XXI a. pradžioje atveria mūsų tautai lietuvius šventuosius Mindaudo sūnų, karalaitį Vaišvilką, vienuolę Šv. Charitiną Lietuvaitę (Charitina graikiškai: meilingoji, mielaširdystę dalijanti, kunigaikščio Tautvilo giminaitę), kunigaikštį Daumantą ir jų hagiografijas patalpina į mūsų seniausios literatūros chrestomatiją ir vadovėlius. Mes juos čia matome labai drąsius, kupinus naujo tikėjimo į Visagalį Viešpatį, o  maldos suteikia jų sieloms stiprybės ir ryžto pasiekti savo tikslus, štai ką gali pasiekti „dvasios milžinų“ (V. Krėvė)  žmonės, jei jie tiki ir pasitiki Dievo visagalybe. Čia ir priartėjame prie Vinco Krėvės idėjų, kurios jį užvaldė studijuojant Kijevo universitete ir jo viso gyvenimo darbų prasmė jo žodžiais kalbant buvo: „Aš norėjau atvaizduoti tų žmonių milžinų sielą – senobinę Lietuvą“. Rašytojas rekonstravo ne artojų kraštą, bet valdžios ir dvasios kunigaikščių kultūrą, didvyrių paveikslus, kaip „Lietuvos valios gyventi ir valios kovoti išraišką“. XX a. pradžios kūrėjo Krėvės, istoriniais faktais ir idėjomis pagrįstų kūrinių sąsajos su  Algimanto Bučio atskleistais mūsų tautiečiais, bizantiškos krikščionybės šventaisiais, kuriuos mums reikia pažinti ir didžiuotis. Apie lietuvių tautos atstovus XIII a. sukurta literatūra, kurią žino viso pasaulio stačiatikių, ortodoksų krikščionybės išpažinėjai, o Šv. Charitiną Lietuvaitę mini ir jai meldžiasi spalio 5 d.

Šv. Charitina Lietuvaitė, kunigaikščio Tautvilo giminaitė

Atsakyti į klausimą, kodėl partizanas Juozas Lukša, pasirinko lietuvių kunigaikščio Daumanto – Šventojo Timotiejaus vardą yra sunkiau, galima tik pabrėžti, kad juos jungė ne materialūs dalykai, bet idėjos ir tikėjimas pasirinktuoju keliu: pirmuoju atveju kova dėl priimtos krikščionybės ir pasiaukojimas jai, o antruoju – tikėjimas, apsisprendimas, kova ir pasiaukojimas dėl Lietuvos laisvės.

Kiek turi įtakos žmogaus sielai tikėjimas ir malda iliustruoju A. Bučio knygos ištrauka: „Prozos kūriniai apie Daumantą (Šv. Timotiejų – V. T.) liudija nesilpstantį kunigaikščio kultą Pskove. Tikėjimas, kad šventieji tampa artimi Viešpačiui Visagaliui ir būna nuolatos jo akivaizdoje, skatino viduramžių žmogų tiesiogiai kreiptis malda į savo miesto ar krašto šventąjį globėją. […] Šiuo atžvilgiu viduramžiai tėra epizodas žmonijos pastangose suvokti didžiąsias pasaulio galias, tad malda ir čia peržengia ritualines bažnytinių apeigų ribas.” Apie maldos galią byloja ir Naujųjų laikų bedievystės triumfo liudininkas prancūzų rašytojas Viktoras  Hugo, savo romane aprašęs apie stichijos galybę ir žmogaus grumtynes su stichija. Romane stichijos galybę įkūnija jūra (regis, dabarties tikrovėje – pandemija), o žmonės tėra jūroje kantriai betriūsiantys. Universali romano idėja nulėmė giluminį maldos nusakymą, ji iškyla virš religijų skirtybės: “Malda- galinga sielos jėga, nesuvokiama jėga. Malda kreipiasi į tamsos kilniadvasiškumą, malda šaukiasi paslapties, pati panaši į paslaptį, ir ima vaidentis, kad prieš nenutilstančią, nepaliaujamą maldą negali atsilaikyti nežinomybė. Vilties prošvaistė – tai paguoda.” Ar visa tai nesisieja su viduramžių prancūzų didvyre Žana d‘Ark,  Šventąja Orleano mergele, kuri tikėdama ir prieš mūšį nuoširdžiai iki ašarų melsdamasi Dievui, išvijo okupantus anglus iš Prancūzijos. Štai kaip metraštininkas “Pasakojime apie Daumantą” aprašo Daumantą-Šv. Timotiejų prieš mūšį su įsibrovusiais Rygos magistro kariais į Pskovą: “[…]Bet palaimintasis kunigaikštis Daumantas, išgirdęs apie didžiulę, be Dievo [teisybės] susirinkusią kariuomenę, įžengė į Švenčiausiosios Trejybės katedrą ir paguldė savo kardą priešais altorių, ir puolė ant kelių, ir ėmė  melstis karštai su ašaromis akyse. Ir meldėsi ilgai, tada pakilo. O vienuolyno vyresnysis Izidorius Spaskietis paėmė kardą visų aukščiausių dvasininkų akivaizdoje ir apjuosė kunigaikštį diržu su kardu, ir palaimino didžiuoju kryžiumi, ir išlydėjo. […]” (A. Bučys, 611 psl.)

Keletas minčių iš A. Bučio knygos: “Niekados nesužinosime, kas buvo tie, kurie ne vieną šimtmetį meldėsi į Šv. Daumantą Timotiejų, tikėdamiesi iš legendinio lietuvio karžygio sulaukti paramos, prilygstančios stebuklui, ir pasisemti stiprybės savo pačių grumtynėse su ligomis, apkalbomis ir velniškomis pinklėmis. Tai savotiška liaudies kūryba, religinė tautosaka, bet viduramžiais užrašyta ir turinti savo du konkrečius lietuvių kilmės herojus – išeivius iš XIII a. Lietuvos. Kiek mes turime tokios garbės išeivių, tokios šlovės lietuvių?” – klausdamas užbaigia autorius.

Viduramžių žmogaus ir galbūt partizano Juozo Lukšos-Daumanto tikėjimą dangiškais globėjais ir Dievu byloja ši ištrauka iš “Maldos į Šventąjį ištikimąjį Kunigaikštį Daumantą Pskovietį stebukladarį”: – “O nuostabusai tarp šventųjų, Dievo numylėtini, Šventasai kunigaikšti Daumantai! Išgirsk mus, tavęspi besimeldžiančius ir tavo pagalbos prašančius. Juk žinome, kokia stipri yra tavo malda Dievo akivaizdoje, ir didi yra tavo meilė tavo žmonėms. Tavoji malda, kol gyvenai žemėje savo gyvenimą, darė nuostabius narsybės stebuklus, o savo meile žmonėms įkvėpdavai visus žygiuoti paskui tave, visame kame sekti tavimi, tavęs, tarsi savo tėvo, klausyti ir Viešpaties valią vykdyti. […] Apjuoski mus malda, tarsi apjuostum savo kardo diržu atsikapoti nuo visų priešų, apsiginti susilaikymo pasnikuose gerais darbais. Kad mums sektųsi dvasios darbuose, padėkokime Viešpačiui Dievui, kuris davė mums tave, tvirtadvasį maldininką ir mūsų užtarėją šitokį mūsų mokintoją, ir nusilenkime Jam, gyvenančiam per visus amžius. Amen.” 

Juozas Lukša-Daumantas. Archyvinė nuotr.

Apsisprendimą įsijungti į kovojančių partizanų eiles Juozas Lukša-Daumantas savo testamentinėje knygoje “Partizanai” taip aprašo: “Mumyse vyravo kovos dvasia, trokštanti kuo skubiau prisidėti prie sutriuškinimo naujai iškylančio pasaulio tautų laisvės priešo. Ta pati kovos dvasia, kuri 1941 metais biržely pasireiškė sukilimo forma, ta pati, kuri per keletą metų spyrėsi rudųjų okupantų užmačioms, ta pati, kuri jau dabar suspėjo nevieną mūsų draugą pastūmėti į dabartinės kovos ryškiausią formą — partizanų eiles.”

2019 m. balandžio 25 d. muziejus vėl pristatė naujausią  A. Bučio knygą „Lietuvos karaliai ir karalystės. De fakto ir de jure viduramžių Europoje“. Ačiū autoriui už paskutinę savo tyrimų studiją „Lietuvos karaliai ir karalystės”. Šios visos knygos ir muziejaus renginiai ugdo mūsų kartos ir jaunimo tautinę tapatybę, savimonę ir savigarbą, kurios ypač tampa svarbios  globalizmo amžiuje, nuolatiniame lietuvių ir mūsų valstybės menkinimo informacijos sraute.

 Norėčiau prigretinti Vinco Krėvės kūrybą kuri atliko analogišką misiją atgimstančiai tautai XX a. pradžioje. Pasitelksiu literatūrologo dr. Regimanto Tamošaičio muziejaus renginyje pasakytas mintis:  „Krėvė kaip romantikas turėjo aristokratiškumo ir elitiškumo ambicijų, savo kūriniais jis rekonstravo ne artojų kraštą , bet valdžios ir dvasios milžinų – Lietuvos kunigaikščių, karalių kultūrą, kaip atsikuriančios valstybės valios gyventi ir valios kovoti išraišką. Taigi, Krėvė lietuvių literatūroje iškyla kaip ambicinga valia, o ryškiausi jo sukurti paveikslai yra baironiškojo ir filosofo Fridricho Nyčės herojai – Šarūnas ir Skirgaila. Savo kūriniais, dramomis Krėvė sukūrė romantinę Lietuvos viziją, sakykime, ideologinį „pradžios mitą“, kuris tapo galingu valstybės ir tautos kultūros kūrimo veiksniu, jis vienijo tautą, ugdė jos kultūrinę savimonę ir sutelkė tautos valią politiniam tikslui – Lietuvos atsikūrimui“. Štai kodėl tinka V. Krėvės muziejuje atverti Algimanto Bučio knygas  skaitytojams. Kviečiu skaitytojus ir klausytojus Martyno Mažvydo žodžiais: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit. Ir tatai skaitydami permanykit…“


[1] Vincas Krėvė Mickevičius, Čikagos lietuvių literatūros draugijos leidinys,  Čikaga, 1953, p. 186,187.

Muziejus

Vinco Krevės - Mickevičiaus

memorialinis butas - muziejus

Tauro g. 10-1, Vilnius