Parodoje eksponuojamos Agnės Juškaitės iliustracijos-akvarelės iš Vinco Krėvės knygos „Pratjekabuda. Rytų pasakos“ leidimo anglų kalba. Šią knygą išvertė Amerikos lietuvis Rimas Černius ir 2018 m. išleido Jungtinėse Amerikos Valstijose (Vincas Krėvė, Tales from the East, Translated by Rimas Černius, Illustrated by Agnė Juškaitė, United States of America, 2018).
***
2001 m. man teko keliauti po šiaurės Indiją ir lankytis Nepale, todėl Rimas Černius pasiūlė man Vinco Krėvės „Rytų pasakų“ vertimą iliustruoti savo akvarelėmis.
Vienas gražiausių ir įspūdingiausių miestų man buvo Šrinagaras Kašmyre: melsvai žalsvos spalvos, mirguliuojančios virš Dalio ežero, nameliai-valtys ir kažkur netoli – Himalajų kalnai. Vykome vingiuotais keliukais į Sonemargą, iš kurio tikėjomės pasiekti Ladaką ir jo gyvenvietę Lehą. Balandžio mėnuo ėjo į pabaigą, Himalajų kalnų kelias vis dar buvo uždarytas. Atvykusieji, norėdami po ilgo žiemos periodo aplankyti Ladake gyvenančius artimuosius, turėjo laukti savaitę. Tad nutarėme grįžti atgal. Pačių Himalajų taip ir nepamačiau, tik tamsias, eglėmis apaugusias jų prieškalnes. Pasaulio krašto pakraštys. Dar kartą Himalajus išvydau Nepale. Mėlyname danguje išryškėjo balti kampuoti debesys, – kalnų viršūnės. Aukščiausiai iškilusi buvo Anapurna.
Dar Indija buvo pilna oranžinės spalvos: gėlių girliandos, kuriomis žmonės puošė šventyklas ir šventas karves, taip pat sariai, tiurbanai, jogų ir fakyrų rūbeliai, įvairiausi prieskoniai. Net raudonas taškas ant tamsių kaktų karštyje įgaudavo oranžinį atspalvį.
Keliaudama traukiniais, pro langus regėjau ir išdžiūvusius, suskilinėjusius laukus, šiukšlėmis užverstas išsekusių upių vagas. Karščio alinama žemė tokia pati visur – Indijoje, Azerbaidžane (plg. „Azerstano šalis“), Lietuvoje.
Iliustruodama Vinco Krėvės tekstus, tuos seniai matytus vaizdus, jų spalvas nuolat regėdavau prieš save. Ypač taip ir nepriartėjusius Himalajų kalnus, – savitą sieną, virtusią tam tikru fonu liejamose akvarelėse.
