LR ministras pirmininkas (1939–1940) Antanas Merkys
Iš Vinco Krėvės atsiminimų. Skyrius „VYRIAUSYBĖS SUDARYMAS“ – tęsinys – 1
Tuo mano pasikalbėjimas su Dekanozovu pasibaigė. Grįžęs namo ir trumpai pasitaręs su žmona, paskambinau SSSR atstovybėn. Atsiliepė Pozdniakovas, kuriam čia pat pareiškiau, kad aš viską apgalvojau ir nutariau siūlomųjų pareigų neimti.
– Nedrįstu apie tai pranešti Dekanozovui, tikėdamasis, kad ,,rytas protingesnis už vakarą“ (utro večera mudrenneje). Tikiuosi, kad tamstos atsakymas dar negalutinis, – kalbėjo Pozdniakovas.
Apie dešimtą valandą ryto ties namais, kur gyvenau, sustojo automobilis. Užsienio reikalų ministerijos šoferis įteikė man Merkio trumpą laiškelį, kuriuo kviečia mane atvykti tuojau į Prezidentūrą pasitarti svarbiu reikalu. Gerai žinojau, kuris tai buvo reikalas. Žmona patarė nevykti, bet mane sugundė noras tiksliau sužinoti, kokioje padėtyje mūsų krašto reikalai, ir papasakoti, ką esu išgirdęs apie juos iš Dekanozovo. Be to, maniau, kad būtų nemandagu Merkio atžvilgiu, jei jo kviečiamas atsisakyčiau pas jį nuvykti.
Merkys buvo blogai nusiteikęs, sutiko mane su surūgusiu veidu. Jo nuotaika man buvo suprantama, nes ir aš pats jaučiausi ne geriau. Vargu ar buvo lietuvių tarpe nors vienas padorus asmuo, kuris tomis dienomis nebūtų buvęs skausmo pagautas.
– Tai ką, – pratiesdamas man ranką klausia jis su pikta šypsena, – nesutinki įeiti į vyriausybę?
Supratau, kad jis jau buvo Sovietų atstovybės painformuotas apie mano nusiteikimą tuo atžvilgiu.
– Nesutinku, nes negaliu imti pareigų, kurioms nepajėgsiu. Ne aš sudariau sąlygas joms atsirasti…
– Manai, kad aš čia esu kuo dėtas? – piktai atsikirto Merkys, neleisdamas man net sakinio baigti. – Jau išdūmė, kuris kaltas, net nepasitaręs su savo vyriausybe… Tautos Vadas… Antrasis Vytautas… Lietuvos ginkluotų pajėgų viršininkas… Sušaudyti tokį vadą!..
Čia Merkys tokiais atsiliepė apie Smetoną žodžiais, jog jų aš čia pakartoti nedrįstu.
Merkys buvo senas mano pažįstamas dar iš studentavimo laikų, bet paskutiniaisiais metais retai mums tekdavo susitikti. Piktai išsikoliojęs, jis lyg aprimo ir jau ramesniu balsu ėmė pasakoti apie šių dienų nelaimingus įvykius, pasibaigusius faktine Lietuvos okupacija.
Generolui Černiui pasitraukus iš ministerio pirmininko pareigų, vos vieną savaitę pavadovavus Ministerių Tarybai, jo vietai užimti Prezidento buvo pakviestas jis, Merkys. Generolas Černius nepanorėjo sutikti, kad būtų patenkintas Maskvos valdovų reikalavimas ne tik atleisti iš pareigų vidaus reikalų ministerį pulkininką Skučą, bet dargi jį suimti ir padėti į kalėjimą, kaip nusikaltusį leidimu, o gal net tiesioginiu įsakymu pagrobti raudonosios įgulos kareivius ir tuo pasitarnauti iš jų iškvostomis žiniomis kaimyninei valstybei. Prezidentas ir dalis Ministerių Tarybos narių, nors žinojo, kad visi šie kaltinimai yra išgalvoti provokacijos tikslais, visgi manė, kad, patenkinus šį, nors neteisėtą ir mūsų suverenitetą žeminusį reikalavimą, bus išvengta didesnio pavojaus ir susiras galimybė vėl atkurti nors šiek tiek pakenčiamus santykius su Maskva.
Tokios nuomonės buvęs ir Merkys. Pulkininkas Skučas buvo priverstas pasitraukti iš pareigų ir Prezidento paliepimu suimtas ir padėtas į kalėjimą drauge su Saugumo departamento direktoriumi Povilaičiu.
Dabar Merkys tikėjosi, kad asmeniniu pasimatymu su SSSR užsienio reikalų komisaru Molotovu jam pasiseks likviduoti nesusipratimus ir atkurti „abišaliu pasitikėjimu paremtus santykius“.
Molotovas sutikęs jį priimti. Nutarta buvo, kad ministeris pirmininkas vyks į Maskvą Urbšio, užsienio reikalų ministerio lydimas. Maskvoje buvo sutiktas labai šaltai, beveik nedraugiškai, be įprastų tokiais atvejais mandagumo požymių. Mūsų atstovas Natkevičius Maskvoje pareiškė, kad jis iš mūsų vizito nieko gero nelaukiąs. Jam atrodė, kad Pabaltijo valstybių likimas jau nutartas ir jų nepriklausomybę gali išgelbėti tik stebuklas. Jis sužinojęs iš atitinkamų šaltinių, kad viena iš kliūčių anglams susitarti su bolševikais buvusi anglų nesutikimas paaukoti šių kraštų laisvę ir nepriklausomybę Maskvos naudai. Su kuo nesutiko anglai, be abejonės, su lengva širdimi sutiko Reicho vyriausybė.
Merkys nebuvęs taip pesimistiškai nusiteikęs, bet apsilankymas pas Molotovą jį įtikinęs, kad Natkevičius gal visai neklysta taip manydamas. Molotovas jokiais klausimais kalbėtis su Merkiu nepanorėjęs, tik griežta ultimatyvia forma jam pareiškęs, kad Lietuva turi: a) be mažiausio pasipriešinimo įsileist naują Raudonosios armijos dalinių tokį skaičių, kokį ras reikalingą SSSR vyriausybė, b) tuojau perleisti tų dalinių žinion visus Lietuvos aerodromus, c) sudaryti naują Lietuvos vyriausybę iš asmenų, kurie pasižadėtų lojaliai vykdyti visus Lietuvos įsipareigojimus SSSR atžvilgiu ir d) pagaliau leisti laisvai veikti Lietuvos komunistų partijai. Tik šias sąlygas priėmus ir jų griežtai prisilaikant Lietuva gali tikėtis, kad jos laisvė ir vidaus santvarka liksią nepažeistos.
Merkiui nieko kito nebeliko, kaip tik skubiai vykti namo, pranešti Prezidentui ir Ministerių Tarybai apie šias sąlygas, o taip pat aptarti, kaip šiuo atveju pasielgti. Urbšys, užsienio reikalų ministeris, dar pasilikęs Maskvoje, tikėdamasis, kad gal jam pasiseks pasiekti šiek tiek švelnesnių sąlygų.
Grįžęs į Kauną, Merkys tuojau apsilankęs Prezidentūroje ir padaręs Prezidentui nuodugnų pranešimą. Tą patį vakarą buvo sušaukta Prezidentūroje Ministerių Taryba padėčiai apsvarstyti. Buvo daug kalbėta iki gilios nakties. Nuomonės pasiskirstė. Vieni tvirtino, kad ultimatumą tenka priimti su visomis pasėkomis, nes yra didžiausias reikalas išlošti laiko ir, lojaliai vykdant Maskvos reikalavimus, stengtis išvengti konfliktų nors iki karas pasibaigs. Kiti manė, kad geriau pasipriešinti raudoniesiems daliniams nors dėl akių, o paskui pasitraukti vyriausybei su visa kariuomene į Vokietiją. Temato pasaulis, kad Lietuva yra jėga okupuota, o ne savu noru įsileido raudonuosius.
Prezidentas Smetona palinko pirmai nuomonei, ir jo balsas nusvėrė. Buvo nutarta pranešti Maskvai Prezidento vardu, kad SSSR vyriausybės sąlygas jis yra priverstas priimti, o generolas V. Vitkauskas yra įgaliojamas sutikti Raudonosios armijos dalinius ant Lietuvos sienos ir pasirašyti atitinkamą aktą. Be to, buvo nutarta kitą dieną vienuoliktą valandą ryto vėl susirinkti visai Ministerių Tarybai Prezidentūroje ir aptarti kitus klausimus, susijusius su priimtu ultimatumu.
Kai kitą dieną vienuoliktą valandą ryto ministeriai atvyko į Prezidentūrą, ten jau neberadę nei Prezidento, nei jo šeimos. Iš tarnautojų patyrę, kad Prezidento žmona dar iš vakaro išsiuntusi daiktus į Vokietiją ir pati ten išvažiavusi pro Tilžę su visa šeima. Gi Prezidentas išvykęs šį rytą apie aštuntą valandą. Su juo į automobilį atsisėdęs vienas adjutantų ir vidaus reikalų ministeris.
Vienas tarnautojų buvo girdėjęs, kad šoferiui buvo pasakyta važiuoti į Kybartus. Merkys čia pat, iš Prezidentūros, paskambinęs Virbalio policijos viršininkui ir šaulių būrio vadui pasistengti sulaikyti Prezidentą prie sienos, o ministeris Galvanauskas su generolu Vitkausku sėdo į automobilį ir nusiskubino į Kybartus. Jiedu tikėjosi pavysią Prezidentą ir įkalbėsią grįžti į Kauną, bet jiems nepasisekė. Prezidentas jau buvo peržengęs sieną, kai jie pasiekė Kybartus.
– Kas valgė gėrė, o man tenka dabar sausai pagiriotis, – baigė savo pasakojimą Merkys. – Kad bent greičiau pasibaigtų ši nelemta padėtis.
– Negi negalėjote numatyti geresnės būsimosios vyriausybės sudėties iš labiau patyrusių veikėjų? – paklausiau. – Tokiomis sunkiomis dienomis reikia didelio patyrimo kraštui vairuoti.
– Manai, nemėginom! Ir šiaip kombinavom, ir taip, visokius darėme pasiūlymus, bet bolševikai visus juos atmesdavo. Pagaliau turėjome priimti tokią sudėtį, kurią jie mums primetė. Gerai dar, kad pasisekė tave ir generolą Vitkauską įbrukti. Norėjome ir Galvanauską, bet bolševikai nesutiko, kad į naują vyriausybę įeitų bet kuris anksčiau buvusių ministerių.
Čia pasiteiravau apie tuos kandidatus, kurių visai nepažinojau, ypač svarbu man buvo gauti žinių, kas yra tas M. Gedvilas, ar jis nėra komunistas.
– Asmeniškai jo nepažįstu, bet mums buvo pranešta, kad tai senas, rimtas savivaldos darbininkas. Pagal davinius, gautus iš Saugumo departamento, jis visai nesidomėjo politiniu gyvenimu. Net mums buvo duota suprasti, kad jis nėra svetimas Saugumo departamentui, – nusišypsojo Merkys. – Visi kiti – tai vis mūsų valdininkėliai, kurių tarpe gal bus rimčiausias Mickis. Kaip valdininkai, jie beveik visi formaliai priklausė tautininkų partijai, o kas jie yra sieloje, negi sužinosi, kol dar nepasireiškė darbais. Tik vienas gydytojas Koganas yra, pagal mūsų žinias, komunistuojantis.
Man atrodė, kad pasikalbėjimas baigtas, ir pasikėliau atsisveikinti. Mano nusiteikimas nepakitėjo.
–Tu man dar nedavei atsakymo, kad sutinki faktiškai vadovauti vyriausybei,– sulaikė mane Merkys.
– Negaliu šiuo momentu teigiamai atsakyti. Turiu gerai pagalvoti, pasitarti…
– Ką čia tartis! – pašoko Merkys. – Tu neisi, kitas neis, tai kas gi eis pagaliau? Negi sutikti, kad vyriausybės priekyje atsistotų renegatas ir parsidavėlis Sniečkus, kaip bolševikai buvo mums pasiūlę…
– Kad nors vienas kandidatų būtų kiek geriau man pažįstamas asmuo, su kuriuo sunkią valandą galėčiau pasitarti, jo nuomone ar patyrimu pasikliauti. Bet dabar visi nepažįstami, o gal net tokie, kuriais ir pasitikėti negalima bus… Kad nors Galvanauskas būtų…
– Mėginom, bet nieko nepešėm, – susiraukė Merkys. – Pats pamėgink, gal tau geriau pasiseks… Tai kada gi galiu laukti atsakymo? Šiandien? Priešpiet, popiet?..
– Gerai, šiandien, popiet.
Išėjęs iš Prezidentūros, nuvykau pas Stasį Šilingą. Norėjau su juo pasikalbėti, išgirsti jo nuomonę.
Bus tęsinys
