2020 m. rugsėjo 23 d. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame bute-muziejuje (Tauro g. 10-1, Vilniuje) buvo atidaryta fotomenininko Algimanto Žižiūno fotografijų paroda „Neišėjusiems sugrįžti…“ iš ciklo „Veidai ir mintys“. Šiemet 80-ąjį jubiliejų švenčiantis fotografas pasidalino su Muziejaus lankytojais savo kūrybinio kelio brandžiausiais vaisiais ir surengė Atgimimo laikotarpiu įamžintų žymių išeivijos lietuvių fotoportretų su nuoširdžiais autografais ir palinkėjimais atgimstančiai Lietuvai parodą. Fotografijas pristatė ir aptarė šios parodos kuratorė Simona Juzėnienė iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo. Vakaro svečiai sužinojo, kaip galima „Neišėjusiems sugrįžti…“ ir kodėl būtent ši Romo Sakadolskio, „Amerikos balso“ radijo laidų vedėjo, frazė pasirinkta parodai pavadinti. O apie tai, kada ir kaip išsipildė Vinco Krėvės svajonė sugrįžti gimtojon Dainavos šalelėn, papasakojo muziejaus vadovas Vladas Turčinavičius. Parodos atidarymo vakare taip pat skambėjo muzikiniai linkėjimai – bliuzo ir kantri stiliaus muzika su liaudies dainų intarpais, kuriuos atliko muzikantas Virgilijus Jutas (gitara ir vokalas). Atkurtos Lietuvos nepriklausomybės 30-mečiui paminėti surengtoje fotoportretų su autentiškais autografais parodoje įamžintos iškilios Lietuvos valstybę kūrusios asmenybės. Kviečiame apsilankyti!

ALGIMANTO ŽIŽIŪNO DIENORAŠČIO FRAGMENTAI

1988.III.24 Portretai, portretai… Ir jau tūkstančius užfiksavau žvilgsnių pro objektyvą, tai fotografo žvilgsnis pro savo prizmę į kito žmogaus veidą ir sielą. Čia viskas trapu. Ir žodis, ir žvilgsnis, ir judesiai. Ir net šešėliai. Aš turiu galimybę į didžiuosius, gerbiamus Lietuvos žmones, svečius pažiūrėti iš arti. Pirma aš, o paskui jūs…

1988.III.26 Fotografijose – atmintis, fotografijose – gyvenimas. Kodėl ėmiausi kurti, sudarinėti fotoportretų kolekciją „Veidai ir mintys“? Viena iš keletos ilgametės patirties išvadų: reikia daryti savo. Savitai! Įgyvendinti savo idėjas, o ne kažkieno iškeltas ar primestas. Nemėgstu konvejerių, nepakenčiu šablonų. Tokios mintys ir formavo mano gyvenimą. Aš kartais girdžiu, kaip verkia mano fotoaparato širdis – liko nenufotografuotas svarbus mūsų gyvenimo įvykis, iš laikraščio sužinau, kad viešėjo Lietuvoje svečias… Akimirkos nesustojo. Žmonėms.

1988.IV.2 Žiūriu į savo darbo portretus ir mąstau: kiek daug yra kelių į portretą, kiek įvairovės galima parodyti šiame žanre! Tačiau, žiūrėdamas į savo darbą, lyg ir nematau, kas tiktų pasaulinio lygio portretui. Ir tai liūdina. Žmonės, gavę mano užduotį – užrašyti savo „credo“, dažnai giliai susimąsto: kas gi pagaliau yra esminio jų gyvenime, ką galima būtų nusakyti žodžiais?

1988.IV.9 Fotografas stiprus geromis fotografijomis. Kuo daugiau gerų fotografijų, tuo jis stipresnis.

Delfinos Mickytės plakatas (Nr. 1), Algimanto Žižiūno fotoportretai (Nr. 2–6), Larisos Dmuchovskajos (Nr. 7, 12 ir 15) ir Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus (Nr. 8–11, 13–14) nuotraukos.

Muziejus

Vinco Krevės - Mickevičiaus

memorialinis butas - muziejus

Tauro g. 10-1, Vilnius